Jei konkursas dėl vėjo jėgainių jūroje plėtros būtų skelbiamas dabar – jame galėtų dalyvauti tik trys bendrovės, kurios pačios atliko poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūras. Kiti plėtotojai, tarp jų ir didžiosios užsienio bendrovės, PAV vertinimų neatliko ir dalyvauti negalėtų. Toks reglamentavimas iki šiol numatytas Atsinaujinančių energijos išteklių įstatyme.
„Achemos“ koncerno valdoma „Renerga“, taip pat „4Energia“ grupės įmonė „Baltic Energy Group“ (BEG) jau yra atlikusios PAV ir kitas procedūras ir atvirai deklaruoja interesus, kad esamas reglamentavimas nesikeistų. Vėjininkai piktinasi, kad iš esmės keičiamas reglamentavimas nubrauktų jau įdėtas investicijas ir įdirbį.
Tačiau Vyriausybė Seimui siūlo keisti šią tvarką – vertinimus, kur vėjo parkai turėtų išdygti, aplinkos tyrimus ir kitus paruošiamuosius darbus Vyriausybė atliktų pati. Toks įdirbis būtų bendras visiems potencialiems investuotojams – jiems teliktų statyti jėgaines, jei būtų nuspręsta, kad to apskritai reikia. Tačiau tyrimai užtruktų mažiausiai iki 2020 m.
Specialiųjų tyrimų tarnyba antikorupciniame vertinime dar pernai konstatavo, kad naujas reglamentavimas būtų skaidresnis ir užtikrintų didesnę konkurenciją.
Šiuo metu šis klausimas – Seimo Energetikos komisijoje. Ką benuspręstų Seimas, panašu, kad Lietuva neskubės energetikos jūroje remti, o ir bendradarbiavimo projektai su kitomis ES šalimis mezgasi sunkiai, todėl vėjo jėgainių reikėtų laukti ne anksčiau kaip 2026 m.
Ministerija – už didesnę konkurenciją
Briedžio girioje dalybose Energetikos ministerijos pozicija griežta – naujas reguliavimas turi būti skaidresnis ir aiškesnis.
Konkursas dėl leidimų naudoti jūrinę teritoriją turi būti viešas, jame turi būti sukurtos vienodos sąlygos visiems potencialiems plėtotojams“, – tikina R.Kėvelaitis.
„Tam tikros kompanijos yra atlikusios PAV valstybei priklausančiose jūrinio kontinentinio šelfo vietose. Ir tų veiksmų pagrindu norima užsitikrinti tolimesnes teises į tuos plotus. Įmonės tą padarė savo noru ir iniciatyva – nebuvo valstybės kokių numatomų žingsnių. Konkursas leidimams elektrinių plėtrai ir jų eksploatacijai ... Baltijos jūroje nebuvo organizuotas ir nė vienas leidimas nėra išduotas. Kitos kompanijos PAV ar kitų veiksmų neatliko, nors galbūt turi geresnius technologinius sprendimus ar patirtį. Tad jų atžvilgiu konkurencija būtų apribota“, – sako energetikos ministro patarėjas Rytis Kėvelaitis.
Anot jo, net jei esamas reglamentavimas nebūtų keičiamas, į jūrą pretenduojančios bendrovės nebūtų garantuotos, kad po konkurso joms būtų leista jėgaines jūroje plėtoti. Jos tik gautų teisę tyrimus atlikti – taip galėtų patirti dar didesnių nuostolių.
„Jūros ir išskirtinės ekonominės zonos teisės priklauso tik valstybei. Valstybė yra atsakinga už šių teritorijų planavimo procedūras ir turi teisę nuspręsti, kaip ir kokiu būdų leisti pasinaudoti teritorija privatiems asmenims. Kadangi jūrinių vėjo projektų plėtra turi didelę įtaką visai šalies ekonomikai, ištekliams ir techninėms galimybėms, būtinas valstybinis strateginis planavimas“, – sako R.Kėvelaitis.
Nuspręs, kur ir kaip
Anot energetikos ministro patarėjo, valstybė pirma turi sudaryti reikiamas sąlygas plėtrai, pati pasirinkti vietą, kur vėjo parkai turėtų kilti. Mat dabar galiojantis įstatymas leidžia tą daryti patiems plėtotojams, nepaisant valstybės poreikių ir strategijos.
„Konkursas dėl leidimų naudoti jūrinę teritoriją turi būti viešas, jame turi būti sukurtos vienodos sąlygos visiems potencialiems plėtotojams“, – tikina R.Kėvelaitis ir pažymi, kad kuo didesnius namų darbus padarys valstybė, tuo mažiau naujos vėjo elektrinės kainuotų vartotojams.
