Neseniai Pasaulinė vėjo energetikos taryba paskelbė naujausią ataskaitą, kurioje išdidžiai skelbia, esą „vėjo energetika į pasaulinę energetikos rinką nenustoja skverbtis milžinišku greičiu, paviešinus, kad praėjusiais metais pasaulinei rinkai pateikta daugiau kaip 54 gigavatai švarios atsinaujinančios vėjo energijos“.
Skaitant tokius pranešimus ir visur – pradedant straipsniais apie energetiką ir baigiant oro uostuose pasitinkančia energetikos bendrovių reklama – matant paveikslėlius, kuriuose būtinai turi būti pavaizduoti vėjo jėgainių parkai, gali susidaryti įspūdis, kad vėjo energija šiais laikais sudaro reikšmingą pasaulyje pagaminamos energijos dalį. Deja, toks įspūdis – klaidingas, tvirtina straipsnio autorius. Vėjo energijos dalis pasaulinėje energijos rinkoje, jo teigimu, vis dar yra tokia maža, kad apie ją praktiškai neverta net užsiminti.
Oficialūs skaičiai dažnai klaidina
Net ir kartu sudėjus vėjo ir fotovoltinę energiją, patenkinama mažiau negu vienas procentas pasaulinės energijos paklausos.
O dabar – klausimas. Pasitarti negalima. Atsakymą reikia pateikti artimiausiu sveikuoju skaičiumi. Taigi – kiek procentų visos pasaulyje suvartojamos energijos 2014 m., t. y. pastaraisiais metais, kurių patikimi duomenys skelbiami viešai, sudarė vėjo energija? Atsakymo variantai: 20 proc., 10 proc. ir 5 proc. Deja, nė vienas iš pateiktų atsakymo variantų neteisingas. Teisingas atsakymas, išreikštas artimiausiu sveikuoju skaičiumi, yra 0 proc. Kitaip tariant, Žemėje vėjo energijos vis dar nėra, rašo M.Ridley.
Net ir kartu sudėjus vėjo ir fotovoltinę energiją, patenkinama mažiau negu vienas procentas pasaulinės energijos paklausos. Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros 2016 m. ataskaita „Pagrindinės atsinaujinančiųjų energijos išteklių panaudojimo tendencijos“ (angl. Key Renewables Trends), 2014 m. vėjo energija sudarė vos 0,46 proc., o saulės ir potvynių energija kartu – 0,35 proc. visos pasaulyje suvartotos energijos. Autorius pabrėžia, kad kalbama apie bendrą energijos kiekį, t. y. ne tik apie elektros energiją – pastaroji nesudaro nė penktadalio bendro energijos kiekio. Likusi dalis yra kietasis, dujinis ir skystasis kuras – neatsiejama šilumos, transporto ir ūkio pramonės dalis.
Rasti šiuos skaičius nėra sunku, tačiau jie nėra smarkiai naudojami energetikos srities ataskaitose, kurias teikia ne pirmo patikimumo įtakos (saulės ir vėjo) grupės. Pagrindinis jų triukas – dangstytis teiginiu, kad beveik 14 proc. pasaulyje pagaminamos energijos yra iš atsinaujinančiųjų išteklių, mėginant sudaryti įspūdį, kad tai vėjo ir saulės energija. Iš tiesų didžioji dalis – trys ketvirtadaliai – šios energijos pagaminama iš biomasės (daugiausia – medienos), o vadinamosios įprastinės biomasės energija (jos dalis čia – labai didelė) pagaminama ne kur kitur, o trobų krosnyse – deginant malkas ir ne tik. Žmonėms šios rūšies energija neabejotinai reikalinga, tačiau jie už ją brangiai sumoka dėl užteršto oro kylančiomis sveikatos problemomis, teigia M.Ridley.
Net ir turtingose šalyse, kurios gali sau leisti žaisti su vėjo ir saulės energija, didelė dalis atsinaujinančiųjų išteklių energijos pagaminama naudojant tokius – patikimus – atsinaujinančiuosius išteklius kaip mediena ir vanduo. O kol kas pasaulinė energijos paklausa kasmet auga maždaug 2 proc., ir taip jau beveik 40 metų. Nuo 2013 iki 2014 m., vėlgi, remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, energijos paklausa padidėjo beveik 2 tūkst. teravatvalandžių.
Jei vėjo jėgainės pagamintų tik šiai daliai padengti reikalingos energijos, ir ne daugiau, kiek tokių jėgainių reikėtų pastatyti kasmet, klausia M.Ridley. Atsakymas – beveik 350 tūkstančių, nes dviejų megavatų jėgainė gali pagaminti apie 0,005 teravatvalandės energijos per metus. 350 tūkst. jėgainių – tai pusantro karto daugiau, nei jų buvo pastatyta nuo tada, kai šio tūkstantmečio pradžioje įvairių šalių vyriausybės į šią vadinamąją pramonę pradėjo „kišti“ vartotojų pinigus.
Terminas „švari energija“, kalbant apie vėjo jėgaines, – ciniškas
Vėjo jėgainių parkuose vienam megavatui paprastai skiriama apytikriai 20 ha žemės. Minėtam skaičiui jėgainių pastatyti prireiktų tokios teritorijos, kokią užima Britų salos, įskaitant Airiją. Kasmet. Jei tokio tempo būtų laikomasi 50 metų iš eilės, jėgainėmis būtų nusėtas Rusijos dydžio žemės plotas. Autorius dėl visa ko primena, kad tai tik naujai susidarančiai energijos paklausai padengti, o ne tam, kad vėjo energija būtų galima pakeisti, pavyzdžiui, iš iškastinio kuro gaminamą energiją, kuria šiuo metu patenkinama 80 proc. pasaulinių energijos reikmių.
