Šiandien jis vėl priverstas domėtis valstybės energetikos projektais, ir ne tik. J.Neverovičius yra prezidentūroje suburtos Aplinkosaugos ir infrastruktūros grupės vadovas.
Ši grupė atsakinga už energetiką, aplinkos apsaugą, žemės ūkį ir susisiekimą, bet daugiausiai mūsų pokalbis sukosi apie Astravo atominę elektrinę, dujas. J.Neverovičius sutinka su nuomone, kad Lietuvai nėra garbinga pirkti rusiškas SGD per terminalą, nors tą sėkmingai daro tiek „Achema“, tiek valstybei priklausanti bendrovė „Ignitis“ (buvusi „Lietuvos energija“). „Mano nuomone, mes iki galo nepadarėme namų darbų, kas susiję su nuolatine terminalo veikla“, – sako jis.
Mes suprantame, kad sprendimus priima tikrai ne Minskas. Baltarusija tapo to didžiojo projekto su dideliais finansiniais įsipareigojimais įkaite, - sakė J.Neverovičius.
– Pradėkime nuo grupės, kuriai ir vadovaujate – koks tikslas buvo burti ją, ką jūs ketinate joje nuveikti?
– Tai buvo prezidento siūlymas. Kai jis mane pakvietė į savo komandą, pristatė savo viziją, jog atskira grupė galėtų susikoncentruoti į specifiškus klausimus energetikos, susisiekimo, aplinkos ir žemės ūkio srityse. Ši grupė buvo specialiai atskirta nuo ekonomikos grupės, kuriai anksčiau buvo daug platesnė atsakomybė. Taip norime skirti daugiau dėmesio konkrečioms sritims.
Dvi sritys reikalauja ypatingo dėmesio – aplinka, kuri nebuvo aktualizuojama ir, pripažinkime, jai nebuvo skirta pakankamai dėmesio. O tema vis labiau aštrėja, ir matome įvairius kataklizmus, klimato kaitos poveikį žemės ūkiui. Taip pat ne mažiau svarbi infrastruktūra – esame toli pažengę, ypač energetikoje, bet namų darbų tikrai yra labai daug, pavyzdžiui, baigti sujungiamumą su Vakarais.
– Prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė naują priemonę, kuri neįleistų Astravo elektros į Lietuvą – panaikinti leidimus importuotojams. Ar tai reiškia, kad licencijų neteks visi, kurie prekiauja elektra su Baltarusija?
– Akivaizdu, kad jeigu įmonė turi licenciją prekybai su Baltarusija, o Lietuvoje dėl nesaugios elektrinės įsigalios draudimas importuoti elektrą iš tos šalies, tai tos licencijos praranda prasmę – prekyba negalima. Jei paaiškėtų, kad prekyba vykdoma apeinant įstatymą, tada elektros perdavimo sistemos operatorius, Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) turės įrankius įstatymo įgyvendinimui bei Nacionalinio saugumo užtikrinimui.
– O kaip tokiu atveju su Latvija, kuri prekiaus elektra su Baltarusija per savo šalį, ir į Lietuvą pateks elektra, kurios kilmės mes nežinosime?
– Latvijos elektros tiekėjai tiesiogiai negali pirkti elektros iš Baltarusijos, nes tarp šių šalių nėra jungčių. Aišku, yra galimybė, kad jų jungtis su Rusija bus išnaudojama tam pačiam tikslui – Latvijos įmonių mes negalim paveikti ar kontroliuoti, bet Lietuvos perdavimo sistemos operatorius, VERT gali paklausti, ar Lietuvos įmonė, siekianti pirkti elektrą, ėmėsi visų reikalingų priemonių įvertinti riziką, ar nėra pažeidinėjami Lietuvos įstatymai.
Kalbant apie politikų stebuklingus gebėjimus užsitikrinti kelių asfaltavimą šalia savo namų, tai neprisideda prie jų autoriteto visuomenės akyse, - mano J.Neverovičius.
Šios rizikos bus panaikintos, kai įvyks sinchronizacija. Ją reikia pagreitinti, mes dirbame šia kryptimi ir manome, kad 2025 metų terminas yra per tolimas. Kuo greičiau įvyks sinchroniškas sujungimas su Vakarų elektros tinklais, tuo greičiau būsime užtikrinti ne tik dėl elektros iš BAE patekimo į ES rinkas sustabdymo, bet ir mūsų elektros sistemos pilno integravimo su Vakarais.
– Ar prezidentūra naudojasi diplomatinėmis priemonėmis siekiant įtikinti Latviją ir Estiją atsisakyti planų prekiauti baltarusiška elektra?Užsienio reikalų ministerijai, regis, to nepavyko padaryti.
– Nesutikčiau su jumis, kad nepavyko. Turime nedviprasmišką aukščiausio lygio palaikymą tiek Latvijoje, tiek Estijoje, kalbant apie branduolinės saugos aspektą. Čia nėra jokio nuomonių skirtumo, tačiau yra tam tikrų kitų klausimų – dėl galimos elektros kainos ir dėl tinklo stabilumo. Keista, jei tų klausimų nebūtų, nes procesas sudėtingas, o interesų daug.
