Juolab kad ir be naujojo priemonių plano Vyriausybė dar toli gražu neišnaudojo turimų rezervų, kurie leistų pasiekti įvardytų tikslų – amortizuoti šiais metais pasaulinėje rinkoje rekordiškai pakilusias ir toliau augančias energetikos išteklių kainas.
Siekdama atkreipti atsakingų institucijų dėmesį į galimus siūlomų sprendimų padarinius rinkai ir vartotojams, „Elektrum Lietuva“ kreipėsi į Energetikos ministeriją, Prezidentūrą, Vyriausybę ir kitas susijusias įstaigas. Bendrovė pasirengusi bendradarbiauti sprendžiant didelei visuomenės daliai svarbius klausimus.
Įkaitais taps pusė milijono vartotojų
LR energetikos ministras Dainius Kreivys viešai paskelbė, kad viena svarbiausių svarstomo plano priemonių – pusmečiui nukelti elektros tiekėjų pasirinkimo terminą 778 tūkst. Lietuvos namų ūkių. Kitaip tariant, dėl didmeninėje rinkoje susiklosčiusios situacijos atidėti ilgus metus rengtą ir 2019 m. pagaliau patvirtintą Lietuvos elektros rinkos liberalizavimo planą, pagal kurį nuo 2021 m. buitiniai šalies vartotojai trimis etapais atsisako monopolinių visuomeninio tiekimo paslaugų. Planą, kuris priimtas Lietuvai vienai iš paskutiniųjų Europos Sąjungoje (ES) įgyvendinant ES teisės aktų reikalavimus.
Daugiau nei trečdalis antrojo, šiuo metu vykstančio liberalizavimo etapo dalyvių – 256 tūkst. Lietuvos vartotojų – jau pasirašė sutartis su nepriklausomais tiekėjais. Šie žmonės patikėjo aktyviais tų pačių valdžios institucijų raginimais nelaukti paskutinių gruodžio savaičių renkantis tiekėją. Skaičiuojant kartu su kitų etapų dalyviais, sutartis su nepriklausomais tiekėjais jau yra sudarę per 480 tūkst. vartotojų.
Įgyvendinus siūlomą sprendimą, būtent šie žmonės pirmiausia taps situacijos įkaitais. Jiems teks dviguba, tiesioginė ir netiesioginė valstybinio kainų reguliavimo našta. Nemokamų pietų tokiose situacijose nebūna: politiniais sprendimais reguliuojant visuomeninio tiekimo kainas, už tai galų gale sumokės visi mokesčių mokėtojai. Vyriausybė neturi galios prispausdinti eurų, kuriais padengtų skirtumą tarp rinkos kainos ir reguliuojamos kainos.
Žinoma, tiekėjo dar nepasirinkę gyventojai galės pusmetį pasidžiaugti valdžios gerumu nustatant „palankius tarifus“, bet pastarieji bus ne kas kita, kaip gyventojų apgaudinėjimas – kainas nustato pasaulinė rinka, o jas imanti reguliuoti valdžia reguliavimo kaštus perkelia visiems mokesčių mokėtojams.
Apmaudu, neteisinga ir nesąžininga, kad nepriklausomą elektros tiekėją jau pasirinkę gyventojai turės prisiimti neproporcingai didelį finansinį krūvį. Pirma, jie mokės realią rinkos kainą už elektrą, kuri greičiausiai bus didesnė už geraširdės valdžios sprendimais „pareguliuotą“ visuomeninio tiekimo kainą. Antra, jie, kaip ir likę mokesčių mokėtojai, sumokės ir už patį kainų reguliavimą.
Tad ar teisinga valstybei užmesti dvigubą naštą tiems 30 proc. elektros vartotojų, jau esančių laisvoje rinkoje? Galbūt, jei iš esmės pasikeitė iki šiol galioję lygiateisiškumo ir protingumo principai.
