Komercinės produktų reklamos beveik nerasta, užtat bundantys kooperatyvai siūlė savo paslaugas. Nepriklausomybės priešaušryje lietuviai jau dairėsi į Vakarus – per skelbimus ieškojo ten gyvenančių žmonių, dairėsi darbo svetur, atsirado ir skelbimų, kuriuose reklamavo pasitikimo oro uostuose paslaugas.
15min nusprendė nupūsti dulkes nuo 1990 metų kovo mėnesio lietuviškos spaudos („Lietuvos ryto“, „Respublikos“, „Valstiečių laikraščio“ ir „Kauno tiesos“) ir pasidomėti, kas tuo metu aktyviausiai reklamavosi.
Ieškojo kelių į užsienį
„Gerbiami tautiečiai, norėčiau sudaryti darbo sutartį užsienyje. Specialybė – pilotas. Galiu dirbti ir bet kokį kitą darbą. Amžius – 24 metai“, – tokį skelbimą į „Respublikos“ laikraštį 1990 metų kovą nusiuntė Darius Brundza.
Tokių kaip jis – daugybė. 1990 m. kovo mėn. „Valstiečių laikraščio“, „Respublikos“, „Lietuvos ryto“ ir „Kauno tiesos“ numeriuose, kuriuos pervertėme, gausu skelbimų žmonių, norinčių žūtbūt išvykti į užsienį. Vieni, kaip galima spręsti iš skelbimų, norėjo tik išvažiuoti ir užsidirbti, kiti, panašu, svarstė tik apie kelionę į vieną pusę.
„Vidutinio amžiaus šeima – vyras ir žmona – norėtų susipažinti su tautiečiais iš VFR, kurie galėtų atsiųsti kvietimą. Sutiktume mėnesį padirbėti nuimant derlių. Sekančiais metais pakviestume paviešėti Klaipėdoje“, – tokį skelbimą „Respublikai“ pateikė Vladas Portapas.
1990 metais lietuviams, kaip SSRS piliečiams, reikėjo iškvietimo iš užsienio, jei norėjo vykti svetur.
Už iškvietimą į Ameriką siūlė butą
Viešnagę savo bute mainais į kvietimą siūlė ne vienas lietuvis, o štai Lemanų šeima buvo itin dosni. „Lietuvių šeima (trijų asmenų) suteiks Jums dviejų kambarių butą su visais patogumais ir maitinimu mainais už atsakomąjį vizitą į JAV, Šveicariją arba VFR“, – po skelbimu pasirašė Antakalnyje gyvenanti Milda Lemanienė.
Įdomus sutapimas – Antakalnyje tuo metu gyveno ir žinomo estrados dainininko Alekso Lemano trijų asmenų šeima, o jo dabar jau buvusios žmonos vardas – taip pat Milda. Tačiau A.Lemanas šią savaitę 15min patikino, kad tai – ne jo šeimos skelbimas.
Į užsienį dirbti veržėsi gyventojai iš įvairių šalies kampelių – to meto laikraščių puslapiai mirga nuo skelbimų iš Klaipėdos, Tauragės, Vilniaus, Kauno ir t.t.
Jau 1990 metais veikė kompanijos, kurios siūlė pasitikimo oro uoste paslaugas. Pavyzdžiui, kompanija „Roman Express“ dienraštyje „Lietuvos rytas“ siūlėsi pasitikti imigrantus Monrealio oro uoste ir nuvežti reikiamu adresu.
Ieškojo statybininkų į sugriautą Armėniją
Ne tik į Vakarus lietuviai traukė dirbti. Kol geležinė uždanga dar tebebuvo, Lietuvos gyventojai darbų rasdavo kitose SSRS šalyse.
Todėl 1990 metų kovo mėnesio spaudoje dominuoja skelbimai, siūlantys dirbti kitose SSRS šalyse. Sovietų Sąjunga oficialiai dar nebuvo žlugusi, tačiau braškėjo per siūles. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo likusios kelios dienos, o laikraščiuose buvo apstu skelbimų, siūlančių darbą statybininkams.
