Žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu ir energetikos ministru Jaroslavu Neverovičiumi.
– Pone Mazuroni, kada gali būti paskelbtas konkursas skalūnų dujų gavybai?
– Kada apsispręsime. Buvo neišspręsti klausimai dėl mokesčių – strateginiam komitetui parengėme keletą pasiūlymų. Buvome įsipareigoję peržiūrėti konkurso sąlygas – dabar jau paskutinis derinimo etapas. Turime Europos Komisijos direktyvą ir nuomonę, kuri yra švelnesnė nei mūsų priimti įstatymai. Pavyzdžiui, Europos Komisija nereikalauja poveikio aplinkai vertinimo skalūnų dujų žvalgybai. Minėtas įstatymas buvo priimtas remiantis emocijomis, todėl jį reikėtų dar kartą ramiai apsvarstyti. Energetinis saugumas šiandien yra vienas esminių klausimų.
Kuo daugiau alternatyvų turėsime, tuo būsime saugesni. O vietos žmonėms reikia išaiškinti: jeigu, duok Dieve, mes ten rasime skalūnų dujas ar naftos, tai reikš ekonominį pakilimą ir jų gyvenimo sąlygų pagerinimą. Ko turėtume laukti? Ar norime, kad geriau gyventume mes ir mūsų vaikai, ar ir toliau gyvensime baimėje, nežinodami ką turime po kojomis ir laukdami, kol kas nors užsuks dujų vamzdį?
– Kiek dar laiko praeis, kol bus skelbiamas naujas konkursas?
– Konkursas nėra loterija – štai nusipirkau loterijos bilietą ir vakare patikrinau, ar laimėjau. Tai gana ilgas procesas. Jeigu yra politinė valia ir noras, galima ruošti konkursą ir svarstyti teisinę bazę, mokesčių klausimus. Šie du procesai gali vykti kartu.
– Pone Neverovičiau, Lenkija jau sukūrė bendrą įmonę su kompanija „Chevron“, kuri jau šiemet gali pradėti išgauti dujas. Ar jums nepavydu žiūrėti, kaip tvarkosi kaimynai?
– Lenkija daug anksčiau pradėjo visus šiuos procesus. Po ilgų pokalbių apie reguliavimą, po licencijų išdavimo ir pirmųjų bandymų praėjo nemažai laiko, jie tik šiais metais tikisi rezultato. Tai rodo, kad procesas yra ilgas ir sudėtingas. Turime sukurti tokias sąlygas, kad investuotojui būtų patrauklu čia ateiti ir investuoti. O kol kas mes svarstome, kad kažkokios įmonės turi skirti savo pinigus ir išsiaiškinti, ar mes turime tų skalūnų ir tik tada jas išgauti. Tai yra tam tikra rizika ir kad ją suvaldytume, reikia pastangų.
Reikia vėl viską pradėti iš pradžių – skelbti naują konkursą skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai, peržiūrėti įstatymus, įtikinti vietos gyventojus, – teigia aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
– Ar modelis, kurį pasirinko Lenkija, kai valstybinė energetikos kompanija per pusę dalinasi investicijas su kompanija „Chevron“, yra sektinas pavyzdys Lietuvai?
– Galime svarstyti tik teoriškai. Lenkijos situacija kitokia – yra patirties, kitokie įmonių pajėgumai.
– Galima dar pridurti aiškią politinę kryptį. Turiu galvoje premjerą Donaldą Tuską, kuris jau septynerius metus vadovauja šaliai, nekeičia nuostatų šiuo klausimu ir viskas juda.
– V. Mazuronis: Mano kolegą Lenkijos aplinkos ministrą pašalino iš pareigų už tai, kad jis nepakankamai gerai dirbo ieškant skalūnų dujų, nors paieška buvo vykdoma net 54 sklypuose. Lenkai šioje srityje dirba jau septynerius metus ir per tą laiką įvyko vienintelis incidentas – nuo kelio nuvirto traktorius. Lenkijos pavyzdys gali būti pagrindas tvirtinti, kad skalūnų žvalgybos procesas yra saugus. O kalbant apie investicijų pasidalinimą tarp valstybinės ir privačios kompanijos, manau, tai reikėtų gerai apsvarstyti, nes dalinamasi ne tik įtaka, investicijomis, bet ir rizika. Tarkime, gręžinys kainuoja keliasdešimt milijonų litų, investicijas dalinamės per pusę, tačiau jeigu nieko nerandame, valstybė patiria didelių nuostolių. Taigi, ar toks modelis galėtų būti taikomas, reikėtų labai gerai pagalvoti.
