Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lenkijoje skalūnų dujų ieškotojai turėtų jaustis ramiai. Pirmoji licencija skalūnų dujų žvalgybai išduota 2007 m., 2010 m. pastatytas pirmas gręžinys, šiuo metu veikia 63 tokie objektai. Aukščiausia Lenkijos valdžia atvirai remia skalūninių dujų paiešką ir net ketina investuotojams suteikti „mokesčių atostogas“, kad tik jie neieškotų galimybių savo verslui svetur.
Lenkijos visuomenė taip pat nėra nusiteikusi priešiškai skalūnų dujų atžvilgiu. Net 80 proc. šalies gyventojų pasisako už tai, kad šis verslas būtų plėtojamas. Net ir vietinėse apklausose, kai buvo klausiama, ar norėtumėte gyventi gręžinio kaimynystėje, daugiau nei pusė gyventojų neturėjo nieko prieš tai.
Tačiau Lenkija turi ir vietinių „žygaičių“. Ne vienas planuotas gręžinys taip ir nebuvo pradėtas rausti vien dėl to, kad vietos gyventojai, prisižiūrėję abejotinos vertės filmukų apie „Gaslandą“, gulė kryžiumi prieš dujų ieškoti atvykstančią techniką.
Visuomenės apklausos rodo, kad besipriešinančių skalūnų dujų paieškai ir gavybai pastaruoju metu daugėja. 2011 m. skalūnų dujų žvalgyba nesaugi atrodė vos 4 proc. žmonių, o dabar skalūnų dujų žvalgybai jau priešinasi kas dešimtas Lenkijos gyventojas.
Negalima laikyti kvailiais
Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto Sociologijos instituto profesorius Piotras Stankiewiczius sako, kad nepatenkintų daugėja dėl kelių esminių valdžios klaidų. Pirma, su žmonėmis apie skalūnų dujas pradėta kalbėtis per vėlai. Antra, jų nepasitenkinimas valdžios laikytas kvailumu.
Jis pastebi, kad dažniausiai panika dėl skalūnų dujų pavojingumo kilo ten, kur grąžtai į žemę buvo įsmeigti prieš tai nepasitarus su vietos gyventojais. Nepakankamai informuoti gyventojai žinių pradėdavo ieškoti patys – žiūrėjo abejotino patikimumo filmukus internete, susisiekdavo su tarptautinėmis antiskalūninėmis organizacijomis – „NoFracking France“, „Food and Watch Europe“ ir, žinoma, sulaukdavo jų paramos protestuodami.
Tačiau valdžia ir tuomet, anot sociologo, elgdavosi neteisingai ir, užuot bandydama su protestuotojais kalbėtis, ėmė jų vengti ir laikyti kvailiais.
„Norint, kad žmonės nepasitiktų skalūnų dujų ieškotojų protestais, reikia kuo atviriau bendrauti su pačiais aršiausiais jų priešininkais, duoti, kiek įmanoma, daugiau skaidrios patikimos informacijos. Reikia suprasti, kad žmonės nėra kvaili. Tai ne dėl to jie protestuoja. Jie turi teisę nerimauti“, – tikino sociologas.
Nemato, ko bijoti
Pastaruoju metu Lenkijos Vyriausybė atsižvelgė į sociologų pastabas ir ėmė rengti specialius informacinius projektus žinioms apie skalūnų dujas skleisti. Valdžios finansuojami mokymai apie skalūnų dujas vyko ir prieš pradedant skalūnų dujų paiešką šalia Tepčo kaimo, netoli Gdansko.
Čia pamiškėje, šalia miežių lauko dabar veikia skalūnų dujų paieškos aikštelė. Dujų ieškoma 3,5 km gylyje. Kasdien aikštelėje zuja mašinos, visą parą dviem pamainomis dirba keturiasdešimt žmonių. Gyvenamieji namai nuo šio gręžinio nutolę vos kelis šimtus metrų, tačiau jų gyventojų skalūnų ieškotojų kaimynystė nė kiek negąsdina.
Pro savo namų langus gręžinį lyg ant delno kasdien stebinti vietos gyventoja Joana Erdmaiska sako, kad į vietos valdžios organizuotą diskusiją apie skalūnus mokykloje nė nenuėjo.
Apie tai, kas bus daroma šalia jos namų, moteris sako pasiskaičiusi internete, o paklausta, ar skalūnų ieškotojų kaimynystė negąsdina, J.Erdmaiska tik nusijuokia.
„Nieko nebijau“, – užtikrintai pareiškė ji.
Pasak jos, vienintelis nepatogumas tas, kad grąžtas kelia šiokį tokį triukšmą, tačiau jis tetruks vos keletą savaičių, todėl nerimauti nėra dėl ko. Jau po dviejų savaičių bendrovė „PGNiG“ pabaigs keturiasdešimt dienų trukusias skalūnų dujų paieškas Tepčo kaime.
Atsakymo, ar šiame gręžinyje galima rasti tiek skalūnų dujų, kad jas išgauti apsimokėtų, teks laukti dar mažiausiai metus. Per tą laiką aikštelė bus sutvarkyta, o, jei paaiškės, kad pakankamai dujų toje vietoje nėra, ir vėl apsodinta javais.
