Draudimas tiekti į rinką pavojingas imitacijas turėtų galioti visose ES valstybėse, nes direktyvos nuostatos turi būti perkeliamos į valstybių narių nacionalinius teisės aktus. Kai kurios šalys yra pripažinusios, kad ne bet koks gaminys panašus į maisto produktą automatiškai laikomas pavojingu.
Galima pastebėti, kad išimtys taikomos ir Lietuvoje. Prekyboje galime pamatyti plastmasinių žaislų, kurie yra tam tikro produkto formos – vaisiai, spurgos, daržovės, bet tikriausiai neturi būdingo tokiam maistui kvapo ar skonio, todėl laikoma, kad nekelia pavojaus vartotojo sveikatai ir saugai.
Dažniausiai pastebima, kad nuostata ir draudimas yra taikomi kosmetikos priemonėms. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) šioje vietoje laikosi pozicijos, jei nustatoma, kad produktas panašus į maisto produktą, bei jis gali būti painiojamas su maisto produktais ir dėl to gali būti įsidedamas į burną, galioja prezumpcija, kad toks produktas gali kelti pavojų vartotojų sveikatai, kadangi kosmetikos gaminių vartoti maistui negalima.
Žmonės, ypač vaikai, gali pagalvoti, kad tai tikras produktas ir paragavę – atsikandę ar palaižę – apsinuodyti, paspringti ar kitaip sunegaluoti. Esant tokiai prezumpcijai, nėra pagrindo vertinti tokių produktų sudėties ir sakoma, jei tas daiktas panašus į maisto produktą, vadinasi gali kelti pavojų žmogaus sveikatai.
2022 metais Lietuvos vyriausias administracinis teismas (LVAT) nagrinėjo ginčą, kur subjektas skundė VVTAT sprendimus priimtus jo platinamų produktų atžvilgiu, jis prekiavo kosmetikos gaminiais, kurie savo išvaizda buvo panašūs į maistą ir kuriuos VVTAT pripažino pavojingais ir uždraudė tiekti į rinką. LVAT kreipėsi į Europos teisingumo teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai taikymo.
ESTT priimdamas sprendimą byloje, išskyrė kelias direktyvos taikymo sąlygas:
- Produktas turi būti ne maisto produktas, tačiau forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, etiketė, tūris ar dydis yra kaip tikro maisto produkto;
- Savybės turi būti tokios, kad būtų galima numanyti, jog vartotojai, ypač vaikai, gali supainioti produktą su maisto produktu;
- Turi būti galima numanyti, kad dėl šios aplinkybės vartotojai šį produktą gali dėti į burną – valgyti ar praryti;
- Šį produktą dedant į burną gali kilti koks nors pavojus – uždusimo, apsinuodijimo, virškinimo trakto problemos.
Atsižvelgiant į tokį išaiškinimą, LVAT konstatavo, kad konkrečiu atveju, kai buvo tikrinama gaminių atitiktis direktyvai, bet kurios iš minėtų sąlygų nebuvimas lemia išvadą, kad atitinkamas gaminys nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Kitaip tariant, siekiant pagrįsti tikrinamų gaminių priskyrimą Direktyvos apibrėžtai gaminių kategorijai, nepakanka konstatuoti vizualinį tikrinamo produkto panašumą su maisto produktu, suponuojantį to produkto supainiojimo su maistu tikimybę ir atitinkamai tokio produkto dėjimą į burną – būtina nustatyti Direktyvos nurodytų sąlygų visumą, taigi, produktų supainiojimo su maistu keliamą pavojų vartotojų saugai ar sveikatai.
Dažnu atveju VVTAT tikrina interneto erdvę – prekybą internetu nuotoliniu būdu, t.y. paprašo pateikti vertinimui tam tikrų produktų pavyzdžių nuotraukas, kad jose matytųsi gaminio sudėtis ir kiti vertinimui reikalingi duomenys, taip pat vertina faktinį gaminių aprašymą bei interneto svetainėje pateiktus gaminių vaizdinius.
Reikėtų suvokti tai, kad vien gaminio kvapas ir/ar panašumas į maisto produktą nepatvirtina, kad jis imituoja maistą ir yra pavojingas produktas. Yra daugybė įvairiausių kvapnių produktų, sudėtų į nieko neįimituojančiose tarose, tad jie laikomi saugiais. Tačiau, jei kokia nors braškinė dušo želė, būtų uogienės stiklainyje ar įpakavimas atrodytų, kaip tikra braškė – tikėtina, kad toks produktas bus pripažintas nesaugiu.
