Rizikos ir jų valdymas, arba nevaldymas, yra esminiai visos šios situacijos aspektai. Rizikų valdymo procesas negali būti priepuolinis, intuityvus ar paremtas „gal viskas bus gerai“ mąstymu. Jokių neatsakytų klausimų, neapsvarstytų situacijų, neišbaigtų ateities prognozių čia negali būti.
Ką matome šiandien vykstant mūsų šalyje? Nepriklausomo tiekėjo „Perlas energija“ nesuvaldytos rizikos lėmė, kad „ant ledo“ liko 180 tūkst. jį pasirinkusių vartotojų, pykstančių ne tik ant tiekėjo, bet ir ant visos laisvos rinkos, o valdžios atstovai juos ramina trečiojo liberalizavimo etapo nukėlimu neaiškiam laikotarpiui. Matant tokį skubotą ir chaotišką sprendimų priėmimą, kyla pagrįstas klausimas – ar žinome, kuo rizikuojame, ir ar esame pasirengę tas rizikas suvaldyti?
Kas bendro tarp rizikų valdymo ir pasitikėjimo?
Energetikos sektorius yra labai specifinis ir reikalauja ypatingų kompetencijų. Rinkos naujokai šioje srityje gali susidurti su iššūkiais, nes patirties trūkumas trukdo numatyti visas be išimties galimas rizikas ir jas valdyti, ypač tuomet, kai nevaldomai kyla kainos. Elektros kainos banguoja visada, jų mažėjimas tuoj pat atsveriamas kartais net ir nemenku šuoliu aukštyn. Pavyzdžio iliustruoti situacijai ilgai ieškoti nereikia, jis šiandien vyksta prieš visų mūsų akis – nesuvaldytos rizikos, patirties ir žinių stoka paliko šimtus tūkstančių gyventojų likimo, arba kitaip biržos, valiai.
Lietuvoje susiklosčiusi situacija žmonėms sukėlė daug nerimo ir tai yra visiškai suprantama. Kitos Baltijos šalys taip pat neišvengė panašių atvejų, nes ne visi tiekėjai sugebėjo veikti išties specifinėje rinkoje. Besirinkdami nepriklausomą tiekėją visi tikisi, kad jis bus patikimas, prognozuojamas, laikysis duotų įsipareigojimų ir gebės valdyti situaciją ne tik kai kainos žemos, bet ir joms kylant.
Tokias savybes turintys deklaruoja visi, tačiau kur garantija, kad tai tiesa? Objektyvūs faktoriai, rodantys nepriklausomo tiekėjo patikimumą, yra stipraus akcininko užnugaris, pačių gaminama elektra, investicijos į atsinaujinančią energetiką, statomi saulės parkai, sukaupta didelė patirtis energetikos rinkoje, sėkmingai valdomos kainų rizikos.
Elektra yra mūsų „darbo įrankis“ jau daug dešimtmečių, tad esame jį įvaldę puikiai. Esame ne tik elektros tiekėjas, bet ir jos gamintojas, valdantis rizikas pasitelkiant nuosavą gamybą bei finansines išvestines priemones. Rizikų vertinimui įsteigtas padalinys, kurio specialistai nuolat stebi rinką, dirba su finansinio modeliavimo ir prognozavimo įrankiais bei prekiauja elektros biržoje.
Tokios priemonės leidžia ne tik siūlyti objektyviomis kainų prognozėmis bei detaliais skaičiavimais grįstus elektros planus vartotojams, bet ir iš anksto numatyti, kas artinasi. Mums šis kainų augimas, nors ir išties labai didelis, nebuvo visiškai neprognozuotas, apie tai kalbėjome jau kurį laiką, dalijomės savo įžvalgomis. Mes patys, matydami tokiais tempais augančias kainas, mažinome elektros pardavimo apimtis stambiems verslo klientams – panašu, kad šis sprendimas buvo priimtas laiku ir teisingas.
Svarbus saugiklis yra ir įmonės priklausymas Latvijos valstybės valdomai „Latvenergo“ grupei, kuri yra viena didžiausių elektros energijos gamintojų Baltijos šalyse, turinti didžiausią patirtį liberalizuojant elektros tiekimo rinkas 2013 m. Estijoje ir 2015 m. Latvijoje, kas taip pat leidžia sėkmingai numatyti ateities perspektyvas, galimas rizikas ir joms pasiruošti.
Pasitikėjimo neprideda ir valdžios sprendimas visus „Perlo energijos“ vartotojus automatiškai perkelti visuomeniniam tiekėjui.
