Karas Europoje, Rusijos ir jos iškastinių energetikos išteklių atsisakymas, tiekimo grandinių trūkinėjimas, infliacija ir kainų kilimas dar kartą supurtė pasaulio ekonomikas. Esame neatsiejama globalios sistemos dalis, todėl atvirų durų efektą jusime ir 2023 metais: kiek jie duos vėjo Švedijoje, kiek saulės pas mus, kokia kaina pirksime gamtines dujas, kokių poreikių turės Kinijos ar kuri kita didžioji ekonomika.
Tarptautinė energetikos agentūra (International Energy Agency, IEA) pastebi, jog 2022-aisiais patirtas šokas atskleidė, kokia pasaulio energetikos sistema yra trapi ir netvari. Retorinis klausimas, ar 2023 metais bus paprasčiau. Tikėtina, kad ne, nes panašu, kad ką tik sužinojome išsamias žaidimo taisykles, o rinkų persiorientavimas ir adaptacija yra laikui imlus procesas, kuris dar tik prasidėjo.
Kitąmet pasauliui teks prisitaikyti prie to, kad pigių energetikos išteklių srautas iš Rusijos nutrūks ar maksimaliai sumažės, tai palies ir gamtinių dujų, ir naftos rinką. Kol kas mes turime savus labai ribotus energetikos gamybos resursus, todėl ir toliau būsime priklausomi nuo daugelio aplinkybių. Tarp jų – energetikos produktų paklausa, žaliosios elektros gamybai tinkamos oro sąlygos: saulė, vėjas, vanduo, atominių elektrinių pajėgumų išnaudojimas. Europa savo ruožtu su Kinija ir Pietryčių Azija toliau konkuruos dėl gamtinių dujų.
Šiais metais aplinkybių nulemtas šokas energetikos rinkoje galėjo būti silpnesnis, tačiau be kitų faktorių Europai nepadėjo ir tai, kad po nustatyto eksploatavimo laiko vienoje didžiausių elektros eksportuotojų Prancūzijoje atominėms jėgainėms turėjo būti atliktas remontas. Į atomines elektrines Žaliąjį kursą pasirinkusi Europos Sąjunga žvelgia pakankamai draugiškai, priskirdama šią energijos gamybos rūšį prie „švarių“ ir galimai ši gamyba bus plėtojama.
Prancūzija ir jos teritorijoje veikiančios atominės jėgainės yra puikus pavyzdys, kaip pasikeitusi situacija vienoje šalyje keičia padėtį ir kitose. Prancūzijai sumažinus įprastas elektros gamybos apimtis, daugiau elektros importuojama iš Vokietijos, jos paklausa padidėja Norvegijoje, elektros ima trūkti Švedijai – elektros kaina kyla. Mes neturime nei įrankių, nei galimybių elektros ar kitų energijos išteklių kainų klausimo spręsti užsidarę tik šalies viduje, nes esame priklausomi nuo bendros situacijos.
Išskirtine sąlyga taps ir Rusijos eliminavimas iš pasaulinės energetikos rinkos. Bene pirmą kartą energijos išteklius tokiu plačiu mastu renkamės ne pagal jų kainą (o rusiški išties sąlyginai nebrangūs), o pagal tai, kad mums nepriimtina jų turėtojos militaristinė agresija. Dėl šios priežasties 2022 metais Lietuvos energetikos rinką buvo priversta palikti vieną didžiausių didmeninės ir mažmeninės elektros rinkos žaidėjų, Rusijos kapitalo „Inter RAO“.
Tačiau jei šios įmonės pasitraukimas nebuvo labai įdomus plačiajai visuomenei, kur kas didesnį atgarsį sukėlė „Perlo energijos“ pripažinimas, kad įmonė nebegali vykdyti savo įsipareigojimų buitiniams vartotojams. Įmonės klientams tai tapo dar vienu papildomu šoku, nes elektros kainoms šiemet ėmus matuotis vis naujas aukštumas, žemų kainų lygyje veikusi bendrovė atrodė kaip puikus pasirinkimas.
Tokie skausmingi įvykiai yra svarbūs atviros elektros rinkos brandumui auginti. Belieka pasidžiaugti, kad „Perlo“ atvejis nors ir sukėlė diskusijas apie griežtesnes veiklos sąlygas veikti nepriklausomo elektros tiekimo segmente, nebuvo prieita prie sprendimų valstybei pačiai grįžti į elektros tiekimą. Kad tai nėra paprasta, lengvai prognozuojama veikla, kuri dar ir reikalauja daugybės įgūdžių bei finansinių resursų, 2022 metais galėjome įsitikinti kiekvienas.
Beje, pagal nutylėjimą pigūs rusiški energetiniai ištekliai be to, kad buvo dar ir tam tikru įrankiu manipuliuoti jais pačiai Rusijai, turi savo kainą, kuri mums per brangi siekiant neutralumo krizės ištiktam klimatui. Pigią kainą leisdavo gauti taršūs gamybos šaltiniai, taršos mokesčių nemokėjimas ir kitos dedamosios. Šiuo nestabiliu metu mums atvirkščiai, valdyti elektros kainą kaip tik padeda vietiniai žalios elektros gamybos šaltiniai. Juos renkasi ir buitiniai vartotojai, ir verslas, ir paprastai tik į mažiausią kainą orientuotas viešasis sektorius.
Atsinaujinančių energetikos gamybos šaltinių diegimo projektų turima ir privačiu, ir nacionaliniu lygmeniu. Vis dėlto, jie visi nebus įgyvendinti 2023 metais, jau nekalbant apie 2 GW barjerą saulės energetikos projektų vystymo srityje, todėl mes keisimės, taikysimės prie kintančių sąlygų, didinsime savo energetinę nepriklausomybę. Kitąmet situacija iš principo nepasikeis, o piramidė, kurios apačioje vis dar tradiciniai iškastiniai ištekliai – dar neapsivers aukštyn kojomis.
Gera žinia, kad šoką mes išgyvenome 2022 metais. Jei 2023 metais neįvyks dar kas nors, kas atrodė esant neįmanoma, turėsime laiko po truputį auginti raumenis.