Lietuvos elektros rinkos „lochatroną“ pastaruoju metu kritikavo visi kas netingi. Anot kritikų, sistemos kaina formuojama netinkamai ir geriausias to pavyzdys – taip vadinamas ribinės kainos nustatymo modelis.
Pagal šį modelį elektros kaina turi būti nustatoma tuo pačiu metu dienai į priekį visose elektros energijos biržos „Nord Pool“ zonose, todėl kainų skirtumai atsiranda natūraliai dėl skirtingos gamybos ir suvartojimo struktūros kiekvienoje zonoje.
Dėl poreikio subalansuoti sistemą, elektra iš pigesnių zonų teka į brangesnes, esant gamybinių pajėgumų pertekliui bei fizinių srautų galimybei. Šią balansavimo funkciją atlieka atitinkamų zonų perdavimo operatoriai. Taip susidaro vadinamasis „perkrovų“ mokestis – kainos skirtumas tarp elektros zonų padaugintas iš pareikalauto megavatvalandžių kiekio.
Jokia paslaptis, kad Lietuvoje nustojus prekiauti rusiška elektra, susidarė didelis galios deficitas, kuris buvo dengiamas dalies elektros importu iš Švedijos.
Dėl jau minėto kainos nustatymo algoritmo, elektros kaina tarp Lietuvos ir Švedijos atskiromis valandomis skirdavosi nuo kelių euro centų iki kelių šimtų kartų. Dėl to jau daug kartų piktintasi viešai – suprask, švedai plėšikauja ir naudojasi situacija. Tačiau yra vienas niuansas – elektros perdavimo tinklo operatorius „Litgrid“ ir Švedijos elektros perdavimo bendrovė „Svenska Kraftnat“ dalijasi po lygiai šį kainų skirtumą tarp valstybių. Taigi, bendrovės „Litgrid“ pernai surinkta „perkrovų“ pajamų dalis sudarė 267,3 milijonus eurų – 5 kartus daugiau nei užpernai.
„Litgrid“ pajamos 2021 metais sudarė 96,6 mln. eurų, pelno ji beveik neuždirbo. Todėl 2022 metai su tokio dydžio „perkrovų“ pajamom turėjo atrodyti kaip šimtamilijoninių pelnų šventė. Tačiau taip nenutiko – bendrovės pajamos išaugo iki „kuklių“ 132 mln. eurų, patirtas nuotolis – 6 mln. eurų.
Priežastis paprasta – „perkrovų“ pajamos neatsispindi bendrovės pajamų ataskaitose, nes jos jai nepriklauso. Tai yra sisteminės pajamos, kitaip tariant, jos priklauso mums visiems ir turi būti grąžintos vartotojams. Todėl „Litgrid“ dar pernai spalį paskelbė, kad 142 milijonai eurų bus grąžinti vartotojams, o likę pinigai – skirti tinklo saugumo bei kitoms investicijoms.
Viskas atrodytų labai gražiai, jei ne viena detalė – perdavimo tarifas dėl šito grąžinimo mažėja kukliais 4,3 proc. Elementari matematika sakytų, kad tarifas turėtų mažėti daug daugiau. O tarifas mums nemažėja daugiau dėl to, kad bendrovės prognozuojamos sąnaudos 2023 metais auga kelis kartus – daugiausia dėl aukštų elektros kainų, nes reikia dengti elektros energijos technologinius nuostolius perdavimo tinkle.
Negana to, bendrovė dar 2022 metų rugpjūtį paprašė Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) papildomos tarifo dedamosios 2022 metams „nenumatytoms“ sąnaudoms dengti. Būtent dėl šitos papildomos dedamosios „Litgrid“ pernai gavo gerokai daugiau pajamų nei 2021 metais.
Lentelė. Litgrid patvirtintos perdavimo tarifo viršutinės ribos dedamosios
|
| Matas | 2022 | 2023 | Pokytis |
| Veiklos sąnaudos | EUR mln. | 29.0 | 34.7 | 19.7% |
| Kapitalo kaštai | EUR mln. | 32.9 | 33.0 | 0.3% |
| Kitos sąnaudos ir pajamos | EUR mln. | (12.5) | 4.3 | |
| Technologinių tinklo nuostolių sąnaudos | EUR mln. | 25.9 | 141.3 | 445.6% |
| Perkrovos pajamų grąžinimas vartotojams | EUR mln. | - | (142.3) |
|
| Leidžiamos pajamos, VISO | EUR mln. | 75.3 | 71.0 | -5.7% |
| Prognozuojamas perdavimo kiekis | TWh | 11.0 | 10.9 | -1.5% |
| Perdavimo tarifas | EUR/MWh | 6.84 | 6.54 | -4.3% |
Šaltinis: Valstybinė Kainų ir Energetikos Tarnyba (VERT)
Kai kuriems gali pasirodyti, kad nieko čia tokio – bendrovė „Litgrid“ elektros kainos juk nekontroliuoja. Bet realybė yra kiek kitokia. Technologiniai nuostoliai perdavimo tinkle nėra joks siurprizas, tai yra technologinio proceso dalis.
Maža to, „Litgrid“ nesunkiai juos gali prognozuoti jei ne minučių, tai valandų tikslumu. Todėl bendrovė tiksliai žino, kada tuos nuostolius patirs. Jeigu tik „Litgrid“ būtų reguliuotojo įpareigota valdyti elektros sąnaudas, ji būtų viena geriausiai galinčių tą daryti įmonių šalyje.
Tai supranta nemažai Europos sąjungos šalių reguliuotojų. Jie reikalauja iš savo šalių perdavimo bendrovių efektyviai valdyti tokias sąnaudas, draudžiant elektros kainą biržose ateities sandoriais. Algoritmų yra įvairių, bet bendras principas – išlyginti tokias sąnaudas per reguliacinį laikotarpį, kad tarifai būtų kuo stabilesni, o vartotojai nepatirtų didelių svyravimų.
Yra ir papildomi skatinimo mechanizmai, kai sutaupytų sąnaudų, lyginant su prognozuotomis, dalis yra dalinama tarp perdavimo operatorių ir vartotojų, taip sukuriant papildomas paskatas elektros kainos rizikos aktyviam valdymui.
Bet Lietuvoje taip nėra. Nes iki šiol Energetikos ministerija nepadarė nieko, kad biržoje atsirastų elektros ateities sandoriai, kuriais Lietuvos zonoje vartotojai galėtų prekiauti ne tik dieną į priekį, bet ir metams ar penkiems, jei tik yra toks poreikis. O rizikos nevaldymo sąnaudos tiesiog perkeliamos į tarifą – kam vargti, kai viską gali ir toliau nurašinėti ant vartotojų pečių. Juolab kad nesuvaldžius rizikos gali likti atsakingu, o to niekam nereikia.
Štai tokiu būdu mūsų visų sumokėti pinigai 2023 metais vėl keliaus į Švediją, o „Litgrid“ ir vėl šiemet rinks, tikėtina, mažesnį „perkrovų“ mokestį, kuriuos iškart išleis elektros sąnaudoms dengti. Tuo tarpu kreivų veidrodžių karalystės ministras ir toliau bandys susiderėti su švedais dėl keliolikos milijonų už 2022 m. gruodį, nors jo prižiūrimų įstaigų neveiklumas jau dabar Lietuvos vartotojams potencialiai kainuoja šimtus milijonų eurų. „Lochatronas“? Baikit, nemanau.