Jūrą jis lygina su laisvosiomis ekonominėmis zonomis – pirma čia turi būti sudarytos sąlygos, o tada investuotojai jau gali čia keltis.
„STT išvada pasako, kad dabar nėra taip aiškiai ir skaidriai reglamentuota, neužtikrinta maksimali konkurencija. Aišku, kelios įmonės, savo lėšomis ir rizika padarė tam tikrų žingsnių, bet jos niekaip nebuvo skatinamos, kad galėtų turėti teisėtų lūkesčių“, – vertina R.Kėvelaitis ir pažymi, kad konkursas, galėjęs sukurti teisėtų lūkesčių, taip ir nebuvo paskelbtas.
Naujoji Vyriausybė savo programoje yra numačiusi, kad valstybė pirmiausia savarankiškai (nesudarydama išimtinių teisių jokiems privatiems asmenims) atliks išsamius tyrimus dėl galimybių jūroje mažiausiomis sąnaudomis ir skaidraus konkurso būdu įrengti vėjo elektrinių parkus. Įvertinus galimybes, vietoves, galią ir apsisprendus dėl plėtros poreikio ir tikslingumo, numatyta skelbti skaidrius konkursus investuotojams išrinkti.
Vėjininkai nenori pokyčių
„Renerga“ jūroje norėtų statyti 300 megavatų, o Estijos „Nelja Energia“ valdoma bendrovė „4Energia“ – 1,5 tūkst. megavatų galios parką, anksčiau rašė BNS. Tai yra keturis kartus didesni pajėgumai nei visų šiuo metu Lietuvoje veikiančių vėjo jėgainių sudėjus kartu.
Tokie projektai, vertinant pasaulines panašių projektų kainas, galėtų kainuoti nuo 3,8 iki 7,6 mlrd. eurų – vieno megavato galios įrengimas jūroje vidutiniškai pasaulyje kainuoja 3,8–7,6 mln. eurų, rodo „Windpower Monthly“ duomenys.
Nors jokios valstybės finansavimo schemos nėra patvirtintos ir artimiausiu metu neplanuojamos, vėjininkai nori užsitikrinti teises į jūros plotus.
Nubraukiamas privačių investuotojų jau atliktas darbas, – sako A.Radavičius.
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Aistis Radavičius piktinasi, kad dėl siūlomų teisės aktų pakeitimų vėjo energetikos plėtra jūroje atidedama ir išmetamas įdėtas įdirbis.
„Nubraukiamas privačių investuotojų jau atliktas darbas – yra atlikti PAV vertinimai, dirbo Klaipėdos universiteto akademinė visuomenė, prisidėjo ir kiti žmonės, nemažai yra ištirta“, – 15min tikina A.Radavičius.
Dabartinėmis sąlygomis konkurse, anot A.Radavičiaus, galėtų dalyvauti trys bendrovės, kurios turi parengusios PAV.
„Aš nesu girdėjęs, kad kažkas dar būtų išreiškęs pageidavimą dalyvauti. Ne kiekviena bendrovė ir pajėgtų tokius projektus įgyvendinti – reikia turėti omenyje, kad čia ne sausuma, čia jūra, ir čia jau ne milijoniniai projektai, o milijardiniai. Tai užtektų vieno projekto ir jau būtų milžiniška nauda pakrantės ekonomikai, jau nekalbant, kad elektra būtų iš atsinaujinančių išteklių, vietinė, ir pan.“, – sako A.Radavičius.
Jis mano, kad tarptautinės bendrovės būtų suinteresuotos tik tuomet, jei būtų pasiūlyta parama, o įstatymo projekte apie tai dar nekalbama.
„Siūlomu projektu nieko nesakoma apie paramą – sakoma tik, kad valstybė trejus metus tyrinės jūrą, o tada nuspręs, ar iš viso ten racionalu statyti vėjo elektrinių parką, kokio dydžio, kokioje vietoje. Ne viena bendrovė tyrimus jau darė ir nustatė, kiek tų megavatų reikėtų ir kur jie galėtų būti“, – sako A.Radavičius.
Dirbo 6 metus
Asociacijai atstovaujantis advokatų kontoros „Sorainen“ ekspertas Paulius Koverovas žiniasklaidai išsiųstame komentare teigia, kad proceso viduryje teisinis reglamentavimas keičiamas iš esmės ir laidojamas 6 metų darbas.