– Ši valdžia galėjo sukurti kažką gero ateičiai, deja, nepavyko, kompanija „Chevron“ pernai rudenį pasitraukė. Nuo tada jau praėjo šiek tiek laiko. Pone Mazuroni, kaip jums šiandien atrodo – kas vis dėlto nulėmė „Chevron“ pasitraukimą?
– Nenorėčiau kažko kaltinti. Manau, ir pati „Chevron“ truputį persistengė, nepaskaičiavo ir pasiūlė geriau negu reikia. Kompanija išties buvo pasiūliusi itin geras sąlygas, buvo kalbama apie kelis šimtus milijonų litų. Viena pagrindinių priežasčių ta, kad mes nesugebėjome nugalėti emocijų, įstatymai buvo priimami remiantis ne argumentais, o emocijomis. Mokslininkai prieš kelias dienas dar kartą patvirtino, kad jokio pavojaus skalūnų dujų žvalgyba nekelia. Jeigu mes, svarstydami strateginius klausimus, ir toliau klausysime jaunų žmonių, mušančių būgnus ar išėjusių su plakatais, kažin ar sugebėsime priimti teisingus sprendimus. Mano nuomone, turime pradėti viską iš naujo.
– Pone Neverovičiau, ar jūs sutinkate, kad „Chevron“ iš Lietuvos pasitraukė dėl nepakankamo Prezidentės ir premjero palaikymo, dėl susiskaldymo ir nesutarimų valdančiojoje daugumoje šiuo klausimu ir dėl pasamdytų rėksnių, protestavusių prie Seimo ir Vyriausybės?
– Ministras Mazuronis tiksliai pasakė, dėl ko tai įvyko. Tačiau dabar svarbiausia, kad turime šansų ištaisyti šią situaciją. Turime pataisyti įstatymus ir suprasti, kad investuotojai neateina ir neatneša pinigų šiaip sau, vedini idealistinių tikslų. Jų tikslas – rasti dujas, prisiimti šiokią tokią riziką, tačiau tam reikia sudaryti sąlygas ir neapsunkinti investicijų.
– V. Mazuronis: Įvardinčiau dar vieną priežastį – mes per vėlai ir nepakankamai kalbėjome su vietos gyventojais.
– Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas siūlo kelis energetinio saugumo sustiprinimo būdus: akmens anglies reabilitavimą ir jos naudojimą, skalūnų dujų gavybos plėtrą, bendros energetikos išteklių pirkimo sistemos Europos Sąjungoje sukūrimą, kuri užtikrintų geriausias kainas ir Europos pastangas diversifikuoti energetikos rinką. D. Tuskas taip pat teigia, kad svarbų vaidmenį turėtų atlikti suskystintų gamtinių dujų importas iš JAV. Kalbant apie skalūnų dujų importą iš JAV, kaip tai galėtų pakeisti dujų kainą Lietuvoje? Pone Neverovičiau, ar jau yra kokie nors skaičiavimai, kiek galėtų kainuoti amerikietiškos dujos Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminale?
– Tokių skaičiavimų nėra, nes kol kas neįmanoma tų dujų nupirkti. Tik 2015 metų pabaigoje JAV pradės veikti terminalas, kuris leis eksportuoti dujas. Pokalbių su amerikiečiais esmė ta, kad būtų paspartinti procesai ir JAV vyriausybė leistų verslui greičiau investuoti, nes prieš 75 metus priimtas įstatymas draudžia tokius projektus, jei nėra specialaus Vyriausybės leidimo.
Požiūris į tai keičiasi, JAV Vyriausybės energetikos departamentas jau paspartino procedūras, verslininkai gauna licencijas ir leidimus eksportui. Viskas daroma tam, kad amerikietiškos dujos atsirastų pasaulio rinkoje. Ši tendencija mums labai naudinga. Turėdami suskystintų gamtinių dujų terminalą mes tik laimėsime, nes parduodamų dujų kiekis didės, o jų kaina mažės. Mes būsime gerai pasiruošę pasinaudoti tais privalumais.
– V. Mazuronis: Sutinku su ministru, kad kainos šiandien pasakyti neįmanoma. Tačiau svarbiausia, kad turėdami alternatyvą, mes mokėsime realią rinkos, o ne dirbtinai pakeltą kainą už dujas.
– Kalbant apie tai, kas padaryta Lenkijoje energetikos srityje, panašu, kad Lietuvai reikėtų tik nukopijuoti tai, ką pastaruoju metu daro kaimynai? Ar taip nemanote?
– J. Neverovičius: Lietuvos ir Lenkijos situacija skiriasi. Pavyzdžiui, mes neturime konkurencingos elektros gamybos, o Lenkija turi. Mes neturime ir energetinių resursų, duok Dieve, kad pajudėtų skalūnų dujų paieška, bet kol kas mes jų neturime. Taip pat mes neturime jungčių su Vakarų sistema. Mes sprendžiame savas problemas, Lenkija – savas, tačiau randame ir bendrų taškų. Vienas svarbiausių – europinės energetikos rinkos kūrimas.
