Daug kartų apkalbėtas Vilniaus kogeneracinės jėgainės (VKJ) biokuro blokas turėtų užbaigti sostinės priklausomybę nuo dujų ir priartinti šilumos kainas Vilniuje prie tų, kurias moka kauniečiai ar klaipėdiečiai.
Tačiau Vilniaus šilumos ūkio transformacijos nuo dujų į biokurą dalimi turėjo tapti ne tik VKJ, bet ir 2021 m. užbaigtuves švęsti turėję du nauji Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) biokuro įrenginiai, turėję atnešti sostinei papildomus 100 MW pajėgumus.
Šį aspektą sausį reaguodamas į aukštas sostinės šilumos kainas prisiminė ir buvęs „Vilniaus šilumos tinklų“ technikos direktorius Bronius Cicėnas.
„AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 100 proc. neįvykdė 2018 m. Tarybos sprendimo, nepervedė nei vieno katilo iš dujinio kuro į biokurą“, – viešame komentare rašė jis.
2018 m. pristatytame Vilniaus miesto šilumos ūkio specialiojo plano atnaujinime iš tiesų numatyta gana pozityvi ateities vizija.
Dokumente nurodyta, kad nuo 2019 m. turėjo pradėti veikti Vilniaus kogeneracinė jėgainė – ji turėjo generuoti maksimalią 169 MW galią iš biokuro, ir 60 MW – iš atliekų.
Tame pačiame dokumente įrašytas ir dar vienas projektas – VŠT priklausančios šilumos jėgainės RK-8 ir VE-2 turėjo instaliuoti du naujus biokuro įrenginius po 50 MW. Šie įrenginiai turėjo būti paleisti 2021 m.
Iš viso, priskaičiavus ir kitus nepriklausomus šilumos iš biokuro gamintojus, visa sostinės šilumos tinklo galia turėjo siekti 585,6 MW.
Tokie pajėgumai būtų galėję beveik visiškai aprūpinti miestą santykinai pigia šiluma. Netgi atsižvelgiant į tai, kad šiais metais biokuro kainos taip pat yra aukštesnės nei praėjusiais, kiti prie biokuro perėję Lietuvos didmiesčiai fiksuoja gerokai mažesnes šilumos kainas.
Minėtas Vilniaus šilumos ūkio specialusis planas nuo patvirtinimo 2018 m. nebuvo taisytas ir tebegalioja, 15min patvirtino savivaldybė. Naujo plano rengimas prasidėjo 2021 m. balandį – jį ketinama užbaigti 2023 m. rugsėjį.
Realybėje, kaip žinia, nei VKJ, nei VŠT projektai laiku užbaigti nebuvo.
2018 m. vasarį pradėtas „Ignitis grupės“ jėgainės statybas lydėjo nemažai nesklandumų, tarp jų ir politinis šešėlis, o galiausiai 2020 m. rudenį, iki galo nepabaigus darbų, buvo nutraukta sutartis su generaliniu rangovu, Lenkijos įmone „Rafako“. Paleisti pavyko tik atliekų deginimo jėgainę, o biokuro blokas liko laukti naujų rangovų.
Tad šiandien miestą biokuro energija aprūpina septyni nepriklausomi šilumos gamintojai bei vienas VŠT biokuro katilas.
Tačiau kiek mažiau kalbama apie papildomus 100 MW galios biokuro pajėgumus, kuriais miestą, pagal iki šiol galiojantį planą, turėjo aprūpinti VŠT.
VŠT vadovas: dėl „Ignitis“ kogeneracinės jėgainės negavome finansavimo
Kaip prisimena dabartinis Vilniaus šilumos tinklų vadovas Gerimantas Bakanas, VŠT vadovaujantis nuo 2019 m. rugpjūčio, minėtus du biokuro įrenginius buvo siekiama kofinansuoti iš ES lėšų.
Tačiau „Ignitis“ jėgainei gavus ES finansavimą, naujiems biokuro įrenginiams Vilniuje tokia parama tapo neįmanoma, tvirtina G.Bakanas.
VKJ finansuoti buvo skiriama iki 140 mln. eurų Europos Sąjungos, ir iki 190 mln. eurų Europos investicijų banko paskolos lėšų. Likusios išlaidos dengiamos nuosavomis grupės lėšomis. Visu pajėgumu veikianti jėgainė turėjo pagaminti apie 50 proc. Vilniui reikalingos šilumos.
„Kai buvo nuspręsta statyti kogeneracinę jėgainę, buvo paskaičiuota kokia to perspektyva ir ar apsimoka statyti papildomus biokuro pajėgumus. Jei VKJ projekto biokurinė dalis būtų įgyvendinta, būtų gaminamas kaip ir pakankamas šilumos kiekis“, – 15min pasakojo vadovas. Skaičiavimus, ar apsimoka papildomi biokuro pajėgumai, atliko savivaldybė.
Pasak G.Bakano, 2018 m. Vilniaus šilumos tinklai buvo numatę dvi vietas, kuriose įrengs du naujus biokuro įrenginius. RK-8 katilinės Ateities gatvėje atveju jau buvo atlikta ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita.
