„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

7 asmenų šeimai per mėnesį – 700 eurų: vasarą tenka suktis miškuose, o žiemą – taupyti

Zarasų rajono Sadūnų kaime gyvenanti Čepėnų šeima kaimo ramybės į miesto šurmulį keisti nenori ir net neketina. Dar nė trisdešimties neturinti jauna mama Lidija, su vyru auginanti penkis vaikus, sako, kad kaime jiems gyventi ir pigiau, ir maloniau, o vien per vasarą rinkdama uogas ir grybus ji uždirba daugiau negu daugelis žmonių Lietuvoje.
Čepėnų šeima kaimo ramybės į miesto šurmulį keisti nenori ir net neketina
Čepėnų šeima kaimo ramybės į miesto šurmulį keisti nenori ir net neketina / Patricijos Kirilovos nuotr.

– Kiek laiko gyvenate kaime?

– Aš nuo pat gimimo gyvenu – dvidešimt aštuonerius metus. Iš pradžių gyvenau Avilių kaime, o vėliau persikėlėm su vyru ir vaiku į Sadūnus. Kadangi šeima gausėjo, reikėjo erdvesnio namo, daugiau vietos. Šiuo metu gyvenam uošvio name, susitvarkėm viską, remontą pasidarėm. Vyras turi statybininko-staliaus specialybę, tai pats viską ir padarė.

– Ar dirbate kur nors šiuo metu?

– Mano vyras prieš mėnesį dirbo statybose, dabar dirba darbą, susijusį su elektros tinklais čia, vietoje. Statybose dirbdamas po visą Lietuvą važinėjo. Iš pradžių darbdavys apmokėjo ir kelionę, ir apgyvendinimą, o vėliau jau nebe, tai mes paskaičiavom, kad važinėti iš savo lėšų tiesiog neapsimoka. Aš pati tai šiuo metu dar nedirbu, esu užsiregistravusi darbo biržoje, bet nuo lapkričio jau eisiu dirbti į elektronikos perdirbimo įmonę. Čia visai netoli, Užtiltėje, atsidarys, jau dabar renka žmones darbui.

Neseniai tapau vairuotoja, tai atsivėrė daug daugiau galimybių, nes anksčiau darbo net neieškojau – su transportu pas mus yra labai didelė problema. Jauna esu, buvau savanore čia kaime – padėjau seniems žmonėms, aplinką tvarkiau, gėlytes sodinau ir dar sertifikatą už tai gavau. Darbdaviams kaip tik tokių ir reikia.

– Ar buvo sunkesnių laikų, kai teko labai sukti galvą, kaip išgyventi?

– Buvo, žinoma, buvo. Per visus trylika metų, kiek gyvenu su vyru, beveik kiekviena žiema tokia buvo. Kadangi aš pati nedirbau, o vyras statybininkas, tai žiemą nebūdavo darbo. Tekdavo labai skaičiuoti pinigus, daug ką savo turėjom: daržoves per vasarą savas užsiauginom, vyras medžiotojas, tai mėsos namuose irgi niekada netrūksta. Laimė, kad kaime gyvenam, tai mokesčiai nėra dideli: elektra, vanduo ir internetas, viskas. Gaudavom pašalpą ir išgyvendavom kažkaip. Mieste tai nebūtų jokių šansų išgyventi su tokia suma.

– Niekada nesusimąstėte apie persikėlimą į miestą?

– Ne ne, jokiu būdu. Man užteko pagyventi Utenoj, kai mokiausi ir nuomavausi bendrabutį, nuolat trūko pinigų. O dabar su tokia šeima butą nuomotis būtų jau per brangu. Kaime sunku gyventi, tai apie miestą net nėra ką kalbėti. Be to, čia ramu, gera, nėra šurmulio. Aš kažkaip nelaikau savęs miesto žmogumi, nuvažiuojam kartais į Vilnių ar į Kauną, pabūnam šiek tiek ir jau norisi namo sugrįžti.

– Jūs esate labai jauni, o jau turite penkis vaikus. Kaip atsirado tokia didelė šeima?

– Mes iš tikrųjų neplanavome tiek turėti. Iš pradžių gimė vienas vaikas. Tada pagalvojom, kad jam vienam bus nuobodu ir reikia antro. Aš labai norėjau mergytės, todėl nusprendžiau, kad verta surizikuoti. Gimė berniukas. Po kelerių metų pertraukos nusprendėm, kad gal pabandyti trečią kartą ir galbūt gims mergaitė. Bet ir vėl gimė berniukas! O ketvirtas buvo visiškai netikėtas nėštumas, nes tikrai neplanavom. Gimė tada dvynukai ir pagaliau sulaukiau mergytės.

– Kokios yra vidutinės jūsų šeimos mėnesio pajamos?

– Vasaros metu, kai vyras dirbo statybose, tai mėnesio pajamos iš viso siekė apie tūkstantį eurų. O dabar jau maždaug septyni šimtai. Kadangi esu registruota darbo biržoje, gaunu bedarbio pašalpą, šiek tiek už vaikus valstybė moka, dar vyro atlyginimas – ir išeina apie 700 eurų. Bet iš tikrųjų, tai labai maža suma tokiai šeimai. Vasarą gelbėja savas daržas, grybai, uogos, o žiemą jau daug sunkiau, nes vien maistui apie 400 eurų išleidžiam, o vaikus juk reikia ir nuprausti, ir aprengti, į mokyklą ir darželį išleisti.