„Deja, bet per 6 metus jūroje neatsirado nė viena vėjo jėgainė. Ir tikėtina, kad neatsiras dar per ateinantį dešimtmetį“, – teigia P.Koverovas.
Jis piktinasi, kad dvi bendrovės kreipėsi dėl leidimo išdavimo konkurso būdu įstatyme numatyta tvarka. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija per 3 mėnesius nuo kreipimosi privalėjo suorganizuoti konkursą.
Perdavimo tinklų operatorius „Litgrid“ neturi pajėgumų ambicingiems kelių bendrovių planams.
Tačiau konkursas, pasak P.Koverovo, surengtas nebuvo, taip pat nebuvo parengta ir leidimų išdavimo tvarka. Bendrovės, pinigus išleidusios dokumentų rengimui, anot jo, turi teisėtus lūkesčius, dėl to turėtų būti numatytas patirtų nuostolių atlyginimas.
Bendrovės „Renerga“ vadovas Mindaugas Juodis atsisakė komentuoti šia tema.
Naudotų kitų šalių paramą?
Vėjininkai traukia kozirį, kad vėjo elektrines jūroje galėtų statyti naudodamiesi kitų ES šalių parama – ne visos šalys turi galimybes pasiekti ES atsinaujinančios energetikos tikslus savoje teritorijoje.
„Yra Europos Komisijos rekomendacijos, pagal kurias siūloma, kad valstybės narės atvertų savo paramos schemas kitoms valstybėms. Pagal gautą paramą vėjo elektrinių parkas galėtų būti statomas Lietuvoje, tačiau pagaminta atsinaujinanti energija užsiskaitytų kitos valstybės naudai. Jei toks projektas pavyktų, mūsų valstybei nereikėtų skirti jokios paramos“, – tikina vėjininkų asociacijos vadovas ir primena, kad Lietuvoje apie paramą dar net nesvarstoma.
Tačiau energetikos ministro patarėjas pažymi, kad šioje srityje iki šiol nieko nevyksta ir greičiausiai pirmi projektai galėtų gimti tik po 2020 m.
„O kitas dalykas, įstatyme išlieka tarpvalstybinis bendradarbiavimas su kitomis šalimis. Jei valstybės dėl tam tikrų gamtinių ar techninių galimybių negali plėtoti atsinaujinančios energetikos ir vykdyti įsipareigojimų ES, bendrus projektus bus galima daryti Seimui ratifikavus sutartį su kitomis šalimis. Tam turės būti atskira tvarka. Šiuo metu projektai, kuriuos remtų kitos šalys, dar nevyksta“, – sako R.Kėvelaitis.
Anot jo, tarpvalstybiniai projektai turės būti įgyvendinami skelbiant atvirus konkursus plėtotojams atrinkti.
„Litgrid“ braukia viltis – nėra kur prijungti
Neatliekant papildomų investicijų į perdavimo tinklus, jūroje galima įrengti iki 500 MW galios vėjo elektrinių.
Perdavimo tinklų operatorius „Litgrid“, prie kurio turėtų jungtis planuojamos naujos vėjo elektrinės jūroje, neturi pajėgumų ambicingiems kelių bendrovių planams.
„Neatliekant papildomų investicijų į perdavimo tinklus, jūroje galima įrengti iki 500 MW galios vėjo elektrinių“, – keturis kartus mažesnę sumą įvardija „Litgrid“ Strategijos ir tyrimų skyriaus vadovas Ramūnas Bikulčius.
Tačiau vertinant vėjo elektrinių plėtros perspektyvas Lietuvoje, jų naudą ir poreikį, anot „Litgrid“, reikia vertinti ne tik investicijas, skirtas prijungti jėgaines prie perdavimo tinklų, bet ir tai, kiek kainuos papildomi reguliavimo rezervų šaltiniai, koks subsidijų dydis tenka vėjo elektrinių savininkams.
„Kiekvienam naujam 100 MW galios vėjo generatoriui reikia užsitikrinti 24 MW rezervo iš šaltinių, kuriais naudojantis būtų galima be pertrūkio reguliuoti prognozavimo paklaidas“, – sako R.Bikulčius.
Anot jo, iki galo perdavimo tinklo galimybės dar nėra išnaudotos žemyninėje Lietuvos dalyje, ypač rytinėje pusėje.
„Tačiau vėjo jėgainių plėtrą ant žemės gali nulemti efektyvumo kriterijus – ten, kur galima vėjo parkų statyba, pučia silpnesni vėjai“, – apgailestauja R.Bikulčius.
