Kokias pasekmės tai sukels pasaulio ekonomikai, politinei ir saugumo padėčiai arabų valstybėse bei Rusijoje? Apie tai – pokalbis su SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda ir apžvalgininku Ramūnu Bogdanu.
– Pone Nausėda, dėl kokių priežasčių naftos kaina vis mažėja?
– G.Nausėda: jau senokai jaučiama, kad naftos gavyba yra per didelė, lyginant su paklausa. OPEC valstybės dėl vidinių konfliktų niekaip negali susitarti, kaip elgtis tokioje situacijoje ir elgiasi ne visai naudingai joms pačioms – gelbėjasi po vieną. Jos stengiasi pumpuoti kuo daugiau naftos tam, kad padengtų nuostolius, susidarančius dėl naftos kainos mažėjimo, ir tokiu būdu dar labiau veržia jų kaklą smaugiančią kilpą.
Jau yra valstybių, kurios patiria didžiulių nuostolių – JAV užsidaro nemažai bendrovių, nes joms nenaudinga eksploatuoti gręžinių. Dar vienas itin svarbus veiksnys – Iranas. Nors yra sakoma, kad papildomi 50 tūkst. barelių naftos iš Irano mažai ką pakeis, tačiau rinkoje ir taip jau nebėra pusiausvyros, tad bet koks atsiradęs naujas veiksnys lemia dar didesnį naftos kainos mažėjimą.
Dar reikėtų paminėti ir JAV sprendimą atverti sienas naftos eksportui, taip pat – Kinijos problemas, kurios psichologiškai lemia naftos paklausą. Visos šios priežastys, supuolusios kartu, ir nulėmė tokį drastišką natos kainų kritimą.
– Neįtikėtina, bet naftos kaina per pusantrų metų sumažėjo beveik keturis kartus.
– G.Nausėda: vien tik šiemet nafta atpigo ketvirtadaliu. Skaičiai sunkiai suvokiami, todėl kartais kelia šypseną kai kurių institucijų bandymai prognozuoti naftos kainą iki 2040 metų, nors iš tiesų nesugebama numatyti, kas darysis artimiausią pusmetį. Manau, kad ilgainiui įsijungs tam tikri savireguliacijos mechanizmai, kai naftos pasiūla bus pradėta riboti dėl svarbių priežasčių – investicijų plėtros mažėjimo, gręžinių uždarymo, bendrovių bankrotų ir panašiai. Kuo naftos kaina mažesnė, tuo stipresnis spyris į minkštą vietą OPEC ir kitoms naftą eksportuojančioms valstybėms, kad šios sėstų ir susitartų, stengtųsi riboti naftos gavybą.
– Pone Bogdanai, kaip naftos kainų kritimas keičia padėtį arabų šalyse?
– R.Bogdanas: Irano veiksnys numušė naftos kainą iki 30 JAV dolerių už barelį, nes Iranui uždegta žalia šviesa naftos eksportui. Sklando nepatvirtinti gandai, kad Iranas jau dabar turi sukaupęs apie 50 milijonų barelių, kuriuos gali pradėti eksportuoti. Plius dar 50 tūkstančių barelių, kuriuos galėtų kasdien tiekti rinkai.
Tai nėra labai dideli skaičiai, nes Saudo Arabija kasdien pumpuoja apie 10 milijonų barelių naftos, Jungtinės Valstijos – daugiau nei 9 milijonus. Bet kai puodelis jau sklidinas, net nuo kelių lašų viskas bėga per kraštus.
Skaičiai sunkiai suvokiami, todėl kartais kelia šypseną kai kurių institucijų bandymai prognozuoti naftos kainą iki 2040 metų.
Pasaulyje atrandami vis didesni naftos ištekliai. Pavyzdžiui, 1980 m. buvo manoma, kad žemėje yra 650 milijardų barelių naftos, o 2013 m. duomenimis, žemėje yra trilijonas ir 300 milijardų barelių – tai yra dvigubai daugiau. Pridėkime dar ir tai, kad Jungtinėse Valstijose yra dar trilijonas barelių skalūnuose – tai yra net 4 kartus daugiau negu darbartinės Saudo Arabijos atsargos. Trumpai tariant, naftos tiek, kad nors maudykis.
– Saudo Arabijos interesas yra išgauti kuo daugiau naftos dirbtinai mažinant jos kainą. Koks čia yra santykis su Iranu?
– R.Bogdanas: Saudo Arabija ir Iranas yra didieji priešai, nes Iranas yra šiitų valstybė, o Saudo Arabija – sunitų, norinti būti flagmanu. Saudo Arabija yra pagrindinė naftos gavėja ir diktuotoja OPEC šalyse, ji yra pažėrusi savo piliečiams gausybę lengvatų, moka pinigus už nieką, dalina visureigius ir panašiai, tačiau „saudams“ reikia, kad nafta kainuotų 85 dolerius už barelį. Kai nafta nekainuoja nė 30 dolerių, jiems darosi nesaldu. Anksčiau Saudo Arabija, Alžyras eksportuodavo naftą į JAV, tačiau dabar Amerikai naftos nebereikia, nes turi savo. Todėl arabų šalys gręžiasi į Azijos rinkas, kuriose prasideda baisi konkurencija.
– Pone Nausėda, kaip per pusantrų metų keturis kartus atpigusi nafta keičia padėtį Rusijoje?