Kiek dujų yra, dar neaišku
Tokių gręžinių, kaip Tepče, Lenkijoje šiuo metu veikia 63. Išvis jų nuo šalies pajūrio per Varšuvą iki Liublino nutįsusioje juostoje ketinama išgręžti apie 350.
Tuomet turėtų paaiškėti, kiek skalūnų dujų Lenkijoje apskritai įmanoma išgauti. Pirminių bandymų rezultatai nedžiugina – JAV iš vieno gręžinio JAV per minutę išgaunama nuo 120 iki 220 kubinių metrų skalūnų dujų, o Lenkijoje kol kas ši riba tesiekia 8 kubinius metrus per minutę. Tačiau šie rezulattai nė kiek neišgąsdino dujų ieškotojų. Į skalūnų dujų žvalgybą Lenkijoje noriai investuoja ir valstybė, ir privačios kompanijos.
Kol kas tik žiūrime, kur techniškai įmanoma tas dujas išgauti. Jei paklaustumėte, kiek dujų yra skalūnuose Lenkijoje iš tikrųjų, aš negalėčiau atsakyti. Mano atsakymas būtų „nežinau“, – sako A.Starzycka.
Vieną gręžinį išgręžti Lenkijoje joms kainuoja apie 10-15 mln. dolerių, mat Lenkijoje skalūnų klodai driekiasi beveik dvigubai giliau nei jie aptinkami Lietuvoje.
Lenkijos Geologijos tarnybos atstovė Anita Starzycka vardijo, kad skirtingų mokslininkų tyrimai rodo, kad skalūnų dujų šalyje galima rasti nuo 38,5 mln. Iki 5,3 mlrd. kubinių metrų dujų.
„Kol kas tik žiūrime, kur techniškai įmanoma tas dujas išgauti. Jei paklaustumėte, kiek dujų yra skalūnuose Lenkijoje iš tikrųjų, aš negalėčiau atsakyti. Mano atsakymas būtų „nežinau“, – pripažino ji.
Skelbs mokesčių atostogas
Toks neužtikrintumas iš Lenkijos privertė pasitraukti didžiausius pasaulinius skalūnų dujų ieškotojus. Dabar čia daugiausia dirba nedidelės privačios ir valstybės įmonės. Jų veiklą stipriai apribota beveik trisdešimt skalūnų paiešką reglamentuojančių teisės aktų. Gauti leidimą žvalgybos gręžiniui paprastai trunka kelerius metus, o įvairius mokesčius bendrovės turi mokėti nuo pat pirmosios darbų dienos.
Todėl pastaruoju metu Lenkijos Vyriausybė smarkiai susirūpino dėl to, kad verslininkai gali prarasti ryžtą vykdyti brangią ir rezultatų negarantuojančią skalūnų dujų paiešką. Siekdama išlaikyti verslininkų susidomėjimą, Lenkijos valdžia skubiai parengė ir artimiausiu metu ketina priimti įstatymą, kuriuo pradėjusios skalūnų dujų gavybą kompanijos nuo kitų metų iki pat 2019 m. būtų atleidžiamos nuo dujų išgavimo mokesčio.
Vienas skalūnų dujų žvalgybos gręžinys kainuoja 10-15 mln. dolerių.
Lietuvoje šiuo metu angliavandenilių gavybos mokestis siekia 15 procentų, nuo mokesčių įmonės atleidžiamos tik pirmuosius gavybos metus, todėl varžytis dėl investuotojų su Lenkija skalūnų dujų paieškoje mums gali būti sunku vien dėl finansinių priežasčių.
Savivaldybės gauna naudos
Be to, Lenkijos Vyriausybė itin stengiasi, kad skalūnų paieška būtų susidomėjusios savivaldybės. Įstatymuose bandoma užfiksuoti, kad būtent vietos valdžia turėtų gauti didžiausią finansinę naudą iš apylinkėse vykdomos skalūnų paieškos. Tikimasi, kad 60 proc. visų skalūnų žvalgyba užsiimančių įmonių sumokamų mokesčių Lenkijoje pateks į savivaldybių biudžetus. Lietuvoje kalbama, kad savivaldybėms turi tekti vos dešimtadalis iš skalūnų dujų paieškos per įvairius mokesčius surenkamų pinigų.
Netoli Gdansko esančio turistinio Krokovo miesto meras Henrikas Doeryngas sako, kad už iš skalūnų paieškos gautas lėšas jau buvo sutvarkyti keliai, nupirktas automobilis ugniagesiams.
Itin remiantis skalūnų paiešką meras sako, kad Krokovo gyventojai skalūnų dujų ieškotojus pasitiko gana draugiškai, mat čia gamtinės dujos buvo išgaunamos jau nuo 1970 m. ir gyevntojai buvo pripratę prie tokios ūkinės veiklos.
H.Doeryngas sako, kad skalūnų dujų paieškoms priešinasi tik žalieji demagogai ir su Maskva ryšių turintys keistuoliai.
„Daugiausia priešinasi tokie, kurie čia nė negyvena, bet turi prabangias vilas. Buvo toks vienas gyventojas, kuris bandė visus supriešinti, bet paskui paaiškėjo, kad jis buvo baigęs atitinkamą mokyklą Maskvoje“, – teigė Krokovo meras.