– Pone Neverovičiau, esate minėjęs, kad matote daug galimybių tęsti Visagino atominės elektrinės projektą. Kas Jus paskatino tokiam optimizmui?
– Pamačiau politinių partijų susitarimą dėl gynybos politikos. Partijos vieningai sutarė, kad reikia spręsti elektros gamybos problemą. Tai yra labai stiprus signalas. Mano manymu, partijos, esančios Seime, yra pasiruošusios kuo greičiau spręsti šią problemą. Negalima užsimerkti ir apsimesti, kad jokių grėsmių nėra. Taip, mes būsime gerai sujungti su Skandinavija, Lenkija, išlaikysime jungtis su Baltarusija, Rusija, Latvija, tačiau būsime vienintelė tokio dydžio valstybė Europos Sąjungoje, kuri negamina elektros energijos. Tai nenormalu, o atominės elektrinės projektas yra alternatyva.
– V. Mazuronis: Derybos su „Hitachi“ parodė, kad sąlygos Lietuvai buvo ženkliai pagerintos. Tai reiškia, kad žmonėms reikia aiškinti ir išaiškinti, kad japonų siūlymai gali būti naudingi Lietuvai. Mes jau kalbame ne apie pradinį projektą, kuriam nebuvo pritarta referendume. Kalbame apie projektą po derybų. Dabar vyksta derybos su latviais, estais ir su strateginiu investuotoju. Kiek žinau, Lietuva ir energetikos ministras jau pasiekė įspūdingų rezultatų.
– Tačiau kol kas nieko negirdėti apie pasikeitusią Latvijos ir Estijos poziciją. Gal visuomenė kažko nežino, nes energetikos ministras nusiteikęs optimistiškai, o kiti tyli?
– J. Neverovičius: Turime nepamiršti, kad Latvijoje neseniai pasikeitė Vyriausybė, Estijoje taip pat praėjusią savaitę prisiekė nauja Vyriausybė. Procesai reikalauja valdžios dėmesio, reikia laiko mūsų partneriams, kad jie susipažintų su mūsų pateiktais atsakymais. Pirmą kartą šio projekto istorijoje premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujama komisija pateikė maksimaliai išsamius atsakymus į mūsų regioninių partnerių klausimus. Pokalbius tęsime ir toliau.
– Kas dabar yra pasikeitę Visagino atominės elektrinės projekte, kad jis yra visiškai kitoks, nei pristatinėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė?
– J. Neverovičius: Buvo ženkliai pagerinta projekto finansavimo dalis, radome galimybių šį projektą įgyvendinti pigiau. Be to, prieš metus dar nebuvo aišku, kaip didžiulį reaktorius bus integruojamas į sistemą. Buvo dvi skirtingos ir tarpusavyje konkuruojančios idėjos: ar statyti atominę elektrinę, ar daryti elektros jungtis su Vakarų Europa. Dabar mes akivaizdžiai matome, kad šie projektai nekonkuruoja, jie turi būti vykdomi kartu, nes kitaip mūsų pastatytais greitkeliais važinės kaimynai.
– Kada visuomenei bus pateikti nauji skaičiavimai ir šio projekto ekonominis pagrindimas?
– J. Neverovičius: Dabar dirbame su partneriais, penktadienį viceministras Taline kalbėsis su kolegomis iš Latvijos ir Estijos. Turime susitarti, kokį projektą ir kokiomis sąlygomis vykdysime. Tai pagrindinis dalykas. Kai tai padarysime, galėsime kalbėti, kaip naujas projektas atrodo. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad netgi Vokietijoje, kurioje kanclerė Angela Merkel laimėjo rinkimus su šūkiu, kad bus atsisakoma branduolinės energijos ir pereinama prie alternatyvių šaltinių, nėra taip lengva susidoroti su iššūkiais.
Vyksta audringi debatai, kaip tai padaryti, nes politinis šūkis lieka šūkiu, o realiai tai įgyvendinti sunku. Lietuvoje situacija panaši. Mes irgi galime užsimerkti ir sakyti, kad mums nereikia jokių branduolinių projektų. Tačiau ką darysime, kai neturėsime elektros? Ar žmonėms buvo paaiškinta, kad po 10 metų situacija, kai nebus elektros, yra visai reali? Gal geriau verta dirbti su projektu, kuris užtikrintų, kad elektrą visada turėsime? Tai reikia žmonėms labai aiškiai pristatyti.