Mes apie tai esame pasiruošę diskutuoti su latviais ir estais. Norime rasti bendrą požiūrį visais klausimais. Kalbant apie elektros kainą Baltijos valstybių kainų zonoje – jau kurį laiką ją formuoja ne Baltarusija ar Rusija. Konkrečiai Lietuvos ir Latvijos kainos dažniausiai formuojamos Švedijos rinkos. Todėl teiginio, kad elektra iš trečiųjų šalių bus pigesnė nei iš Skandinavijos, iš principo negalima patvirtinti analizuojant „Nord Pool“ elektros prekybos rezultatus.
Dėl sistemos patikimumo – Lietuva inicijavo izoliuoto tinklo bandymus pasitikrinimui dar iki sinchronizacijos, kaip veiktų elektros sistema Baltijos šalyse, be BRELL žiedo pagalbos. Deja, kolegos iš Estijos ir Latvijos nesudalyvavo tame bandyme, o, manyčiau, toks bandymas kaip tik padėtų identifikuoti vietas sustiprinimui, besiruošiant pilnai sinchronizacijai.
– Kaip galima pagreitinti sinchronizacijos procesą, kuris kainuos šimtus milijonų eurų, ir kuris yra kelių šalių bendras reikalas?
– Ne tik galima, bet ir reikia. Žinoma, projektas yra brangus, bet nepalyginamai pigesnis nei galima žala sistemai ir ekonomikai, pasilikus dabartinėje sistemoje. Taip pat vykdant šį projektą turi būti užtikrintas visiškas elektros tiekimo stabilumas ir patikimumas, ir čia džiazuoti negalima.
– Neseniai Vilniuje lankęsis JAV energetikos sekretorius Rickas Perry pareiškė, kad Vilniui savarankiškai reikia spręsti santykius su Minsku dėl Astravo atominės elektrinės, ir JAV čia tikrai nesikiš. Kaip galima vertinti tokius žodžius žinant tai, kad JAV oficialiai pasiūlė branduolinį kurą Baltarusijos atominei elektrinei?
– Susitikimo metu aš negirdėjau abejonių, kad Baltarusija neturėtų vykdyti savo įsipareigojimų dėl branduolinio saugumo. Kalbant apie dvišalius JAV ir Baltarusijos santykius, reikia vertinti visumą. Mes negalime tikėtis, kad JAV formuluos požiūrį į Baltarusiją per mūsų prioritetų prizmę, jie turi didesnį lauką temų, todėl kyla įvairios interpretacijos.
Asmeniškai esu skeptiškas dėl tokio pasiūlymo realistiškumo – Baltarusija, deja, nėra savininkas to atominės elektrinės projekto. Mes suprantame, kad sprendimus priima tikrai ne Minskas. Baltarusija tapo to didžiojo projekto su dideliais finansiniais įsipareigojimais įkaite, neturėdama savos nepriklausomos priežiūros institucijos, šios srities patirties ir pakankamos kompetencijos. Tai yra viena didžiausių bėdų.
– Grįžkime į Lietuvą – taršos, arba kitaip, automobilių mokestis jau yra kitų metų biudžeto projekte, tačiau valdančiųjų ir prezidento siūlymai skyrėsi. Prezidentas siūlo labiau pradėti nuo prabangos apmokestinimo, ir taip palaipsniui eiti taršos mokesčio link, o Finansų ministerija įrašė visų naujai registruojamų mašinų apmokestinimą. Ar prezidentūra tariasi su Finansų ministerija dėl to, koks turi būti mokestis?
– Vertiname pasiūlymą konstruktyviai, bet su tam tikromis rezervacijomis. Kai kur mūsų požiūriai išsiskyrė, žinoma. Prezidento pozicija – padarykime pirmiau mažą žingsnį, kuriuo pradedama spręsti transporto taršos problemą, nesukeldami rimto diskomforto jautriausiems visuomenės sluoksniams.
Tai, kad Lietuva neįgyvendina prisiimtų įsipareigojimų dėl klimato kaitos, buvo žinoma ilgą laiką. Dar man dirbant energetikos ministru buvo akivaizdu, kad transporto sektorius nevykdė ir net didino dujų išmetimą, o mes turėjome jį mažinti. Kitos valstybės ne tik priėmė priemones, bet ir ėmė mažinti išmetamų CO2 teršalų kiekius. Lietuvoje to nebuvo. Todėl natūralu, kad kažkada turi būti priimtas sprendimas.
– Prezidentūra neseniai nuskambėjo, kai Seimas svarstė, ar leisti Lietuvoje laidoti CO2 teršalus. Kai kurie politikai kalbėjo, kad JAV kompanijų lobistai Seime rado užtarėjų. Koks čia buvo prezidentūros vaidmuo?
