Prieš keletą metų moksliniame žurnale „Nature“ paskelbtas tyrimas parodė, kad olimpinių žaidynių įtaka klimatui nuolat auga. Vertinant tik vasaros žaidynes, pačios netvariausios buvo trys paskutinės – Londono, Tokijo ir Rio de Žaneiro. Tiesa, ir jos neprilygo didžiausią šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsaką palikusioms žiemos olimpinėms žaidynėms Sočyje.
Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, 2012 m. vykusių Londono žaidynių CO2 pėdsakas sudarė 3,3 mln. tonų. Paryžiaus ambicija – šį rodiklį sumažinti daugiau nei dvigubai, iki 1,5 mln. tonų.
Kai kurios priemonės, kurių ėmėsi Prancūzijos sostinėje vykstančių žaidynių organizatoriai, išties sveikintinos. Pavyzdžiui, besiruošiant renginiui Paryžiuje buvo pastatyti tik du nauji sporto objektai – vandens sporto centas ir arena, kurioje vyksta badmintono bei gimnastikos varžybos. Štai Londono sporto infrastruktūra prieš žaidynes pasipildė šešiais naujais stadionais, Rio de Žaneire buvo pastatyta net dešimt nuolatinių objektų ir dar septyni laikini.
Tvarumo Paryžiuje siekiama ir kitais būdais – naujų objektų statyboms naudota daug medienos, žiūrovų kėdės plaukimo centre pagamintos iš perdirbto vietoje surinkto plastiko, o lovos sportininkų miestelyje – iš perdirbto kartono. Sportininkų zonos kavos staliukams buvo panaudoti perdirbti badmintono skraidukai, pufams – parašiutų drobės, o kėdėms – butelių kamšteliai.
Tačiau kai kurie organizatorių sprendimai, ypač susiję su energetiniais ištekliais ir transportu, verčia kilstelėti antakį.
Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad sportininkų miestelio kambariuose nebus įrengti kondicionieriai, vietoje to patalpų vėsinimui pasirinkta geoterminė sistema, po grindimis cirkuliuojanti vėsų vandenį. Daugybė ekspertų teigė, kad toks sprendimas nėra tinkamas, nes karščiausiais per matavimų istoriją metais jo nepakaks, kad būtų užtikrinta optimali oro temperatūra sportininkų gyvenamosiose patalpose. Tačiau organizatoriai buvo užsispyrę. „Labai gerbiu sportininkų komfortą, bet dar labiau galvoju apie žmonijos išlikimą“, – dar praėjusiais metais pareiškė Paryžiaus merė Anne Hidalgo.
Visgi įvairių šalių sportininkų protestai privertė skambius pareiškimus atidėti į šalį ir ieškoti kompromiso – delegacijoms buvo leista savo lėšomis pačioms pasirūpinti kondicionieriais. Daugelis turtingų šalių taip ir padarė, į Paryžių atsigabendamos tūkstančius nešiojamų įrenginių. Tačiau tokias išlaidas sau galėjo leisti ne visos valstybės, tad galutinis rezultatas išėjo toks, kad ne visi atletai dabar gyvena vienodomis sąlygomis ir į varžybas ateina vienodai pailsėję.
Kondicionierių atsisakymą Paryžiaus žaidynių organizatoriai motyvavo būtinybe taupyti elektros energiją ir tokiu būdu mažinti taršą. Tai šiek tiek stebina, kadangi Prancūzijos elektros tinklas ir taip į aplinką išskiria palyginti nedaug anglies dvideginio, kadangi didžioji dalis šios šalies elektros energijos gaminama atominėse elektrinėse.
Be to, jei jau kalbama apie elektros energijos taupymą, tai veiksmuose trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių žaidynių rėmėjų, Japonijos koncernas „Toyota“, renginio reikmėms pristatė 500 vandeniliu varomų automobilių. Tokios transporto priemonės į aplinką neišskiria teršalų, tačiau joms reikalingam vandeniliui pagaminti reikia tris kartus daugiau elektros energijos nei jos būtų sunaudota kraunant įprastus elektromobilius.
Dvigubai mažesnį nei Londonas šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsaką norintis palikti Paryžius pasirinko ir dar vieną kontraversišką sprendimą. Londono žaidynių organizatoriai 75 proc. bilietų pardavė Britų salų gyventojams, tuo metu paryžiečiai surengė centralizuotą pardavimą sporto gerbėjams visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad skrydžiai, kuriais naudosis į žaidynes vykstantys žiūrovai, gali lemti iki 80 proc. visos šio milžiniško sporto renginio CO2 emisijos.
Tiesa, bendra į ir iš Paryžiaus skraidančių lėktuvų emisija per olimpines žaidynes nebus didesnė nei būna įprastai. Pavyzdžiui, didžiausia Prancūzijos oro bendrovė „Air France“ skaičiuoja, kad jos paslaugomis naudosis 20 proc. visų į Paryžių keliaujančių sportininkų, tačiau bendra skrydžių šia kryptimi paklausa yra gerokai mažesnė nei ankstesniais metais. To priežastis – turistai šią vasarą vengia Prancūzijos sostinės, nes baiminasi minių ir išaugusių nakvynės viešbučiuose kainų.
Kita vertus, Londone vykusių žaidynių metu elektros generatoriams buvo sunaudota 4 mln. litrų dyzelino vien tam, kad kai kurie stadionai būtų aprūpinti elektros energija.
Paryžius pasistengė, kad visa žaidynėms reikalinga infrastruktūra būtų prijungta prie viešojo elektros tinklo, o siekiant apsidrausti nuo galimų netikėtumų, papildomai pasitelktos baterijos, kuriose kaupiama ir sporto objektams gali būti tiekiama ant stogų sumontuotose saulės elektrinėse gaminama elektros energija. Kaip tai svarbu, neseniai galėjo įsitikinti ir lietuviai, kai po liepos pabaigoje praūžusios audros be elektros liko daugiau kaip 160 tūkst. vartotojų. Mūsų šalyje kai kurios tikslinės grupės jau gali pasinaudoti parama tokiems kaupikliams įsigyti, o dar šiemet potencialių paramos gavėjų sąrašą numatoma išplėsti.
Olimpinės žaidynės Paryžiuje pastarąjį kartą vyko lygiai prieš 100 metų – 1924-aisiais. Vidutinė liepos ir rugpjūčio oro temperatūra Prancūzijos sostinėje per šį laikotarpį pakilo atitinkamai 2,4 ir 2,7 laipsnio. Simboliška, kad būtent Paryžiuje 2015 m. buvo pasirašytas Klimato kaitos susitarimas.
Ar olimpinių žaidynių organizatorių pasirinktos priemonės gali Europą priartinti prie šio susitarimo tikslų? Vargu, nors, žinoma, visos pastangos yra vertingos ir prisideda prie pokyčių. Kai kurias Paryžiaus praktikas, matyt, perims ir ateities žaidynių organizatoriai, bet jau dabar matyti, kad padaryta ir ne pačių racionaliausių arba gražiai skambančių, bet realybėje neveikiančių, sprendimų. Tvarūs sprendimai neturi kainuoti daugiau, o siekiant žaliojo pokyčio nereikėtų leistis į kraštutinumus, kurie galiausiai sukelia atmetimo reakciją ir neleidžia pasiekti pageidaujamų pokyčių.
