„Prie chroniškų šilumos tiekėjų ligų šiemet prisidėjo dar dvi: ypatingai šilta žiema ir vėluojantys atsiskaitymai, kuriuos lemia pandemijos bei karantino sutrikdyta ekonominė veikla“, – nurodoma pranešime.
Bendrovė Palangos šilumos tinklai jau kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarnybą (VERT), informuodama, kad birželio pabaigoje įmonė taps nemoki – nebeišgalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.
„Tai reiškia, kad Palangos miesto savivaldybė turės gelbėti įmonę iš mokesčių mokėtojų pinigų, nes šilumos ir karšto vandens tiekimą reikia užtikrinti bet kokiomis aplinkybėmis. Šiemet šilumininkams įteikta visa puokštė ir nuspėjamų, ir visiškai netikėtų problemų išryškino didžiausią bėdą – rinkos reguliavimas ir kainodara nebeatitinka realios situacijos. Tai sisteminė problema ir lopymu jos neišspręsime – reikia pertvarkyti pačią sistemą. Ir pradėti derėtų nuo kainodaros - dvinario tarifo įvedimo“, – pažymėjo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Valdas Lukoševičius.
Pasak jo, visos reguliuojamoje rinkoje veikiančios įmonės gyvena panašiu ritmu – šildymo sezono metu gautos pajamos panaudojamos įmonės veiklos užtikrinimui ir būtiniems remonto ir sistemos atnaujinimo darbams finansuoti šiltuoju laikotarpiu. Tačiau dvi itin šiltos žiemos iš eilės lėmė, kad dalis įmonių negali surinkti pakankamai pajamų net VERT nustatytoms minimalioms veiklos sąnaudoms padengti.
„Kai kurie tiekėjai problemą sprendžia didindami nereguliuojamos veiklos, paprastai – elektros energijos gamybos, apimtis, tačiau mažesni rinkos žaidėjai tokių galimybių neturi. Koją kiša ir tai, kad daug faktinių ir neišvengiamų išlaidų „tiesiog“ pripažįstamos nepagrįstomis ir neįskaičiuojamos į šilumos kainas, nors jų sumažinimui nėra ekonomiškai pagrįstų sprendimų. Be to, situacijai sparčiai keičiantis, reguliatorius nespėja laiku perskaičiuoti kainų, jas nustatant naudojami pasenę sąnaudų rodikliai, todėl nustatomi tarifai dažnai pasmerkia tiekėjus nuostoliams. Esama ir smulkesnių, techninio ir buhalterinio pobūdžio problemų, kurių sprendimas tiesiog nejuda iš vietos“, – vardijo V.Lukoševičius.
LŠTA prezidentas pažymėjo, kad į rinką ateinantys nepriklausomi šilumos gamintojai diktuoja savo sąlygas centrinio šildymo tinkle veikiantiems tiekėjams, nustatydami griežtas atsiskaitymo sąlygas ir mažindami tiekėjų pajamų, gaunamų iš gamybos, dalį. Išoriniai investuotojai, suprantama, siekia kuo didesnio pelno, tačiau neturi jokių prievolių prisidėti prie visos šilumos tiekimo sistemos atnaujinimo ir modernizavimo ar jos ekonominio gyvybingumo. Priešingai, „pertraukiant“ dalį pajamų „už tvoros“ menkėja ir paties šilumos tiekėjo galimybės investuoti ir vystyti infrastruktūrą.
Šilumos tiekimo įmonių finansinė būklės prastėjimas ir pajamų srautų netolygumas blogina tokių įmonių galimybes skolintis palankiomis sąlygomis. Dėl negaunamų pajamų įmonėms reikia vis daugiau apyvartinių lėšų veiklos tęstinumui palaikyti, todėl jos vis vien priverstos brangiai skolintis. Tačiau aptarnavimo sąnaudos nėra įtraukiamos į šilumos kainas ir tokie įsipareigojimai toliau didina riziką ir blogina tiekėjų finansinę padėtį – bendrovės pakliūva į uždarą rizikos augimo ratą.
LŠTA manymu, dabartinė šilumos ūkio reguliavimo ir kainodaros sistema lemia didelius finansinius nuostolius, blogina skolinimosi galimybes, neapibrėžtumai dėl šilumos gamybos ir vartojimo struktūros, stabdo ilgalaikes investicijas į infrastruktūrą ir inovacijas. Šilumos ūkio atnaujinimas grindžiamas trumpalaikiu ir epizodiniu požiūriu. Įvertinant sudėtingą šilumos tiekimo įmonių finansinę situaciją ir tai, kad dėl karantino atsiranda daug papildomų neplanuotų sąnaudų, asociacija siūlo atsakingoms Lietuvos valdžios įstaigoms rūpinantis globaliais tikslais, nepamiršti ir Lietuvos miestų bei miestelių gyventojų, kuriems patikimas ir prieinamas apsirūpinimas šiluma bei karštu vandeniu yra gyvybiškai svarbus.