– Gal čia ieškot kokios intrigos? Jos čia tikrai nėra – kaip tik šis klausimas apie inovacijas sprendžiant klimato kaitos iššūkius, investicijas ir savarankišką elektros gamybą Lietuvoje. Energetikos ministras rado projektą ir privatų investuotoją, kuris savo lėšomis gali jį įgyvendinti prisidedant potencialiai prie paminėtų tikslų įgyvendinimo. Norėjome suprasti geriau, koks siūlomas įstatymo pakeitimas, ką jis reiškia. Po diskusijos buvo priimtas sprendimas, kad šiame etape nepalaikome CO2 saugojimo žemės gelmėse, bet tikime, kad vyriausybė toliau vertins technologinį progresą, galimus sprendimus, ES ir OECD šalių patirtį.
– Kalbant apie elektros gamybą Lietuvoje, tiksliau, jos nebuvimą, neseniai išaiškėjo akibrokštas, kai latviai perka mūsų SGD terminalo dujas, jas paverčia elektra ir mums parduoda. O brangiai kainavęs Elektrėnų 9 blokas iš esmės stovi be darbo. Tai ką planuojat inicijuoti Lietuvoje, kad pagamintume daugiau savos elektros?
– Reikia išspręsti tą problemą su reguliavimu, kuris neskatina Elektrėnuose gaminti elektros. Mes jau atkreipėme Energetikos ministerijos dėmesį į tai. Be to, turime didinti elektros gamybos konkurencingumą. Savarankiška valstybė turi turėti savo bazinę elektros gamybą. Kalbant apie dujų tiekimą iš Klaipėdos į Latviją – su visais perdavimo kaštais jos yra brangesnės Latvijos įmonėms negu galėjo būti, jeigu sutartume dėl regioninio terminalo.
– Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas pastebi, kad nėra garbinga, kai valstybė perka SGD iš Rusijos kompanijos „Novatek“ ir taip remia pirmąjį jų terminalą. Rusijos pasiūlyta kaina, matyt, yra labai konkurencinga, nes dujas laivais perka ne tik „Achema“, bet ir valstybei priklausanti „Lietuvos dujų tiekimas“. Kaip jūs matote šią situaciją – ar Lietuva su bet kuo gali prekiauti dujomis, net ir laisvoje rinkoje?
– Mano nuomone, mes dar nepadarėme namų darbų, susijusių su nuolatine terminalo veikla. Įmonės, kurios yra atsakingos už SGD tiekimą, galėtų imtis iniciatyvos ir šiuo žemiausių istorijoje SGD dujų kainos metu užtikrinti minimalų tiekimo diversifikavimo kiekį per SGD terminalą.
Su kaina, kuri veiktų kaip lubos visai mūsų rinkai. Kitaip ir vėl atsirastų galimybių manipuliacijoms, neaiškiems sandoriams. Esame tai jau išbandę ir matėme, kaip visa tai baigiasi.
Terminalas yra tiekimo saugumo, diversifikavimo garantija ir pirmiausia, mano įsitikinimu, tokios garantijos tikrai nėra Rusijoje, o globalioje rinkoje. Iš Rusijos bendrovių visada pritrūkdavo ir skaidrumo, ir patikimumo, ir tvarios kainos.
– Miškai – dar viena jūsų kuruojama sritis. Nauja medienos supirkimo tvarka, kuriai pritarė Seimas, sutikta nevienareikšmiškai. Kaip prezidentūra vertina naują tvarką, dėl kurios, beje, atsistatydino vyriausiasis urėdas?
– Iš vienos pusės suprantu vietinio baldų sektoriaus interesą gauti geresnes sąlygas. Pritariu tam, kad Lietuvoje būtų kuriama daugiau pridėtinės vertės gaminių, kad eksporto kryptimi išvažiuotų produkcija, o ne žaliava, tačiau tai turėtų būti daroma skaidriai, o ne per paslėptas subsidijas. Gal tada geriau ieškoti kitų sprendimų.
– O kaip su skaidrumu susisiekimo srityje? Aiškėja, kad kai kurie keliai asfaltuojami šalia politikų namų. Ar čia prezidentūra gali tarti žodį, ar labiau rūpi strateginiai klausimai šalyje?
– Gerai, kad to klausiate. Grįžtant trumpam prie automobilių taršos mokesčio – siekiame, kad dalis to surenkamo mokesčio keliautų į fondą, kuris įgyvendintų priemones, kovojančias su klimato kaita. Įskaitant ir žvyrkelių asfaltavimą. Tai parodytų žmonėms, kad tie pinigai nedingsta. Lėšos turėtų konkretų savo tikslą.
O kalbant apie politikų stebuklingus gebėjimus užsitikrinti kelių asfaltavimą šalia savo namų, tai tikrai neprisideda prie jų autoriteto visuomenės akyse. Laukiame Susisiekimo ministro pažado įgyvendinimo dėl skaidrių ir veiksmingų principų kelių atrankai.
