Nuo nostalgijos iki išdavystės
Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas, Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkos vyriausiasis specialistas, lito pakeitimą euru vadina valstybės išdavyste.
Jam gaila lito: „Jei pareklamuotų litą kaip reklamuoja eurą – niekas jo neatsisakytų. Tai valstybingumo ženklas. Lito praradimas – tautinės valstybės simbolio ir ekonominio savarankiškumo praradimas. Vyksta valstybės išdavystė.
Valdžiavyriai nuėjo naudos ir savarankiškumo atsisakymo keliu. Pasaulis dabar žinos, kas mes, o dėl kainos suderės. Pasiliksiu litų anūkams parodyti, kaip atrodo „senoviški“ pinigai. Europos Sąjunga neamžina. Reikės nepriklausomos Lietuvos – reikės ir litų.“
Gediminas Beržinis, menininkas, dailininkas ir įvairių provokacinių meno akcijų autorius, litą palydi su nostalgija. Eurą jis vadina tik laikinu svečiu mūsų šalyje:
„Lito gaila dėl to, kad sava valiuta man asocijuojasi su realia nepriklausomybe. Litas buvo mūsų. Didžiuodavausi tuo, kad esu lietuvis ir turiu Lietuvą, kuri turi savo pinigus, teritoriją ir kalbą.
Blogai, kad litas išeina. Gal ir trumpam, bet vis tiek ant jo pykstu. Manau, kad lietuvių tauta išdidi ir laikinai mūsų pinigus pakeičiantis euras bus padorus svečias mūsų namuose.“
Romualdas Juzukonis, muzikantas, dainininkas ir karaoke vakarų organizatorius, jau jaučia nostalgiją, nes matė senelio džiaugsmą, kuomet litai buvo sugrįžę po rusiško rublio:
„Jaučiausi taip, jog litas – mano valstybės piniginis vienetas ir vienas valstybingumo ir patriotiškumo simbolių. Lauksiu, kada jis sugrįš. Mano šeimoje buvo mokoma patriotizmo. Seneliai labai džiaugėsi, kada grįžo litas.
Lito įvedimą prisimenu. Norėjosi iš laimės apsiverkti. Šiurpuliukai lakstė per kūną, kada kalbėjome, kad būsime savarankiški. Dabar norisi apsiverkti dėl mūsų lengvabūdiškumo ir nesugebėjimo branginti tai, kas sunkiai susigrąžinta.“
Pinigas – tik popiergalis
Petras Dargis, žurnalistas ir išradėjas, savo sodyboje kuriantis energetinės nepriklausomybės nuo monopolininkų oazę, kurioje siurbia energiją iš Saulės ir kūrena nuosavomis dujomis:
„Nei aš garbinau litą, nei garbinsiu eurą. Nei vienas, nei kitas nėra kažkokie ant peties tupintys angelai sargai. Man tik gaila kišenės, kuri jau nukentėjo ir dar nukentės. Kainos jau kilo ir dar kils – faktas.
Pinigų reformos visada numauna kelnes mažiukams – paprastiems žmonėms. Akivaizdu, kad eurą pasirinko oligarchai. Matyt, jie turės kažkokios naudos. Kurių velnių būtų jo siekę?
Pinigas – tai tik atsiskaitymo priemonė, kurią mums apipina patriotinėmis pasakomis. Kaip žmonėms paaiškinama euro nauda? Girdi – reikia žiūrėti, kas geriau Lietuvai, o ne tau, paprastam žmogeliui. Tuomet ką mes vadiname Lietuva?“
Jonas Bartkus, bankininkas, AB „Šiaulių bankas“ Informacinių technologijų skyriaus vadovas, tiesiogiai atsakingas ir už sklandų sistemos perėjimą prie euro:
„Litas buvo geras pinigas. Gražus, patogus, saugus, tačiau jo negaila. Gal nėra tam laiko. O gal tikiu, jog ES yra teisinga sąjunga. Sūnaus taupyklę reikėjo nešti į banką. Centų tikrai nebuvo gaila. Mažieji „balti“ centai tikrai buvo praradę savo aktualumą.
Lito įvedimą prisimenu kaip reikšmingą įvykį mano gyvenime. Buvo paprasčiau, nes keitimo kursas buvo apvalus. Dabar skaičius 3,4528 yra labai aritmetiškai sudėtingas.“
Dalė Dargienė, vaikų ir jaunimo teatro studijos „Kompanija šauni“ vadovė, miesto renginių ir švenčių režisierė, nesureikšmina jokio pinigo:
„Man lito negaila visiškai, nes tai tik popierėlis ar metalo gabalėlis. Jo pagalba ir toliau bus rūšiuojami žmonės į sėkmingus ir nelabai. Tai valdymo įrankis, o man jokie valdymo įrankiai nepatinka.