Buvo pradėta domėtis, ar tokie įrenginiai galėtų gauti europinę paramą, tačiau buvo gauti neigiami atsakymai – tuo metu jau buvo statoma VKJ ir edvės dviems papildomiems VŠT pajėgumams neliko.
„Tais dviem atvejams turėjo būti bent 50 proc. kofinansavimas, kad galėtų atsirasti dvi papildomos jėgainės“, – komentavo G.Bakanas.
G.Bakanas teigė įsivaizduojąs ir priešingą situaciją – jei VKJ būtų užbaigta laiku, o VŠT taip pat būtų pasistačiusi du savo įrenginius, galbūt dabar įmonė sulauktų priekaištų, kad, esant nedidelei šilumos kainai, statėsi be reikalo.
Remiantis savivaldybės apskaičiavimais, šiandien minėti du biokuro įrenginiai mažai kuo prisidėtų prie žemų kainų – žinoma, tik tuo atveju, jei VKJ būtų užbaigta. 2020 m. Vilnius suvartojo 2,67 TWh šilumos energijos. Visu pajėgumu veikianti VKJ per metus galėtų pagaminti apie 1,32 TWh šilumos – apie 50 procentų Vilniaus centralizuoto šildymo poreikių.
VŠT savo biokuro katiluose papildomai šiandien pagamina 0,39 TWh ir įsigyja dar 0,55 TWh iš nepriklausomų šilumos gamintojų, šilumos gamybai naudojančių biokurą. Bendras šilumos, pagamintos iš biokuro kiekis galėtų siekti 2,26 TWh.
Tokiu atveju, iš dujų Vilniaus šilumos tinklams reikėtų pagaminti tik apie 0,41 TWh šilumos – iki 15 procentų viso sostinės poreikio.
Vilniaus savivaldybė: susikirto keletas vizijų
2018 m. pristatytame plane paraleliai įrašyti abu projektai – tiek VKJ, tiek jau minėti du VŠT įrenginiai. Tad vertinant VŠT investicijas, kogeneracinės jėgainės statybos savivaldybei naujiena neturėjo tapti.
Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Valdas Benkunskas 15min sakė, kad šio nesusipratimo ištakos slypi dar Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros 2014–2020 metų programoje. Joje jau buvo numatytas Vilniaus kogeneracinės jėgainės projekto įgyvendinimas.
Kaip ir dabar, taip ir tuomet, planuota, kad „Ignitis grupės“ vystomos VKJ pajėgumai būtų padengę ne visą, bet didelę dalį viso Vilniaus šilumos poreikio.
„Vidutiniškai miestui reikalingi 550 MW šilumos gamybos pajėgumai, o piko laikotarpiais poreikis išauga net iki 1119 MW. Tuo tarpu pilnais pajėgumais veikiančios VKJ galia galėtų siekti 230 MW“, – skaičiavo V.Benkunskas.
Dėl to Vilniaus miesto savivaldybė į 2018 m. Vilniaus miesto šilumos ūkio specialųjį planą įtraukė dar dviejų katilinių – jau minėtų RK-8 ir VE-2 konversijos į biokurą naudojančius įrenginius projektus. Katilinės miesto pajėgumus būtų padidinusios dar 100 MW, be to, būtų pagerinusios dujų-biokuro balansą pastarojo naudai.
Trejus metus, nuo 2015 m. sausio iki 2018 m. gegužės, rengiant Vilniaus miesto šilumos ūkio specialųjį planą, pagal tuomet galiojusį Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą, savivaldybė skaičiavo, kad minėti VŠT projektai yra atsiperkantys ir nedidins šilumos kainos vartotojams.
Tačiau, kaip tvirtina V.Benkunskas, vėliau šilumos supirkimo iš nepriklausomų vartotojų tvarkos aprašas buvo pakeistas ir šilumos tiekėjų biokuru kūrenami katilai aukcionuose pradėjo konkuruoti visa kaina. Tai buvo lemiamas pokytis sostinės šilumos ūkio paveiksle.
„Pasikeitus sąlygomis iškilo rizikos dėl investicijų į biokuru kūrenamas katilines atsipirkimo. Kitaip tariant, projektas galėjo būti įgyvendintas tik tuo atveju, jei jam būtų buvę skirtos ES investicijos. Deja, investicijos taip ir nebuvo suteiktos“, – komentavo vicemeras.
Įvertinus naują šilumos supirkimo tvarką ir aplinkybę, kad paramos biokuro katilų statybai gauti neįmanoma, investicinių planų vykdymas buvo pristabdytas.
„ES lėšos buvo skiriamos pagal tuo metu galiojančius teisės aktus ir taisykles. Kad projektas gautų ES finansavimą, jis turėjo užtikrinti, kad mieste kuro santykis būtų toks – 70 proc. deginamo kuro sudarytų biokuras, 30 proc. – dujos“, – komentavo jis.
