Apie esamą situaciją kalbėjomės su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu.
– Kaip šį sunkų laiką išgyvena Panevėžio mieste ir rajone esančios bažnyčios?
– Labai sunku. Per pandemiją bažnyčios buvo uždarytos. Po jos bažnyčios šiek tiek atsikvėpė, o dabar, žiemą, vėl išgyvename sunkmetį. Labiausiai liūdina, kad nesulaukiame jokios paramos iš valstybės. Prieš didžiąsias metų šventes Vyriausybės prašėme, kad bent kažkaip būtų atsižvelgta į juridines bendruomenes, nes bažnyčia niekada nebuvo ir nėra nei verslas, nei įmonė. Deja, į mūsų prašymus padėti išgyventi bent jau šią žiemą atsižvelgta nebuvo.
– Kokių veiksmų imasi bažnyčios dabar, kai sąskaitos kartais siekia net tūkstančius eurų?
– Kai kurios bažnyčios visiškai nutraukė šildymą, nes nėra iš ko sumokėti. Suprantame, kad tikintiesiems sudėtingiau, reikia šilčiau apsirengti, bet neturime kitos išeities. Šiais metais šildymo išvis nejungė Anykščių klebonas. Krekenavoje buvo manoma, kad po restauravimo ir kitų darbų bendruomenė galės šildytis mažiausiais kaštais, bet kai atėjo didžiulės sąskaitos, šildymą išjungė, paliko tik infraraudonųjų spindulių lempas. Suprantame, kad šis laikmetis sudėtingas ir žmonėms. Bažnyčiose dažniausiai lankosi pensinio amžiaus tikintieji, kuriems taip pat sunku galą su galu sudurti, o juk mūsų įplaukos – tik žmonių paaukoti pinigėliai. Su vienu sekmadieniu sąskaitų neapsimokėsi, reikia dviejų-trijų sekmadienių. Gruodis buvo šaltokas, tai sąskaitos atėjo nemenkos. Džiaugiamės, kad bent sausį neturime didelių šalčių.
– Kokias būdais renkamos aukos?
– Daug priklauso nuo pačios parapijos. Kai kurios bažnyčioje turi aukų dėžutes, skirtas būtent šildymui. Kartais kunigai skelbia, kad būtent tą sekmadienį bus renkamos aukos bažnyčios šildymui. Būna, tikintieji aukoja bankiniu pervedimu. Specialios rinkliavos – nėra naujiena, jos buvo vykdomos ir anksčiau, dar prieš pandemiją.
– Ar tiesa, kad rajone esančios bažnyčioms sunkiau išsilaikyti?
– Tikrai taip, nes ten mažiau žmonių, bet ir mieste bažnyčioms darosi vis sunkiau išgyventi. Bažnyčios dar nėra sugrįžusios į priešpandeminį laikotarpį ir tai pasakytina apie visą Lietuvą. Prieš didžiąsias metų šventes sulaukėme daug žmonių, tikrai nesiskundžiame, bet jų nebuvo tiek, kiek sulaukdavome prieš karantiną. Dėkojame Dievui ir žmonėms, kurie jaučia sąmoningumą ir prisideda kiek kas gali. Kokia laukia ateitis – sunku prognozuoti, einame Dievo vedami.