Pavyzdžiui, 1990 metų kovo mėnesį „Lietuvos ryte“ kartojasi skelbimai, kviečiantys darbui Armėnijoje.
Laikraščiuose mirga skelbimai su kvietimu atstatymo darbuose dirbti geodezininkams, darbų vykdytojams. Armėniją 1988 metais supurtė itin galingas žemės drebėjimas, nušlavęs kai kuriuos kaimus ir net miestus, žuvo 25 tūkstančiai gyventojų. Todėl atstatymo darbams reikėjo daug darbuotojų iš visos SSRS. Atranką vykdė Respublikinis darbo centras (dabartinė Darbo birža).
Specialistai būdavo viliojami neblogomis sąlygomis – dienpinigiai siekė pusę vidutinio mėnesinio uždarbio pagrindinėje darbovietėje, bet ne daugiau kaip 200 rublių, be to, taikomas rajoninis koeficientas, paliekamas stažas, lengvatos ir sugrįžimo garantija į pagrindinę darbovietę.
Už darbą Rusijoje – butas ir solidi alga
Tai, kad statybininkai buvo itin paklausūs tais metais, rodo kvietimai dirbti Rusijos regionuose. Pavyzdžiui, 1990 metų kovą lietuviai aktyviai raginti važiuoti dirbti į Rusijos regionus – Tiumenę, Sverdlovą. Tiumenės srityje laukta suvirintojų, santechnikų, dažytojų, inžinierių. Už darbą žadėtas solidus tais laikais atlyginimas – 700 rublių. O jei pasirašai sutartį trejiems metams, turi teisę gauti kooperatinį butą.
„Atidirbus Šiaurėje trejus metus, taikomos lengvatos aprūpinant butais“, – rašoma skelbime. Verta paminėti, kad 1990 metais vidutinė alga Lietuvoje siekė 330–350 rublių, tad darbas svetur garantavo bent dviejų vidutinių atlyginimų sumą.
Į Sverdlovo sritį norinčius dirbti vežė bent du kartus per mėnesį – tą rodo 1990 metų kovą publikuoti skelbimai „Lietuvos ryte“. Atranką vykdė tuometinis Respublikinis darbo centras, o darbininkų ieškota miško chemijos ūkiams. Žadėta apmokėti kelionės išlaidas, dienpinigius, vienkartinę pašalpą.
Komercinės reklamos – tik trupiniai
1990 metais Lietuvos ekonominė padėtis buvo nepavydėtina, šalis gyveno blokados sąlygomis, trūko degalų, maisto, o žurnalai atsiprašinėjo skaitytojų už prastą popierių. Tačiau iš to meto spaudos galima susidaryti įspūdį, kaip formavosi reklamos rinka.
Pavyzdžiui, nacionaliniuose laikraščiuose 1990 metų kovą aktyviai reklamavosi kompiuterių pardavėjai. Bendrovė „Spectrum Lithuania“ kovo mėnesio skelbime „Lietuvos ryte“ net skelbė kainų akciją – įsigyk kompiuterį su 12–14 proc. nuolaida, jei mokėsi „pirmos kategorijos valiuta“.
O tai yra JAV doleriai. Perkant už rublius nuolaida – 3–6 proc. „Be to, 1 proc. pelno skiriamas Lietuvos invalidams remti“, – skelbiama neįmantrioje reklamoje su stacionaraus kompiuterio nuotrauka.
Vilniaus universitetas siūlė kompiuterinio raštingumo kursus, tiesa, kaina nemaža – 500 rublių už mėnesį. Kovo mėnesį Vilniuje jau veikė „Hewlet Packard“ atstovybė Lietuvoje.
O štai „Baltic-Auto“ 1990-ųjų kovą jau siūlė užsienietiškus automobilius ir techninį jų aptarnavimą.
Tą mėnesį spaudoje buvo galima rasti tik kelių produktų – mineralinio vandens „Vytautas“, traškučių, barzdaskučių reklamą.
Reklamos ekspertas: tai – ne reklama, o pagalbos skelbimai
„Tai yra laiko mašina. Reklamos prasme mes nukeliavome į šlovingus 1935 metus“, – 15min aiškino Tomas Bartninkas, reklamos agentūros „McCann Vilnius“ strategijos vadovas, turėdamas omeny itin prastą reklamos kokybę – tiek jos turinį, tiek medžiagų kokybę.
