Pasaulyje augant susidomėjimui šia tema, kartu su ja atsiranda ir dezinformacijos, dėl kurios ne vienoje šalyje stringa šių inovatyvių technologijų plėtra, kartu prarandamas ir konkurencinis pranašumas dėl investicijų pritraukimo ir ekonomikos augimo. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius aptaria 9 mitus, sklindančius apie žaliojo vandenilio ir e. metanolio gamybą.
1 mitas: vandenilio ir e. metanolio gamyklos kenkia aplinkai
Vandenilio ir e. metanolio gamyklos projektuojamos atsižvelgiant į aplinkosaugą, laikantis griežtų taisyklių. Šių technologijų esmė – elektrolizės procesas, kai naudojant elektrą vanduo skaidomas į vandenilį ir deguonį. Šis procesas, atrastas dar XVIII amžiuje, yra ganėtinai paprastas ir ekologiškas, nes jo metu naudojami tik vanduo ir elektra, nereikia jokių paslaptingų cheminių junginių ar kenksmingų medžiagų.
Gaminant e. metanolį, žengiamas dar vienas žingsnis – iš atmosferos surenkamas anglies dioksidas. CO2, jau esantis mūsų įkvepiamame ore ir prisidedantis prie klimato kaitos, vėliau paverčiamas metanoliu. Šiuose procesuose naudojamas minimalus kiekis vandens, kuris dažnai gaunamas iš buitiniam naudojimui netinkamų šaltinių – miesto nuotekų ar jūros vandens, todėl gėlo vandens ištekliams nedaromas didelis poveikis.
Svarbu pabrėžti, kad šiose elektrinėse naudojama elektros energija gaunama tik iš atsinaujinančių šaltinių, o kai kurios gamyklos pačios pasigamina dalį reikalingos energijos saulės ar vėjo jėgainėse.
2 mitas: šios elektrinės yra uždelsto veikimo bombos
Tiesą sakant, jei lygintume, kas būtų pavojingiau – tokia gamykla ar, pavyzdžiui, degalinė, dažnu atveju pamatytume, kad sprogimo požiūriu gerokai pavojingesnė už tokią gamyklą bus bet kuri mieste esanti degalinė, kur laikomas benzinas (labai sprogus, lakus ir nuodingas dalykas, bet mes esame pripratę, kad tai – saugu).
Kai taikoma „Power-to-X“ technologija žaliajam vandeniliui gaminti, pats vandenilis gamykloje nėra saugomas – jis nuolat perdirbamas į metanolį. Kai tenka dalį vandenilio sukaupti, jis laikomas akyto metalo talpyklose. Šios talpyklos suprojektuotos taip, kad ir avarinėmis sąlygomis saugiai sulaikytų vandenilį – net ir mechaniškai pažeistos jos nesprogsta. Taip yra dėl unikalios akytųjų metalų savybės – jie išsklaido vandenilio dujas ir neleidžia susidaryti pavojingam slėgiui.
Be to, tokio tipo gamykose saugomas vandenilio kiekis yra gerokai mažesnis nei įprastose naftos saugyklose, todėl dar labiau sumažėja bet kokia didelio masto incidentų rizika.
3 mitas: vandenilis negali padėti spręsti klimato kaitos problemų
Iš tiesų yra visiškai priešingai – vandenilio ir e. metanolio gamyba yra viena svarbiausių klimato kaitos švelninimo priemonių. Šios technologijos siūlo perspektyvias iškastinio kuro alternatyvas ir gerokai sumažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.
Gaminant e. metanolį, žengiamas dar vienas žingsnis – iš atmosferos surenkamas anglies dioksidas. CO2, jau esantis mūsų įkvepiamame ore ir prisidedantis prie klimato kaitos, vėliau paverčiamas metanoliu.
Pavyzdžiui, įvairiose sunkiosios pramonės šakose vandenilis ir e. metanolis gali pakeisti įprastinius energijos šaltinius ir sumažinti bendrą anglies dioksido pėdsaką. Jūrų transporte šie degalai tinkami laivams, taip pat aviacijoje, kuri jau seniai kovoja su poveikio aplinkai mažinimu.