Be to, tiekėjo pasirinkimo termino keitimas, įsibėgėjus rinkos liberalizavimo procesui, griauna tiek gyventojų, tiek investuotojų pasitikėjimą valdžios sprendimais. Kas garantuos, kad artėjant birželiui elektros kainos
pasaulinėje rinkoje bus mažesnės nei dabar, tad atitinkamai kas užtikrins, kad elektrai nepingant valdžia nenuspręs dar kartą atidėti liberalizavimo planus – mėnesiui, pusmečiui, o gal dešimtmečiui?
Ar valstybė turi užsiimti pjovimu?
Dar daugiau neaiškumų sukėlė ministro žodžiai apie planus „nupjauti kainų kilimo piką ir jį išdėstyti per ateinančius penkerius metus“. Ekonominę tokių planų logiką, tiksliau – logikos nebuvimą, jau spėjo aštriai sukritikuoti autoritetingi ekonomikos ekspertai. Tačiau mums, kaip rinkos dalyviams, daug klausimų kyla ne tik dėl tvarios ekonomikos dėsniams prieštaraujančios logikos.
Pirmas klausimas – ar tikrai gali būti, kad į rekordines aukštumas pakilusios energijos išteklių kainos pastebėtos tik dabar? Juk šis pikas tęsiasi praktiškai nuo metų pradžios, jį fiksuoja ir priežastis viešoje erdvėje įvardija praktiškai visi rinkos dalyviai, kurie jau dabar dėl konkurencinio spaudimo pakilusias žaliavų kainas amortizuoja savo sąskaita. Ar Vyriausybė turi svertų atsigręžti atgal ir „nupjauti piką“ jau praktiškai metus už elektrą rekordines kainas mokančioms dešimtims tūkstančių Lietuvos įmonių? Taip pat beveik 500 tūkst. gyventojų, pasirinkusių nepriklausomą tiekėją ir už elektrą mokančių ar mokėsiančių rinkos kainą?
Kitas klausimas – kas apskaičiuos piko dydį, kurį reikia nupjauti? Galbūt ministerija ar Vyriausybė parengs skaičiuoklę, kuri tiek verslui, tiek gyventojams aiškiai parodys, kada pasaulinėse energijos išteklių biržose kaina yra „normali“, kada „viršija normą“, o kada apskritai yra atsidūrusi „piko zonoje“?
Lygiai taip pat neaiškus ministro minimas 5 metų terminas. Ar tai reiškia, kad visuomeniniams tiekėjams Vyriausybė 60 mėnesių mokės kompensacijas dengdama nuostolius tarp piką viršijančių pasaulinių elektros ir dujų kainų bei vartotojams taikomų tarifų? O gal tiesiog dar 5 metams atidės rinkos liberalizavimo planus?
Tačiau turbūt svarbiausias klausimas, kaip ir kalbant apie elektros tiekėjo pasirinkimo termino atidėjimą, kas sumokės šias piko pjovimo išlaidas? Visuomeninis tiekėjas, kaip ir kiti rinkos dalyviai, privalo toliau tęsti investicijas į žaliosios energetikos plėtrą, tinklų vystymą, todėl pats prisiimti tokios naštos negalės. O jei valstybė subsidijuos vieną įmonę – ar tai nepažeis lygiavertės konkurencijos sąlygų? Galų gale, net ir pats subsidijavimas reikš ne ką kitą, o tą patį vartotojų apgaudinėjimą. Juk nesvarbu, ar tam reikalingos lėšos bus paimtos perskirsčius biudžeto asignavimus, ar padidinus mokesčius verslui ir gyventojams, ar tiesiog padidinus valstybės skolinimosi apimtis – galų gale už tai sumokės mokesčių mokėtojai.
Rizikas valdo patys rinkos dalyviai
Daugelyje ES šalių, kuriose elektros ir dujų rinkos jau seniai liberalizuotos, „pjauti pikų“ net nesvarstoma, nepaisant to, kad ten vartotojai susiduria su tokiomis pat rekordiškai pakilusiomis kainomis. Kainų svyravimo riziką tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek Vakarų Europos šalyse geriausiai valdo patys rinkos dalyviai.