„Klausimas buvo tik, kur gauti, o tos reklamos nelabai ir reikėjo. Reklama nebuvo reikalinga, reklama buvo „padėkit man išgyventi“, tai ir buvo darbo skelbimai, nes žmonės neturėjo nei pinigų, nebuvo ir prekių. Todėl reklama buvo tokia sąlyginė, tai buvo labiau pasidalijimas informacija, pagalbos šauksmas“, – aiškino T.Bartninkas.
Pasak jo, sugriuvus senai santvarkai, Lietuvoje visko trūko. Negana to, 1990 metų balandį prasidėjo daugiau nei du mėnesius trukusi blokada, ir situacija dar labiau suprastėjo. Todėl reklama apskritai nebuvo reikalinga, mat nebuvo ir ką reklamuoti – šalyje visko trūko.
Reklamos lygis – žemas
Po pučo Rusijoje 1991 metais situacija, jo teigimu, kiek pagerėjo, tačiau ir tuomet tik „žaidėme reklamą“.
„Tuo metu Vakaruose reklamos jau buvo ohoho kokios gražios, į jas buvo investuojama, pas mus buvo daroma pigiai, savo rankomis, patys reklamos kūrėjai buvo patys jos užsakovai, tas yra akivaizdu, tekstus patys rašė. Tai buvo „samizdat“ (savilaidos) lygio reklama. Labai žemas lygis buvo. Viskas buvo daroma rankomis, labai primityviai. Nei pinigų nebuvo, nei resursų, nei patirties“, – kalbėjo reklamos ekspertas.
Todėl jis net nelinkęs vadinti to meto reklamos „reklama“ – tai veikiau yra įvairūs skelbimai.
„Tai buvo toks informacijos dalijimosi būdas. Reklama atsiranda, kai yra pasiūla ir yra žmonių, kurie turi pinigų. O tada niekas neturėjo pinigų, nebuvo ir prekių. Buvo tik spekuliacijos, bet spekuliantams reklamos niekada nereikėjo, kaip ir kontrabandininkams. Reklama prasidėjo gal tik 1992–1993 metais, dar prieš litą. Ji buvo vargana, spaudos kokybe priminė Smetonos laikus, kai buvo vargas ir skurdas. Dabar vaikai taip daro tokio lygio skelbimus“, – kalbėjo T.Bartninkas.
Reklamos pradžia leido suklestėti šarlatanams
Jis mano, kad to meto skelbimai buvo efektyvūs, tiesa, tuo metu klestėjo ir šarlatanai.
„Asmeniškai susidūriau: mama užsakė vonios atnaujinimą, atėjo kažkoks vyrukas, padraskė, padažė dažais, ir skandalas tada buvo, nes realiai sugadino vonią. Tai buvo laikai, kai sena sistema subyrėjo, o naujos dar nebuvo – nei Vakarų investuotojų, nei nieko. Buvo siaubingai sudėtinga viskas. Žmonės kaip kas galėjo, taip tas ir darė“, – sakė reklamos ekspertas.
Nors laikraščiuose būta išties daug skelbimų žmonių, prašančių atsiųsti kvietimą į užsienį, T.Bartninko manymu, emigracijos bangos nebūta tokios didelės kaip dabar, kai išvažiuoti į kitą valstybę yra nepalyginamai lengviau.
„Mano manymu, emigracijos tuo metu nebuvo tokios stiprios, kaip dabar. Reikėdavo dar ir vizas gauti. Dauguma tikėdavosi, kad juos pakvies užsienio lietuviai. Nebuvo lengva išvažiuoti – lėktuvų bilietai atrodė beprotiškai brangūs, automobiliais važiuoti irgi sudėtinga. Mūsų mašinų tais metais į užsienį net neįleisdavo. Tai buvo prašymas „gelbėkit mane, pakvieskit į užsienį, aš jau kažkaip išvažiuosiu“, – kalbėjo T.Bartninkas.