Be to, metalurgijos sektoriuje akmens anglys gali būti keičiamos vandeniliu. Panašiai vandenilis gali iš esmės pakeisti ir trąšų gamybos, kurioje naudojamas didelis kiekis gamtinių dujų, standartus.
4 mitas: aplinkosauga rūpinasi tik ES, o didieji teršėjai neįdeda savo indėlio
Kinija įsipareigojo iki 2060 m. pasiekti anglies dioksido neutralumo ribą ir pažadėjo nevykdyti naujų anglimis kūrenamų elektrinių projektų užsienyje. Pasaulio bankas pripažino, kad be sėkmingo Kinijos perėjimo prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos būtų neįmanoma pasiekti pasaulinių klimato kaitos tikslų, nes Kinija išmeta 27 proc. viso pasaulio anglies dioksido ir trečdalį pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Tačiau šios pastangos peržengia valstybių sienas. Paryžiaus susitarime, kurį pasirašė 200 šalių, valstybės įsipareigojo apriboti pasaulinį atšilimą, kad jis neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Pasirašius šį susitarimą, atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas labai išaugo – nuo 2022 m. ir šiandienos jų pajėgumai beveik padvigubėjo.
Be to, daugiau nei 140 šalių, kurios į atmosferą išmeta didžiąją dalį teršalų, užsibrėžė nulinio išmetamųjų teršalų kiekio tikslus. Šie veiksmai apima apie 88 proc. viso pasaulio išmetamųjų teršalų kiekio, o tai rodo, kad klimato kaitos problema sprendžiama bendru sutarimu ir įsipareigojimais. Be nacionalinių įsipareigojimų, privatus sektorius taip pat aktyviai imasi veiksmų.
Prie kampanijos „Lenktynės link 0“ prisijungė daugiau kaip 9 000 įmonių, per 1 000 miestų, per 1 000 švietimo įstaigų ir 600 finansų įstaigų. Šia iniciatyva siekiama paskatinti imtis griežtų ir neatidėliotinų veiksmų, kad iki 2030 m. perpus būtų sumažintas pasaulinis išmetamųjų teršalų kiekis ir prisiimta kolektyvinė atsakomybė saugant mūsų planetą.
5 mitas: vietos bendruomenės negauna jokios realios naudos
Šie projektai – ne tik naujos darbo vietos bendruomenėse. Tai miesto ir viso regiono ekonominis augimas, didėjančios pajamos. Šios investicijos į „Power-to-X“ skatina vietos ekonomiką per dideles mokestines pajamas, remia bendruomenių vystymąsi ir finansuoja socialinės plėtros projektus. Taip skatinamos naujos pramonės šakos ir kaupiama patirtis atsinaujinančiosios energijos technologijų srityje. Be to, taip auga ir energetinė nepriklausomybė.
Dar vienas bendruomenėms patrauklus „Power-to-X“ technologijų aspektas yra jų gebėjimas panaudoti šalutinius elektrolizės produktus, pavyzdžiui, didelį kiekį proceso metu susidarančios šilumos. Šią šilumą galima panaudoti centralizuoto šildymo poreikiams – šildyti gyventojų būstus ir taip sumažinti bendruomenės priklausomybę nuo įprastinių šildymo šaltinių.
Be to, tokie projektai gali padėti efektyviau tvarkyti gyvenvietės nuotekas. Naudodamos nuotekas elektrolizei, šios gamyklos gali sumažinti vietinių vandens valymo įrenginių poreikį. Taip ne tik taupomi gėlo vandens ištekliai, bet ir mažinamos su nuotekų valymu susijusios išlaidos ir poveikis aplinkai. Todėl vietos bendruomenės gauna naudos iš mažesnių komunalinių išlaidų ir didesnio tvarumo – procese pakartotinai panaudojamos nuotekos, kurioms kitaip reikėtų daug energijos reikalaujančių valymo procesų.
6 mitas: e. metanolis yra tik futuristinė svajonė
Metanolio institutas stebi 131 projektą visame pasaulyje, pagal kuriuos iki 2025 m. planuojama pagaminti daugiau kaip 6 mln. metrinių tonų e. metanolio ir biometanolio per metus, o iki 2028 m. – daugiau kaip 19 mln. metrinių tonų.
