Skalūnų naftą išgaunančios kompanijos turi daugiau panašumų su Silicio slėnio technologiniais startuoliais nei valstybės valdomomis naftos kompanijomis, kurios dominuoja globalioje rinkoje. Tos įmonės yra mažesnės, lankstesnės ir labiau priklausomos nuo kapitalo rinkų.
Judrumas leido joms padidinti produktyvumą, gauti pinigų ir atlaikyti Saudo Arabijos bandymą iš rinkos išstumti brangiau naftą išgaunančius konkurentus.
JAV naftos rinka yra itin fragmentuota – 77 kompanijos išgauna 75 proc. Amerikos žalios naftos ir susijusių produktų. Panašiai fragmentuota naftos rinka yra tik Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Tuo metu, pavyzdžiui, Rusijos naftos rinkoje dominuoja keturi žaidėjai, Kinijoje – trys, Brazilijoje – vienas. Saudo Arabijoje, Irane, Meksikoje ir Kuveite viena valstybės valdoma įmonė išgauna beveik 100 proc. visos naftos. Nors kai kurios kompanijos yra privačios, visos turi reaguoti ne tik į rinką, bet ir nacionalinę politiką.
Praėjusį penktadienį OPEC nusprendė nemažinti naftos gavybos apimčių. Prieš susirinkimą vyko diskusijos su Rusijos atstovais. Teoriškai su valstybe galima būtų susitarti dėl naftos gavybos mažinimo. Tačiau kaip sumažinti skalūnų naftos gavybą, kam skambinti? Juk nėra jokio skalūnų ministro.
JAV naftos pramonė ne visada buvo laisvosios rinkos pavyzdys. Johno D.Rockefellerio „Standard Oil“ turėjo naftos rinkos monopolį iki 1911 metų.
Auganti Teksaso naftos pasiūla ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje lėmė naftos kainų griūtį, tuomet Teksaso geležinkelių komisija įsikišo ir pradėjo reguliuoti pasiūlą. Taip ji darė iki 1972 metų – tuomet buvo leista pramonei išgauti naftą visu pajėgumu, kad galėtų patenkinti augantį poreikį. Naftos kainų arbitru tapo OPEC.
Kol dar nebuvo pradėti žvalgyti skalūnų sluoksniai, padidinti naftos gavybą buvo pakankamai sudėtinga ir brangu – gręžiniai buvo daromi politiškai nestabiliose vietovėse arba vandenyje.
Teoriškai su valstybe galima būtų susitarti dėl naftos gavybos mažinimo. Tačiau kaip sumažinti skalūnų naftos gavybą, kam skambinti? Juk nėra jokio skalūnų ministro.
Tačiau tuomet atėjo nepriklausomi naftos gamintojai su inovatyviomis technologijomis. Tokiomis kaip hidraulinis ardymas. Tai leido naftą išgauti pelningai. Skalūnų pramonė yra jauna, todėl naftos gamintojai dar mokosi, kaip sumažinti išlaidas, išmokti išgauti naftą pelningai ir tuomet, kai jos kainos krenta, aiškino energetikos kompanijos „Rystad“ atstovas Larsas Eirikas Nicolaisenas.
Investuotojai nesitikėjo, kad skalūnų kompanijos mokės dividendus – tikėjosi, kad lėšos bus investuotos į naujus gręžinius ir produkciją. Manyta, kad dėl naftos ir jos įmonių akcijų pigimo daug kompanijų pradės šlubuoti.
Tačiau taip nenutiko. Harry Mateeras iš „Barclays“ sakė, kad įmonės sugebėjo labai greitai sumažinti kapitalo išlaidas. O dėl žemų palūkanų normų investuotojai yra linkę ir toliau investuoti į skalūnus.
Išlaidas karpyti priverstos kompanijos dabar dirba efektyviau – iš to, ką išleidžia, išspaudžia daugiau.
Pavyzdžiui, iš grežinių Teksaso „Eagle Ford“ dabar per dieną išgaunama apie 5 tūkst. barelių naftos, palyginti su mažiau nei 2 tūkst. 2011 metais. Įmonė dabar mano, kad jai naudinga yra išgauti naftą bareliui kainuojant 60 dolerių (20 dolerių mažiau nei pernai).
Tiesa, ilgainiui mažos kainos turėtų atsiliepti skalūnams. JAV Energetikos informacijos administracija mano, kad naftos gavyba sausumoje jau turėtų pradėti mažėti.