Kaip ir G.Bakanas, taip ir Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras priminė apie tai, kad tuo metu projektai atmesti santykinai nesunkiai, nes daug vilčių dėta į VKJ pabaigtuves. V.Benkunsko skaičiavimais, laiku įgyvendinus naują VKJ projektą, sostinės šilumos ūkio santykis būtų siekęs apie 89 proc. biokuro ir 11 proc. dujų.
Anot V.Benkunsko, toks teorinis santykis sukomplikavo investicijų į du naujus biokuro įrenginius pagrindimą ES lėšas tvirtinusioms institucijoms.
Naujos investicijos neturėtų didinti šilumos kainos
Ar minėti biokuro deginimo įrenginiai negalėjo būti įrengti naudojant ne ES lėšas, o kitus finansavimo būdus?
Vilniaus šilumos tinklų vadovas G.Bakanas teigia, kad net radus kitų finansavimo šaltinių, viskas nebūtų taip paprasta – bet kokias naujas VŠT investicijas turi „palaiminti“ Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT). Naujų biokuro įrenginių pirkimas savo ar skolintomis lėšomis greičiausiai būtų nugulęs ant vartotojų pečių. Tai būtų galėję nepatikti ne tik patiems vartotojams, bet ir pačiai VERT.
„Visas VŠT tinklų investicijas tvirtina reguliatorius VERT. Kada ateini su bet kokiomis investicijomis, mes visąlaik jas susideriname su reguliatoriumi. Reguliatorius suskaičiuoja, ar investicija pabrangina vilniečiui šilumos kainą, ar ne. Jeigu pabrangina, tokios investicijos negali būti“, – komentavo G.Bakanas.
„Įmonei labai sunku galvoti apie inovacijas ir investicijas, nes dažniausiai bet kokia rimtesnė investicija gali kokia cento dalimi per ateinančius laikotarpius pabranginti šilumą“, – pridūrė pašnekovas, komentuodamas VERT politiką.
Tačiau pati VERT su tokiais teiginiais nesutinka. Institucija 15min patvirtino, kad VŠT dėl dviejų minėtų biokuro įrenginių investicijų derinimo į juos nesikreipė.
Komentuodami savo metodiką VERT atstovai neigė į visas investicijas žvelgiantys sausai matematiškai, nors pripažįsta, kad dalies investicijų suderinimui iš tiesų svarbu, kad investicija kainos nedidintų, tačiau egizstuoja ir papildomų niuansų.
„Dalis investicijų, pavyzdžiui, skirtos šilumos tiekimo saugumui ir patikimumui užtikrinti, derinamos nepriklausomai nuo to, ar didina šilumos kainą. Tačiau šioje vietoje svarbu akcentuoti, kad investicijos įtaką kainai yra vertinama per visą investicijos gyvavimo laikotarpį, t.y. vertinama investicijos įtaka ilguoju laikotarpiu, o ne momentiškai. Ekonomiškai naudinga investicija ilguoju laikotarpiu mažina šilumos kainą ir tokiu atveju yra derinama“, – rašoma 15min VERT atsiųstame atsakyme.
VŠT biokuro įrenginius vis dėlto statys?
Kada bus baigta gerokai žemesnes šildymo kainas Vilniui atnešti turinti VKJ kol kas nėra aišku. Patys „Ignitis“ tvirtina, kad biokuro bloką užbaigs šiais metais, o šilumą jis pradės gaminti jau ateinantį šildymo sezoną. Neseniai įmonė paskelbė ir optimistinių žinių – pasirinkta viena iš pagrindinių VKJ jėgainės rangovų. Apie 30 mln. eurų vertės sutartį „Ignitis grupė“ pasirašys su Lietuvos statybų įmone UAB „Conresta“.
2018 m. Vilniaus šilumos tinklai buvo numatę dvi vietas, kuriose įrengs du naujus biokuro įrenginius.
Vis dėlto, Vilniaus miesto savivaldybė apie „Ignitis“ planus kalba rezervuočiau – Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys ir administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas sausio viduryje 15min sakė, kad vilniečiams „jau teko gyventi pažadais“, kad 2020 m. jėgainė bus paleista.
Panašu, kad ateityje Vilnius lauks ne tik VKJ užbaigtuvių. G.Bakanas sako, kad VŠT taip pat nori statyti naują biokuro įrenginį. Pastaraisiais metais Vilniui plečiantis šiaurės kryptimi, stebimas šilumos pralaidumo į šiaurinę miesto dalį trūkumas, kadangi šilumos šaltiniai sukoncentruoti pietvakarinėje Vilniaus dalyje.
Projektas naujas tik iš dalies – jis turėtų būti įgyvendintas šiaurinėje miesto dalyje Ateities g. 12. Čia įsikūrusi jau minėta RK-8 katilinė.
Iki tol dar reikės palaukti. Projektas kol kas yra pradiniame analizės etape, vertinamos tiek techniškai, tiek ekonomiškai geriausios alternatyvos.
„Mes skaičiuojame, kad miestas auga, mes judame į naujus miegamuosius rajonus. Skaičiuojame, kad net jei „Ignitis“ pasistatys VKJ, mums bus reikalingi nauji pajėgumai“, – prognozavo G.Bakanas.