Beje, be jokios valstybės pagalbos tai yra daroma ir Lietuvoje – pavyzdžiui, tie vartotojai, kurie pasirašė fiksuotos kainos elektros tiekimo sutartis dar praėjusiais metais, šiuo metu moka apie 14 ct/kWh, nors rinkos kainos šiuo metu yra gerokai didesnės. Niekada neprašėme valstybės kompensuoti mūsų taikomos ir rinkos kainų skirtumo – tai yra mūsų rizikos valdymo klausimas. Lygiai taip pat turime svertų reguliuoti ir ateities kainų svyravimo rizikas. Pavyzdžiui, dabar vartotojams galime pasiūlyti net 36 mėnesių fiksuotą maždaug 19 ct/kWh kainą, nors 2022 m. pirmuosius mėnesius vidutinė mažmeninė kaina, remiantis dabartinėmis prognozėmis, viršys 30 ct/kWh.
Gal ir mums, užuot grįžus prie kainų reguliavimo ir „pikų pjovimo“, vertėtų pasekti kitų šalių, seniai liberalizavusių energetikos tiekimo rinkas, pavyzdžiu, ir rinkos kainos rizikų valdymą dedikuoti tiekėjams? Valstybės institucijos, be abejo, privalo ir toliau atlikti priežiūros funkcijas, taip pat nustatyti tarifus natūralių monopolijų (elektros ir dujų perdavimo, skirstymo) srityse.
Ką daryti toliau?
Dar net nepriėmus planuojamų elektros kainų reguliavimo sprendimų, žala jau yra padaryta. Vyriausybė savo rankomis diskreditavo rinkos liberalizavimo procesą. Tiekėjai supriešinti su vartotojais, o valdžia skuba ginti vartotojų ir saugoti juos nuo menamo rinkos dalyvių „godumo“.
Be to, yra pasiųstas atitinkamas signalas ir kitiems verslo sektoriams. Tik kažin, ar ėmus brangti degalams, avalynei ar grūdams valstybė taip pat pasiryžtų žengti į šias rinkas, pradėtų reguliuoti, pjauti pikus, užsiimti subsidijuojamu visuomeniniu duonos ar degalų tiekimu.
Taip, rinkos liberalizavimo procesas nėra lengvas, o pasaulinių kainų pakilimų ir kryčių nuspėti neįmanoma. Visgi šiame procese kiekvienas turime atlikti savo vaidmenį. Reguliuojančios institucijos ir toliau privalo prižiūrėti rinką, o ne prognozuoti rinkos kainas, kurias reikia kompensuoti – pastaruoju atveju reguliuojami rinkos dalyviai nebūtų suinteresuoti veikti efektyviau, nes bet kokiu atveju bus galima tikėtis kompensacijų.
Rinka geriausiai suveikia, kai yra konkurencija, tuomet naudą galiausiai gauna galutinis vartotojas. Būtent konkurencija skatina tiekėjus geriau valdyti ir planuoti savo veiklą bei ieškoti būdų, kaip išlaikyti kuo mažesnes kainas. Tokiu būdu ilguoju periodu vartotojai mokės mažiau, gaus papildomų paslaugų, o valstybei, kitaip tariant – mokesčių mokėtojams – tai kainuos pigiau.
Tačiau saugodamos vartotojus, valdžios institucijos taip pat turi pakankamai daug reguliavimo svertų, nepriiminėdamos skubotų sprendimų dėl liberalizavimo proceso stabdymo. Tarp tokių sprendimų – galimybė laikinai sumažinti PVM elektrai (pvz., taikant lengvatinį 9 proc. tarifą), išplėsti paramos mechanizmus socialiai remtiniems vartotojams, kuriems sąnaudos stipriai išaugo, aktyviau skatinti atsinaujinančios energetikos plėtrą, leidžiant vartotojams įsidiegti išlaidas mažinančius žaliosios energijos sprendimus.