– G.Nausėda: šioje situacijoje palyginčiau Rusiją su žmogumi, kuriam perkirto kraujo arteriją. Net patys Rusijos ekonomistai pripažįsta, kad esat tokioms tendencijoms, tunelio pabaigoje jokios šviesos nėra. Per 25 metus Rusijos ekonomikoje nieko neatsitiko, kas nors truputį sumažintų jos priklausomybę nuo naftos ir dujų eksporto.
Visi planai, kuriai buvo grindžiamas šių metų Rusijos biudžetas, jau subyrėjo kaip kortų namelis. Iš pradžių į Rusijos biudžetą buvo įtraukta prognozė, kad nafta kainuos 50 dolerių už barelį, po mėnesio buvo pasiruošta katastrofiškam scenarijui – tai yra, kad barelis kainuos 35-36 dolerius. Dabar mes matome, kad net ir šitas, rusams katastrofiškas scenarijus, yra optimistinis.
Tai reiškia, kad Rusijos biudžeto pajamos toliau mažės, teks naudoti stabilizavimo fondų lėšas. Manau, ilgainiui pradės ryškėti vis didesnės problemos regionuose, nes Rusijos regionų finansai yra apverktinos būklės. Jau dabar yra panikos protrūkių, žmonės puola į bankus ir atsiima pinigus, sklando gandai, kad bankai negrąžins pinigų, kad reikia pirkti ilgalaikio vartojimo reikmenis, valiutą ir panašiai.
Dar vienas labai svarbus dalykas – Rusijos rublio situacija. Matome, kad sąsajos tarp naftos kainos ir rublio kurso yra tiesioginės. Pusiau juokais galiu pasakyti, kad Rusijai reikėtų susieti savo valiutą su nafta ir jos kiekiu. Suskaičiavau, kad tai yra 66 mililitrai naftos už vieną rublį. Tokios aiškios žaidimo taisyklės bent jau leistų išvengti didelių spekuliacinių atakų, būtų aišku, pagal kokius principus nusistato rublio kursas. Žinoma, Rusijos valdžia to nedarys, bus bandoma rublį remti visokiais būdais, tačiau tai reikš tolesnį užsienio valiutos atsargų mažėjimą. Perspektyva, kad Rusijos recesija tęsis šiemet ir greičiausiai 2017 metais, yra labai reali.
– Pone Bogdanai, atsiranda daugiau ir politinių rizikų Rusijoje?
– R.Bogdanas: prieš porą metų V.Putinas pareiškė, kad per kelerius metus naftos kaina sugrįš į ankstesnį lygį, viskas susitvarkys ir nėra čia ko nerimauti. Tačiau niekas nesusitvarkė ir patys rusai mato, kad nesusitvarkys. Tačiau jie nieko nedarė, tik sėdėjo ir laukė. Ekonominis Rusijos Vyriausybės flangas puikiai supranta situaciją, premjeras Dmitrijus Medvedevas pripažino, kad teks aukoti kai kurias programas – tai yra pensijas, atlyginimus, socialinę apsaugą, švietimą, sveikatos apsaugą.
Tačiau ir vėl atkakliai nedaroma nieko, nes valdžios viršūnėje esančiam žmogui atrodo, kad viskas turi išsispręsti savaime. Jis žaidžia savo žaidimus Sirijoje, Ukrainoje, labai nori sukurti naują pasaulio tvarką, tačiau nemato, kad po juo viskas baigia subyrėti.
– Ar yra kokių nors priežasčių, kad naftos kaina ženkliai šokteltų į viršų?
– G.Nausėda: kuo labai naftos kaina kris, tuo labiau stiprės motyvacija imtis tam tikrų koordinuotų veiksmų ribojant naftos pasiūlą. Labai sunku vertinti galimybes susitarti OPEC viduje. Dabar kalbama apie OPEC susitikimą kovo pradžioje, kuriame bus bandoma tartis ir kažką daryti. Susitarus ir apribojus pasiūlą, galima būtų tikėtis, kad naftos kaina galėtų pakilti iki 45-50 dolerių už barelį.
Dabartinėje situacijoje, kai pasaulio finansų rinkoje daug nestabilumo, stabili naftos kaina – kad ir 45-50 dolerių už barelį – yra daug geriau negu 10 dolerių už barelį ir staigus šuolis iki 60-70 dolerių. Žaliavų kaina lemia ir centrinių bankų politiką. Jie šiuo metu operuoja neigiamomis palūkanų normomis ir kol naftos kaina bent šiek tiek neatsistatys ir neatsiras infliacijos užuomazgų, mes gyvensime kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje sprendimai yra šiek tiek iškraipyti ir sukuria papildomų problemų.
R.Bogdanas: kol kas nesimato priežasčių, galinčių lemti naftos kainų kilimą, tačiau visada atsiranda vadinamosios juodosios gulbės, keičiančios situaciją. Pavyzdžiui, atsirado „Islamo valstybė“, kurios niekas nesitikėjo ir kuri sumaišė visas kortas. Arba Krymo problema. Kadangi įtampų labai daug, ta juodoji gulbė gali išnirti iš bet kur. Dabar daugelis apžvalgininkų teigia, kad naftos kaina turėtų stabilizuotis ties 25-40 dolerių riba.