Išties apmaudu, kad tą gebėjo padaryti ne visi ir todėl dabar turime didelę dalį Lietuvos gyventojų, nusivylusių savo pasirinkimu ir nebetikinčių ne tik konkrečiu tiekėju, bet ir nepriklausoma elektros rinka. Pasitikėjimo neprideda ir valdžios sprendimas visus „Perlo energijos“ vartotojus automatiškai perkelti visuomeniniam tiekėjui. Kaip tokį siūlymą gali suprasti gyventojai? Atsakymas, manau, aiškus, ir jis tikrai ne laisvos rinkos ir jos dalyvių naudai.
„Senų gerų“ laikų ilgesys kainų nesumažins
„Perlo energijai“ pareiškus, kad įsipareigojimų nebegali vykdyti dėl išaugusių elektros kainų, visuomenėje akivaizdžiai susiformavo nuomonė, kad būtent liberalizacija ir tai, kad vartotojai perėjo pas nepriklausomus tiekėjus, tapo kainų kilimo kaltininke. Valdžios atstovai, kalbantys apie tai, kad liberalizaciją reikia ir vėl stabdyti, tik palaiko tokią klaidingą mintį.
Tiesa tokia, kad elektros rinkos liberalizacija ir elektros kainos visai nesusiję, šiandien kainos būtų aukštos ir tuo atveju, jei visi vartotojai vis dar būtų visuomeniniame tiekime. Naivu tikėti, kad paspaudus liberalizacijos proceso stabdymo mygtuką sustos ir kainų kilimas.
Lietuvoje taip sutapo, kad dalis žmonių į atvirą elektros rinką įžengė esant aukštoms elektros kainoms. Bet yra ir kita dalis, besidžiaugianti ypač žemomis kainomis, kurias jiems suteikė ta pati laisva rinka, stipriai žemesnėmis ir už dabar matomas biržoje, ir už tas, kurios nustatytos valstybės reguliuojamai rinkos daliai. Taip, toks yra laisvos rinkos paradoksas – reaguodama į geopolitines, ekonomines ir kitas aplinkybes ji keičiasi, keisdama ir sąlygas vartotojams.
Natūralu, kad dalį gyventojų ir net ekspertais save vadinančių asmenų tokie dalykai baugina, todėl jie piktinasi elektros rinkos liberalizacija ir šlovina „iki šiol puikiai veikusią, kam reikėjo keisti?“ reguliuojamą rinką, kai buvo vienas tiekėjas ir viena kaina, kurią nustatydavo rinkos reguliuotojas.
Tačiau ar visi žino, kad ir tas vienintelis tiekėjas niekada neturėjo ir dabar neturi stebuklingo šulinio, iš kurio galėtų „pasisemti“ visada pigios elektros. Ir anksčiau tas vienintelis tiekėjas pirkdavo elektrą arba rinkoje, arba gamino pats, kai pagamindavo nepakankamai, pirko rinkoje. Toje pačioje rinkoje, kurioje dabar matome išaugusias kainas.
Jeigu reguliuotojas nustato žemesnę nei rinkos kainą, už kurią tas vienintelis tiekėjas gali parduoti elektrą, pastarasis neišvengiamai patiria milžinišką nuostolį, kol vartotojai džiaugiasi žema kaina ir stabilumu. Nuostoliams dengti skiriamos didelės subsidijos iš valstybės lėšų, tačiau tai jau ne vartotojų rūpestis. Bet ar tikrai? Nes juk, kalbant paprastai, valstybė – tai mes visi, o jos lėšos – mūsų pinigai.
Liberalizacija, kurią dabar išgyvena Lietuva, jau prieš keletą metų įvyko kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Mūsų įmonė gerai pažįsta šių šalių rinkas, nes jose veikia nuo liberalizacijos pradžios. Ten taip pat buvo visko: vartotojai džiaugėsi žemomis kainomis, pyko dėl aukštų. Ir tai yra normalu – susigyventi su pokyčiais ir nustoti ilgėtis monopolininko reikia laiko.
Daug kas gėrisi žemomis elektros kainomis Švedijoje. Bet jos ten žemos ne dėl to, kad ten nebuvo liberalizacijos, nes ji įvykusi seniausiai, ar nėra biržos, nes birža veikia kaip ir pas mus. Ten tiesiog yra daug ir pigios elektros gamybos, ko neturime mes. Esame labiausiai importuojantis regionas Europos Sąjungoje, ir, dar svarbiau, – pas mus yra labai mažai pigios atsinaujinančios gamybos.
Tad į klausimą „tai kada tuomet atpigs elektra Lietuvoje?“ galiu atsakyti, jog tai bus tada, kai atsiras naujų jungčių tiesiai į perteklinius ir pigius regionus, atsiras daug ir pigios gamybos Lietuvoje, išsispręs brangių dujų klausimas. O ne tada, kai sustabdysime liberalizavimo procesą, „įšaldysime“ elektros rinką ir grįšime į „seną gerą“ reguliuojamos rinkos modelį.