Energetikos ministerijos atstovas papildo, kad valstybės organizuojami tyrimai parodys, kokios galios elektrines yra techniškai įmanoma prijungti prie tinklo ir kokių investicijų tam reikės. Kartu bus vertinamos pagamintos elektros panaudojimo galimybės – ar vartoti Lietuvoje, ar eksportuoti, ar naudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės užkrovimui. Deja, tyrimai ir reikalingi darbai gali užtrukti netgi ilgiau nei 5 metus.
„Žinomas blogas Vokietijos pavyzdys, kai dėl lėtos tinklo plėtros sausumoje, pastatytos vėjo jėgainės jūroje negalėjo pradėti darbo“, – įspėja R.Kėvelaitis.
Jūra gali likti ir be jėgainių
„Optimistiškai vertinant, atsiradus visiems reikalingiems teisės aktams ir sklandžiai vykstant tyrimams bei procedūroms, anksčiausiai pirmoji kilovatvalandė jūros vėjo elektrinėje galėtų būti pagaminta apie 2026 metus“, – vertina R.Kėvelaitis.
Tačiau jūroje vėjo elektrinių gali ir apskritai nebūti – tai bus aišku tik apie 2023 m. pagal situaciją rinkoje ir studijų rezultatus.
„Galbūt net nebus tikslinga vystyti vėjo energetikos plėtros jūroje. Šiuo metu nėra aišku, nei kokia būtų projektų kaina, nei kokia apimtis, ir todėl numatyti finansinę paramą būtų netikslinga. Tiesiog šiandien ji gali neatitikti ateities situacijos ir būti neefektyvi. Todėl konkretesnių paramos, jei tokia būtų, sąlygų galima tikėtis tik jau matant kompleksinį vaizdą – po atliktų tyrimų. Iki to laiko jau ir nauja atsinaujinančių energijos šaltinių direktyva bus perkelta ir ES politika dėl paramos jau bus pasikeitusi“, – sako R.Kėvelaitis.
Jis pripažįsta, kad jūroje statomų jėgainių kaina smarkiai mažėja – jau yra pavyzdžių, kai kompanijos laimi aukcionus pasiūlydamos 49,9 Eur už Mwh kainą – tai mažesnė kaina, nei šiuo metu remiamos sausumos jėgainės Lietuvoje.
Galimybės sausumoje neišsemtos
Anksčiau energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas yra teigęs, kad iki 2020 m. sausumoje galėtų būti pasiūlyta 250 MW kvota vėjo jėgainėms, kadangi didesnė keltų iššūkių dėl kainos didėjimo vartotojams. Iki tol reikėtų patvirtinti energetikos strategiją, koreguoti teisės aktus ir skelbti aukcionus.
„Trumpuoju laikotarpiu turime išnaudoti sausumos vėjo potencialą, nes šiuo metu jis yra gana didelis. Tačiau lygiagrečiai turime ruoštis ir ateičiai bei sudaryti sąlygas ateityje plėtoti vėjo energetiką jūroje. Tą daro ir kitos ES valstybės narės, tad ruošti investicinę aplinką reikia pradėti jau dabar“, – teigia R.Kėvelaitis.
Estija taip pat susiduria su problemomis
Estijos „Enefit“ Atsinaujinančios energijos vadovas Alo'as Kelderis 15min teigė, kad šalyje šiuo metu plėtojami du vėjo elektrinių projektai jūroje, tačiau didžiausias sunkumas yra tai, kad reikia atlikti daug studijų, užsitikrinti finansavimą, kurio nėra. Vienas projektas Estijoje, esantis 15-20 km nuo kranto, priklauso valstybės valdomai „Eesti Energia“, kitą projektą plėtoja „4Energia“ grupė.
„Vėjas ten labai geras. Šitie projektai yra labai dideli. 600–700 MW projektai. Tik Estijai nereikia tiek vėjo jėgainių, taigi klausimas, ką daryti su energija – reikia ja dalintis su kitomis valstybėmis. Tai yra penkerių metų perspektyvos. Taip pat reikia finansavimo, tam greičiausiai reikia regioninių partnerių“, – teigia A.Kelderis.
Šiuo metu, anot jo, Estijoje dėmesys taip pat krypsta į jėgaines esančias sausumoje – iki 2020 m. planuojama padvigubinti esamus vėjo jėgainių pajėgumus. Šiuo metų Estijoje vėjo parkų galia, anot jo, sudaro apie 300 MW, bendrovė plėtoja didžiausią vėjo elektrinių parką (130 MW) Baltijos šalyse Tootsi vietovėje.
