Jei OPEC nuspręs apriboti naftos gavybą, pasaulinės naftos kainos turėtų kilti. Vis dėlto, sunku tikėtis, jog dabartinė strategija bus pakeista, ir panašu, kad naftos kainos ir toliau bus paliktos reguliuoti rinkai, komentare žiniasklaidai rašo Justas Gedvilas, „Euromonitor International“ analitikas.
Nepavykus pažaboti JAV naftos gavėjų konkurencijos – siekis persvarstyti strategiją
Analogiškame susitikime praėjusį gruodį, vykusiame jau pusę metų sparčiai krintant naftos kainoms, OPEC nusprendė nemažinti 30 milijonų barelių per dieną naftos gavybos kvotos ir leisti veikti rinkos jėgoms. Dauguma specialistų įvardijo tokį sprendimą kaip atvirą karo JAV skalūnų naftos gavėjams paskelbimą. Aukštesni naftos gavybos kaštai JAV turėjo išstumti iš rinkos amerikiečių bendroves leisdami OPEC gavėjams išlaikyti ar net padidinti turimą pasaulinės naftos rinkos dalį.
Tačiau JAV naftos gavėjai pasirodė esą atsparesni naftos kainos svyravimams labiau nei manyta.
JAV skalūnų naftos pramonė yra laikoma lankstesne lyginant su tradicine gavyba, vyraujančia OPEC šalyse. Didesnis lankstumas leidžia amerikiečiams padidinti arba sumažinti gavybos apimtis greičiau ir patiriant mažesnius kaštus.
Labai svarbios pasirodė ir JAV skalūnų pramonės investicijos į naująsias technologijas, tokias kaip horizontalusis ardymas (angl. horizontal fracking) ir mobilieji gręžiniai, leidžiančias ženkliai sumažinti gavybos kaštus. Šie veiksniai leido JAV išlikti dominuojančia naftos gavėja pasaulyje ir lėmė tai, kad praėjus metams po istorinio OPEC sprendimo, pasaulinė naftos rinka vis dar yra perpildyta.
2015 m. spalį bendra pasaulinė naftos pasiūla siekė 97 milijonus barelių per dieną paklausai laikantis ties 95,5 milijonų barelių per dieną riba ir kainai svyruojant ties 45 JAV doleriais už barelį. Naftą išgaunančių šalių pajamos toliau grėsmingai krenta, todėl OPEC viduje pasigirsta vis daugiau balsų, raginančių persvarstyti strategiją.
OPEC pasidalinusi dėl ilgalaikės strategijos
Dabartinė OPEC yra skirtingų valstybių ir naftos industrijų junginys, vienijantis Persų įlankos šalis, Nigeriją ir Angolą Afrikoje bei Venesuelą ir Ekvadorą Pietų Amerikoje.
Tuo tarpu kai Saudo Arabija ar Jungtiniai Arabų Emyratai gali pasigirti pakankamai diversifikuota ekonomika bei sukauptais užsienio valiutų rezervais, leidžiančiais šių valstybių ekonomikoms išgyventi naftos pajamų sumažėjimą trumpuoju laikotarpiu, kitos šalys yra kur kas mažiau lanksčios. Anot strateginių rinkos tyrimų įmonės „Euromonitor International“, realusis 2015 m. Venesuelos, kurioje nafta sudaro 89% eksporto pajamų, BVP turėtų susitraukti 10%.
Ekvadoro vyriausybė prognozuoja, jog pajamos iš eksporto šiemet kris 50% lyginant su 2014 m. Irako atveju, smukusios naftos kainos, kartu su besitęsiančiais karo veiksmais prieš ISIS, gresia mažesniu valstybės finansavimu šalyje veikiančioms tarptautinėms naftos kompanijoms bei kritusiomis investicijomis į gavybą. Alžyras yra visiškai priklausomas nuo naftos ir dujų eksporto, sudarančio 98% visų šalies eksporto pajamų.
Irano atvejis ypatingas. Iki 2012 m., kuomet buvo įvestos tarptautinės sankcijos, šalis buvo antra OPEC pagal naftos gavybą, ir neslepia siekianti sugrįžti į naftos eksportuotojų gretas, priėmus susitarimą dėl Irano branduolinės programos bei panaikinus apribojimus. Irano vadovybė siekia išlaikyti dabartinę OPEC 30 milijonų barelių per dieną naftos kvotą, tačiau su sąlyga, kad ji apimsianti ir Irano išgaunamą naftos dalį. Priešingu atveju Iranas, 2016 m. ketinantis patiekti rinkai 1 milijoną barelių naftos per dieną, žada neriboti savo gavybos tiekti rinkai tiek naftos, kiek išgalės pasiūlyti.
Venesuela, Ekvadoras, Irakas ir Alžyras siekia griežtesnės kartelio intervencijos, apribojant gavybą ir įvedant naftos kainų apatines ribas. Venesuelos naftos ministras jau išreiškė nuogąstavimus, jog nesiimant jokių rinkos stabilizavimo priemonių, pasaulinės naftos kainos gali kristi iki 25 JAV dolerių už barelį. Visgi, dauguma OPEC narių palaiko Saudo Arabijos politiką, kuria siekiama išlaikyti pasaulinės rinkos dalį ir apriboti kitų šalių gavybą net ir patiriant trumpalaikius nuostolius.
Taikliai įvardindami strategijos esmę, Kuveito atstovai pareiškė, jog gavybos mažėjimas, stabilizuosiantis kainas 2016 m., turėtų ateiti iš aukštais kaštais naftą išgaunančių (ne OPEC) valstybių pusės. Iš tiesų, panašu, kad OPEC neturi didelio pasirinkimo: gavybos sumažinimas tik leistų konkurentams iš JAV ar Rusijos padidinti savo išgaunamos naftos kiekius kartelio sąskaita. Negana to, net jei kvota būtų sumažinta, nėra jokios garantijos, kad jos būtų laikomasi, kadangi jau dabar OPEC išgauna apie 1.5 milijono naftos barelių per dieną virš nustatytų ribų.
Dvidešimtojo amžiaus reliktas?
Gali kilti klausimas – jei vis daugiau naftos išgaunama ne OPEC šalyse ir pasaulinė naftos pramonė yra vis labiau reguliuojama laisvosios rinkos, koks yra kartelio vaidmuo dabartinėmis sąlygomis? Pasirinkdama neriboti produkcijos 2014 m. gruodį, Saudo Arabijos dominuojama OPEC aiškiai pripažino, jog naftos kainų reguliavimas, pagrindinė kartelio įkūrimo priežastis, tapo sunkiai įgyvendinamas ir pasaulinės naftos pramonės ateitis vis labiau priklausys nuo gebėjimo veikti laisvos rinkos sąlygomis.
Negana to, panašu, jog OPEC nariams tampa sunku suderinti savo tikslus, kurie gali būti diametraliai priešingi. Anot Irako atstovų, kiekviena šalis turėtų laisvai rinktis ilgalaikės strategijos įgyvendinimo politiką. Galios vykdyti savo pagrindinę funkciją stygius bei nesuderinami valstybių narių tikslai rodo, jog OPEC, kaip organizacija, pamažu praranda savo turėtą reikšmę pasaulinėje naftos rinkoje ir turės reformuotis norėdama atlikti vaidmenį ateityje.