Turi būti, ir manau, kad jauni žmonės būtinai atras kažkokią padoresnę, ne tokią subjektyvią atsiskaitymo sistemą, kurioje tų popierėlių ir geležėlių nebus nė kvapo.
Nepatogumų visi pinigai pridaro, ypač kai jų trūksta.
Per gyvenimą supratau, kad laimingas tas, kuris išmoksta būti laimingas ir su mažesniu kiekiu litų, eurų ar dolerių.
Dangus, žvaigždės, oras ir visata – nemokamai! Mano vyras Virginijus man pritaria – sako, ir zylučių stebėjimas pro langą mums taip pat nekainuoja, o džiaugsmo suteikia daug. Pasižiūri jos į mus ir toliau lesa – pasitiki.“
Gintas Rimkus, verslininkas ir neprilygstamas senovinių automobilių kolekcininkas, siūlo visiems šiek tiek atvėsti ir suprasti, kas iš tiesų turi vertę, o kas yra tik laikinas popierius:
„Nieko nesigailiu – nei išeinančio lito, nei ateinančio euro. Visi mano popieriukai sudėti į seną metalą – senovinius automobilius. Bus geriau ar blogiau – vienas Dievas težino.
Kiekvienas daiktas turi savo vertę, o pinigas – linkęs nuvertėti. Juk tai tik popierius. Jei juokais – derėtų pritaikyti mirties bausmę tam, kuris tą popiergalį sugalvojo.
Jokių emocijų nejaučiu jokiai valiutai. Juk tai laikina kaip ir viskas šioje žemelėje. Tik mokėk prisitaikyti prie pokyčių.“
Bus tiesiog patogiau
Aurelija Meškauskienė, muzikos pedagogė iš Šeduvos, suburianti vaikus dainai ir išugdžiusi ne vieną talentingą jauną atlikėją. Ji teigia, kad dabar bus mažiau nepatogumų keliaujant. Tautiškumą derėtų ugdyti dainomis, o ne monetomis:
„Negaila išeinančio lito. Euras bus patogiau keliaujant. Bus lengviau pritraukti į Lietuvą daugiau investuotojų. Turėjau keletą nepatogumų, kai vykau stažuotis į Suomiją ir Prancūziją. Reikėjo nuolat galvoti atsiskaitant, jaučiausi atmesta Europos. Dabar džiaugiuosi, nes busime tikri visaverčiai ES nariai.
Litus ir centus po keletą monetų pasiliksiu prisiminimui. Mūsų karta yra tikrai apdovanota permainomis. Savo rankose teko rublius skaičiuoti. Piniginę su kapeikomis dar išsaugojau atminimui.“
Algirdas Navickas, visuomenės veikėjas ir Šiaulių valstybinės kolegijos studentas, nors daugelis draugų mano, jog jis dėstytojas. Neseniai visuomenei pristatė savo poezijos knygą. Jam lito negaila, nes popierinius ir metalinius pinigus keičia kortelės:
„Dažniausiai atsiskaitau banko kortele, todėl lito man visai negaila. Atsiskaitymas kortele nepasikeis. Taip pat labai nemėgstu baltų centų, kurie išpučia piniginę arba plėšo kišenę.
Dar pamenu, kaip „vagnorkių“ pluoštus teko keisti į metalinius litus arba „žemaites“, „valančius“. Yra vienas dalykas, kas iš tiesų pasikeis – euras bus nepatogus tuo, kad teks daugumai pinigines keisti. Daugelis eurų banknotų gerokai didesni už litus.“
Egidijus Elijošius, Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto lektorius, gailisi lito, tačiau tikisi, kad euras Lietuvai suteiks progreso ir gerovės:
„Labai gaila lito! Tai vienas iš valstybingumo ir nepriklausomybės simbolių. Tačiau suprantu, kad euras gali suteikti daugiau galimybių verslui plėtotis. Laikas parodys, ar neklystame. O gal paskubėjome? Savi pinigai – svarbus ir reikšmingas dalykas!
Jokių nepatogumų su litu neturėjau ir, tikiuosi, neturėsiu jų su euru. Centus atiduosiu Šiaulių universitete kuriamam „Pinigų kambariui“. Atminčiai liks bet kuriuo atveju. Kur nors taupyklėje.“