Pasauliniai pramonės lyderiai, tokie kaip „LEGO Group“, „Circle K“, „Maersk“, „Novo Nordisk“ ir daugybė kitų, viešai paskelbė apie pasirašytas tiekimo sutartis su gamintojais dėl e. metanolio naudojimo. Tai rodo praktinį e. metanolio pritaikymą ir paklausą laivybos, transporto, chemijos ir plastiko pramonėje.
7 mitas: senosios Europos šalys nepritaria „Power-to-X“
Mitas, kad senosios Europos šalys neremia „Power-to-X“ technologijų, iš esmės paneigtas Europos Sąjungos aktyvia pozicija ir strateginiais veiksmais. ES įsipareigojimą pabrėžia 2020 m. liepos mėn. priimta ES vandenilio strategija, kurioje išdėstytas aiškus planas, kaip vandenilio potencialą paversti realybe pasitelkiant investicijas, reguliavimą, rinkos kūrimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas.
Strategijoje nustatyti plačios vandenilio technologijų plėtros visoje ES tikslai, siekiant iki 2024 m. įrengti bent 6 gigavatvalandes atsinaujinančiojo vandenilio elektrolizatorių ir pagaminti iki milijono tonų atsinaujinančiojo vandenilio. Iki 2030 m. ES ketina įrengti bent 40 gigavatų atsinaujinančiojo vandenilio elektrolizatorių ir pagaminti iki 10 mln. tonų atsinaujinančiojo vandenilio – tai svarbus žingsnis siekiant integruoti vandenilį kaip kertinį klimato požiūriu neutralios Europos elementą.
Beveik pusė šiuo metu žinomų biometanolio ir e. metanolio gamybos projektų yra Europoje, pavyzdžiui, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, ir nė vieno Baltijos šalyse ar Rytų Europos šalyse.
8 mitas: vietos įmonėms per brangu pereiti prie tvarių energijos šaltinių
Perėjimas prie tvarių energijos šaltinių, pavyzdžiui, vandenilio technologijų, iš tiesų reikalauja pradinių investicijų, tačiau ilguoju laikotarpiu vietos įmonėms jos toli gražu nėra per didelės. Šis perėjimas yra ne tik aplinkosauginė būtinybė, bet ir strateginė ekonominė galimybė, galinti iš naujo apibrėžti pasaulinį konkurencingumą, iškastinį kurą keičiant technologine pažanga ir inovacijomis. Šalys bei regionai, tapę vandenilio technologijų lyderiais, turi šansą įgyti konkurencinį pranašumą.
9 mitas: iš to nėra jokios naudos šalies energetikai
„Power-to-X“ bei vandenilio technologijos bendrai yra gyvybiškai svarbios didinant energetinį saugumą ir nepriklausomumą.
Šalys, kuriose atsinaujinančioji energija gaunama iš tokių šaltinių kaip vėjas ir saulė, sudaro didelę dalį, susiduria su nepastovumo problema: saulėtais ar vėjuotais laikotarpiais dažnai būna energijos perteklius, o kai tokių sąlygų nėra – jos trūksta. Dėl tokio nepastovumo gali susidaryti situacijos, kai energijos rinkoje pasireiškia dideli svyravimai – dėl per didelės pasiūlos elektros energijos kaina gali nukristi iki nulio, todėl investicijos į atsinaujinančiąją energiją tampa mažiau patrauklios.
Šią problemą galima išspręsti naudojant vandenilio gamybos technologiją, kuri yra energijos saugojimo ir konversijos terpė. Iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagamintos elektros energijos perteklius gali būti naudojamas vandeniliui gaminti elektrolizės būdu. Tada šį vandenilį galima saugoti ir naudoti pagal poreikį – taip užtikrinti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą. Tokie saugojimo ir konversijos pajėgumai ne tik stabilizuoja energijos rinką, bet ir skatina tolesnę atsinaujinančiosios energijos infrastruktūros plėtrą, nes užtikrina, kad perteklinė energija būtų veiksmingai panaudojama, o ne švaistoma.