Kaip įrenginiai, vėjo jėgainės jau ir dabar pakankamai tobulos. Problema – pats vėjo išteklius. Ir to mes nepakeisim. Tai nepastovus mažo tankio energijos šaltinis.
Tikėtis, kad vėjo jėgainės galėtų dirbti našiau, irgi nėra prasmės. Yra riba, kiek energijos galima „ištraukti“ iš judančio šilumnešio. Tai vadinamoji Betzo riba. Vėjo jėgainės šią ribą jau beveik pasiekė. Jų veiksmingumą (kalbant inžinerijos terminais – apkrovos faktorių) lemia vėjas, o šis šelmis vieną sekundę gali pūsti stipriau, kitą – silpniau, vieną dieną pūsti, kitą – nepūsti.
Kaip įrenginiai, vėjo jėgainės jau ir dabar pakankamai tobulos. Problema – pats vėjo išteklius. Ir to mes nepakeisim. Tai nepastovus mažo tankio energijos šaltinis. Žmonija jau seniai atsisakė minties vėją pasitelkti ypatingos svarbos transporto ar mechaninės energijos reikmėms, ir tai jie padarė dėl svarios priežasties. Vėjas tam tiesiog nelabai tinka.
Kalbant apie išteklių naudojimą ir poveikį aplinkai, tiesioginis vėjo jėgainių poveikis – grėsmė paukščių ir šikšnosparnių gyvybei, betoninių pamatų įtiesimas laukinėse teritorijose ir kt. – jau nėra geras. Tačiau dar yra kai kas, ko nematome ir ko nesuvokiame, rašo M.Ridley. Tai didžiulė tarša, kurią sukelia vėjo jėgainių įrangai gaminti reikalingų elementų paieškos Vidinės Mongolijos retųjų žemių metalų kasyklose. Toksiškos ir radioaktyvios atliekos čia generuojamos milžiniškais kiekiais. Terminas „švari energija“ yra toks niekšiškai ciniškas, kad, kaskart jį tardami, mūsų išrinktieji turėtų rausti iš gėdos.
Vėjo jėgainės – iškastinio kuro ekonomikos produktas
Vėjo jėgainės, išskyrus stiklo pluošto mentes, gaminamos daugiausia iš plieno, jų pagrindas – iš betono. Vienai jėgainei pastatyti reikia maždaug 200 kartų daugiau medžiagų negu šiuolaikinei kombinuoto ciklo dujų turbinai. Plienui gaminti naudojamos anglys. Cementui gaminti irgi dažnai naudojamos anglys. Taigi atsinaujinančiųjų energijos išteklių eksploatavimo įranga yra iškastinio kuro ekonomikos, didžia dalimi – anglies ekonomikos, vaisius.
Dviejų megavatų vėjo jėgainė – įskaitant bokštą, kabiną, vėjaratį ir mentes – sveria apie 250 tonų. Vienai tonai plieno pagaminti reikia maždaug pusės tonos anglių. Dar 25 tonų anglių prireiks cementui pagaminti, taigi vienai jėgainei bus sunaudota 150 tonų anglių. Mūsų planas – kasmet pastatyti po 350 tūkst. jėgainių (arba mažiau, bet didesnių) vien tam, kad patenkintume didėjantį energijos poreikį. Taigi per metus mums prireiks 50 mln. tonų anglių. Tai maždaug pusė visų Europos Sąjungos iškasamų anglių.
M.Ridley teigimu, visų šių skaičių vardijimo esmė – parodyti, kad yra absoliučiai bergždžia net mąstyti apie tai, kad vėjo energija gali turėti reikšmingos įtakos pasaulio energijos rinkoje, jau nekalbant apie galimybes sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį nesunaikinant planetos. Kaip kažkada yra sakęs žymus britų akademikas Davidas MacKay, aritmetika prieštarauja minčiai apie tokius atsinaujinančiuosius išteklius.
Tiesa ta, kad jei pasauliui reikalingą energiją būtų norima pagaminti išmetant mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, reikėtų elektros gamybą, šilumos ūkį ir transporto pramonę orientuoti į gamtinių dujų vartojimą. Šio ištekliaus atsargų – kaip džiugu, kad turime horizontaliosios gręžybos ir hidraulinio ardymo galimybes – turime gerokai daugiau, negu galėjome įsivaizduoti, rašo M.Ridley. Iš visų iškastinio kuro rūšių, gamtinių dujų išgavimas yra mažiausiai taršus. Taigi išmetalų intensyvumas mažės, o mūsų turtai ir toliau didės.
Dalį šių besiskleidžiančių turtų autorius siūlo pašvęsti branduolinei – branduolių dalijimosi ir sintezės – energijai, kad, įpusėjus šiam amžiui, būtų galima pradėti nuo dujų pereiti prie būtent jos. Tai būtų inžineriškai pažangi, švari ateitis. Visa kita, anot M.Ridley, – tik politikavimas, duodantis tokius pat priešingus rezultatus kaip ir klimato politika, o blogiausia, begėdiškai skurdinantis skurstančiuosius, kad turtingieji taptų dar turtingesni.