Neseniai tapau vairuotoja, tai atsivėrė daug daugiau galimybių, nes anksčiau darbo net neieškojau – su transportu pas mus yra labai didelė problema.

– Tai turite savo ūkį, auginate gyvulius?

– Šiuo metu turim tik daržą, šiltnamį ir sodą, auginame daržoves, obuolius, braškes dar šiek tiek agrastų, serbentų. Anksčiau turėjom ir karvutę, laikėm vištų, bet nelabai apsimoka gyvulius auginti, nes juos pašerti kainuoja daugiau, negu jie naudos duoda. Vasarą, kai yra žolės, tai dar gerai, bet šaltasis sezonas pas mus trunka daugiau nei pusę metų, tai reikia pirkti šieną, pašarą. Su didesniu ūkiu ir susitvarkyti būtų sunkiau.

– Uogas ir grybus sau renkate ar ir pardavinėjate?

– Pirma sau prisirenkame, o tada pardavimui. Man tai yra kaip hobis, o tas hobis dar ir pinigų atneša. Sezonas prasideda maždaug nuo gegužės mėnesio, kai sraigių jau atsiranda. Vėliau renkam žemuoges, tada – mėlynes, rudeniop bruknių ir spanguolių pradedam ieškoti raistuose, miškuose voveraičių irgi jau nuo liepos mėnesio galima rasti. Obuolius taip pat parduodam, jeigu derlingi metai pasitaiko. Kitaip tariant, viską surenkam. Gyvenam kaimely, kur nuolat vyksta kokie nors mainai, tai aplinkiniai žino, kad pas mane visada galima pasiprašyti uogų pririnkti. O uogų labai daug, reikia sugalvoti, kaip visas jas surinkti.

– Pagal ką nustatote kainas?

– Mes derinam kainas su turgumi. Bet kad nereikėtų turguj stovėti, tai nuleidžiam kainą euru ir tiek. Tada iš mūsų labai daug kas uogas ima, tikrai užsakymų tiek, kad kartais nespėju suktis, būna ir porai mėnesių į priekį žmonės jau užsiprašo. Per keturias valandas, praleistas miške, vidutiniškai prirenku penkiolika litrų uogų, tai per dieną iš jų uždirbu apie trisdešimt eurų. O per savaitę kokius tris keturis kartus tai tikrai į mišką nuvažiuoju. Tai, grubiai skaičiuojant, per mėnesį gaunu tiek, kiek vidutiniškai žmonės Lietuvoje uždirba. O uogas rinkti pradėjau jau nuo vienuolikos metų. Tada taupydavau pinigus ir per vasarą susirinkdavau visą sumą, kad apsipirkčiau į mokyklą. Ir pinigus leisdavau, kur norėdavau, mama tik šiek tiek patardavo.

Ar yra kaime kitų tokių jaunų šeimų kaip jūsų?

– Yra, bet mes nebendraujame. Jie asocialūs, vartoja alkoholį, gyvena prižiūrimi vaikų teisių tarnybos [Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos – red.]. Bet vaikai bendrauja vieni su kitais, aš nedraudžiu. O šiaip tai daugiau pagyvenę žmonės, nes jaunimas visas išvažiavęs, baigia mokyklą ir viskas, tada jau tik per kokias atostogas arba šventes atvažiuoja. Gal ir gerai, nėra jiems čia ką veikti, darbo nėra, veiklos kažkokios irgi nelabai yra. Vasarą susigalvoja kokius nors festivalius, tinklinį kokį pažaidžia ar krepšinį, o va gyvenimą čia jau sunku kurti.

Ar dar nebuvo kilusi mintis išvykti į užsienį?

– Žinokit, buvo ir labai dažnai tokios mintys kyla. Vyro sesuo yra emigravusi į Angliją, jau ten įsitvirtinusi ir pripratusi, tai nebūtų problemų ir mums ten dirbti. Bet vis kas nors sustabdo. Vaikams ir mokslai čia labai gerai sekasi, manau, kad jeigu persikeltume į kitą šalį, vaikams gali būti labai sunku. Kai vaikai paaugs, bus stipresni, manau, kad jau tada rimčiau pradėsim apie tai galvoti. Pažiūrėkit, kokios kainos, kokie mokesčiai, mokslai labai daug kainuoja, o diplomas čia beveik nieko nereiškia. Kainos Anglijoje ir Lietuvoje daugmaž tos pačios, o algos kiek kartų skiriasi? Girdėjom, kad daugiavaikės šeimos ten paramos sulaukia, ne viena išvykusi ir namus gavo, puikiai gyvena, darbus turi. Tai manau, kad ir mes nepražūtume. Bet kol kas per daug nesiskundžiu, stengiuosi gyventi optimistiškai, nes yra kaip yra, šiuo metu nieko pakeisti vis tiek negalim.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs