– Skausmingiausias medikų reikalavimas pakelti atlyginimus – slaugytojoms – 30 proc., gydytojams – 50 proc. Ar tai, jūsų manymu, įmanoma?
– Viskas įmanoma, tik klausimas – per kiek laiko.
– Visiems norisi kuo greičiau.
– Ministerijoje šiuo klausimu jau dirba specialistų grupė. Esame sakę, kad nuo kitų metų liepos mėnesio medikų algos bus didinamos. Bet ir šiuo metu kai kuriose medicinos įstaigose medikai gauna normalius atlyginimus.
– Kokie tie normalūs atlyginimai?
– Apie 2000 eurų.
– Tiek gauna, jau atskaičius mokesčius?
– Kai kuriose įstaigose – jau ir atskaičius mokesčius.
– Kokios įstaigos sugeba medikams sumokėti tokias algas?
– Nevardinsiu įstaigų. Yra specialistų, kurie yra samdomi, pritraukiami (už tokius atlyginimus – LRT.lt).
Įsivaizduokit, kas atsitiktų, jei, nieko nediferencijuodami, pakeltumėm visų procedūrų įkainius? Pirmiausia toks sprendimas nebūtų objektyvus ir sąžiningas.
Kita vertus, iš tikrųjų yra tokių medicinos sričių, kurios yra nukentėjusios. Pavyzdžiui, pirminės sveikatos priežiūra, šeimos gydytojai. Taip atsitiko dėl to, kad šalyje labai sumažėjo gyventojų, o šeimos gydytojams mokama už priimtų pacientų skaičių.
Šią problemą būtina kuo skubiau spręsti, tačiau – ne aklai. Juk ministerija negali pakelti atlyginimų visiems iš karto.
– Bet juk ministerija atsakinga ir formuoja sveikatos apsaugos srities politiką.
– Taip, tačiau mes nepasirašinėjame sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo sutarčių su žmonėmis.
Be to, drastiškai visiems vienodai didinti atlyginimų neįmanoma, nes kai kurių profesijų medikai šiuo metu yra skirtingose starto pozicijose. Tačiau yra įstaigų, kurios savo biudžetus tinkamai susitvarkiusios ir gali savo darbuotojams mokėti normalias algas.
– Norite pasakyti, kas Sveikatos apsaugos ministerija, atsakinga už tai, kaip kur link eina šalies sveikatos apsaugos sistema, nėra atsakinga už tai, kad tokie maži medikų atlyginimai?
Patikėkit, kai nuvažiuoju į įstaigas, kuriose situacija – itin sudėtinga, ir slaugytojos, ir gydytojai prašo nieko nekeisti, nes nenori netekti darbo.
– Atlyginimai priklauso nuo to, kiek sveikatos apsaugai skiriama lėšų. Ne kartą girdėjau medikus kartojant, kad reikia radikalių pokyčių. Mes juos bandome vykdyti. Pirmiausia – optimizuodami ligoninių tinklą, nes, jei ir ateityje jis būtų toks, koks dabar, tai, laikant tuščias lovas, tikrai nebus iš ko mokėti medikams algų.
Patikėkit, kai nuvažiuoju į įstaigas, kuriose situacija – itin sudėtinga, ir slaugytojos, ir gydytojai prašo nieko nekeisti, nes nenori netekti darbo.
– Tai kiek gi medikų atlyginimai bus didinami nuo kitų metų liepos mėnesio?
– Nuo kitų metų liepos mėnesio mes galėsime naudoti rezervo lėšas, kurios šiuo metu visiems bado akis. Iki to laiko mes privalome pasiruošti, išsiaiškindami, kur galima didinti paslaugų įkainius, kad nebūtų tokių skirtumų, kokie yra šiuo metu.
Planuojama, kad ne mažiau kaip 50 proc. rezerve esančių lėšų bus panaudota atlyginimams didinti. Kiek algos padidės, priklausys, kiek rezerve bus sukaupta lėšų. Dabar prognozuojama, kad iki kitų metų liepos bus sukaupta apie 140 mln. eurų. Visų šių pinigų algoms panaudoti negalime, nes dalį šių pinigų turime teisę panaudoti tik ypatingais atvejais. Kiek padidės algos, nenorėčiau spėlioti.
Derėsimės su medikų profesine sąjunga ir aiškinsimės, kiek atlyginimai galėtų būti didinami ir ateityje.
– Kodėl nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kiekvienam sveikatos apsaugos ministrui tenka gesinti įvairius gaisrus? Kodėl nėra numatyta, kaip sveikatos apsaugos srities reforma bus vykdoma per trejus, per penkerius metus ar per dešimtmetį ir koks jos tikslas?
– Niekas tokios reformos ir negali apgalvoti. Net ir labiausiai išsivysčiusios šalys negali apgalvoti ir suplanuoti visko. Na, pavyzdžiui, kad taip smarkiai senės visuomenė, kad atsiras naujų vaistų.
Kas prieš dvidešimt metų Lietuvoje galėjo pasakyti, kad chirurgijos metodai taip ištobulės, kad po kai kurių operacijų pacientai tą pačią dieną galės iš ligoninės išeiti namo? Kas galėjo apskaičiuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje vaikų gims perpus mažiau nei prieš dvidešimt metų, o regionuose nebeliks įstaigų, kuriose gimdyvės galėtų saugiai pagimdyti ir jas prireiks saugiai pervežti į kitas ligonines?
Ne tik Lietuva, bet ir visa Europa prieš dvidešimt metų negalėjo žinoti, kad sienų tarp valstybių nebeliks ir visoms joms teks susidurti su „protų nutekėjimo“ problema? Sienomis vėl neatsitversime ir nepriversime žmonių po studijų dirbti ten, kur jie nenori.
– Ar jūs, kaip pacientas, esate susidūręs su situacija poliklinikose, kai pasakoma, esą patekti pas gydytoją galima tik po mėnesio ar po dviejų, bet susimokėjus tos eilės stebuklingai dingsta ir pas tuos pačius gydytojus galima patekti tuoj pat?
– Nežinau, kaip susiorganizuojama patekti pas tuos pačius gydytojus tuo pačiu metu, kai jie užimti.
– Sumokėjus tam tikrą mokestį.
– Jei medikai nori ir gali papildomai užsidirbti, kodėl gi ne, nors tokia tvarka irgi kelia daug diskusijų. Tačiau reikėtų susitarti, kad, jeigu žmogui patekti pas gydytoją yra gyvybiškai svarbu, jam tikrai nereikėtų laukti. Tie vadinamieji žalieji koridoriai yra ne vienoje įstaigoje.
Kita vertus, gydytojas – irgi žmogus. Jis turi savo darbo laiką. Išsigalvojimas, kad už Hipokrato priesaiką reikėtų dirbti nevalgius ir be poilsio. Hipokratas taip nedirbo. Jis dirbo gerai, bet jam ir mokėjo gerai, todėl jis puikiai gyveno.
– Dabar medikai kaip tik ir iškėlė problemą – kodėl Norvegijoje šeimos gydytojai per savo darbo dieną priima po 14 pacientų, o Lietuvoje – 40.
– O kur Lietuvoje dėsis likę pacientai?
– Kas lemia, kad norvegai gydytojai turi galimybių priimti mažiau pacientų ir skirti jiems daugiau laiko?
– Tai gal Norvegijoje yra pakankamai šeimos gydytojų? Mes irgi siekiame mažinti šeimos gydytojų darbo krūvį, tačiau negalime vieną gražią dieną priimti sprendimą, kad nuo tarkim rytojaus apylinkėse pacientų skaičius bus sumažintas nuo pusantro tūkstančio iki tūkstančio. Kur tuomet dėtis likusiems žmonėms? Kur jiems ieškoti šeimos gydytojų?
Tokios reformos nevykdysime staiga per metus. Tam, kad šeimos gydytojų darbo krūviai sumažėtų, reikia, kad universitetai paruoštų šių specialistų daugiau. Jei pacientai patys, be šeimos gydytojų siuntimų, spręstų, pas kokius specialistus jiems reikėtų apsilankyti, tai tuomet eilėse pas juos reikėtų laukti ne mėnesius, bet metus.
– Ko gero jums teko girdėti pacientų skundus, kaip sunku patekti pas specialistus. Tačiau dažnas pacientas susiduria su tuo, kad, kelis mėnesius laukęs vizito pas kokį nors specialistą, apsilankymo dieną sėdi prie jo kabineto vienas. Tai kur gi tos eilės? Gal tik popieriuose?
Mes linkę ne bausti tuos, kam sunkiai sekasi tvarkytis šioje srityje, bet – skatinti tuos, kad sekasi gerai.
– Čia – jau kiekvienos medicinos įstaigos reikalas, kaip sureguliuoti pacientų srautus. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą per kiek laiko pacientai turėtų patekti pas medikus, tačiau visiems tas įstatymas nepatinka. Tačiau šis įstatymas spaus įstaigų administratorius efektyviau tvarkytis ir taip tvarkyti pacientų srautus, kad žmonės pas gydytojus patektų per reikiamą laiką.
Mes linkę ne bausti tuos, kam sunkiai sekasi tvarkytis šioje srityje, bet – skatinti tuos, kad sekasi gerai.
– Vaistų kainos. Vis dar klesti „vaistų turizmas“ į Baltarusiją ir Lenkiją, kur vaistų kainos kelis kartus mažesnės, nei Lietuvoje. Ar sulauksime kada nors panašių kainų ir mūsų šalyje?
– Baltarusiai patys gaminasi vaistus ir jiems neprivalu paisyti europinių standartų, todėl tai, ką jie išdarinėja, sunku komentuoti.
Kalbant apie vaistų kainas Lenkijoje, norėčiau atkreipti dėmesį, kad kraujo krešumui reguliuoti vaistai, kurių nemažai pacientų važiuodavo pigiau įsigyti į Lenkiją, jau įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą.
– Yra daugybė kitų vaistų, kuriuos Lenkijoje galima įsigyti taip pat kur kas pigiau.
– Kalbėdami apie kitus vaistus, nepamirškime koks Lenkijos, kaip šalies, dydis ir kokia – Lietuva. Lenkijos rinka – kur kas didesnė, todėl ten ir vaistų kainos mažesnės.
– Kodėl net probiotikai Lietuvoje kelis kartus brangesni, nei Lenkijoje ar Vokietijoje? Juk sienų tarp šių valstybių ir Lietuvos nėra, tai nėra ir jokių muitų.
– Probiotikai – ne vaistai, o – maisto papildai. Gerkime daugiau kefyro, valgykime daugiau vaisių bei daržovių ir probiotikų nereikės.
Kita vertus, kartais brangesnius vaistus lietuviai perka dėl menko medicininio raštingumo. Juk nebūtina pirkti, tarkim, užsienio firmų aspiriną, kai yra ir lietuviškas šio vaisto atitikmuo.
– Vokiškas aspirinas – kur kas švaresnis.
– O kas prišiukšlino lietuvišką? Kai perkame turguose vaistus, kažkodėl neklausiame, ar jie – geri, o vaistinėse, kur parduodami visus reikalavimus atitinkantys vaistai, kažkodėl abejojame, ar jie – geri.
Be to, ne taip jau retai, nusipirkę antibiotikų, žmonės iš vaistinių išeina dar ir su pilnomis rankomis probiotikų ar vitaminų, kas, žinoma, ir padidina gydymosi kaštus.
– Beveik kiekvienas šeimos gydytojas po antibiotikų kurso rekomenduoja vartoti probiotikus žarnyno veiklai atkurti. Tai kaip netikėti gydytojais?
– Nežinau, kas ką rekomenduoja, tačiau probiotikai ligų negydo. Probiotikų galima gauti valgant tam tikrus maisto produktus. Juk nesame badaujantis kraštas. Gyvenant Lietuvos klimatinėje juostoje, stokoti vitaminų ir mikroelementų – labai sunku. Turime savų ir vaisių, ir daržovių.
– Ministre, dažnas pensininkas neturi už ką nusipirkti nei citrinos, nei geresnio obuolio.
– Sveikatai palankus maistas tikrai nėra brangus. Juk nebūtina valgyti sraiges ar midijas.
– Ir prieš Seimo rinkimus, ir po jų siekėte mažinti alkoholio prieinamumą. Kokie rezultatai? Ar alkoholizmo mastai sumažėjo?
– Dar per anksti apie tai kalbėti. Kai kitais metais sveikatos priežiūros įstaigos atsiųs duomenis, galėsime pasakyti, kaip keitėsi žmonių sveikatos rodikliai, susiję su alkoholio vartojimu.
Kol kas tik padidintas alkoholinių gėrimų akcizas ir jų nebeliko degalinėse, kitos priemonės įsigalios po naujųjų metų.
– Ar iš tikrųjų alkoholio pabrangimas ir apribojimai jį įsigyti gali pažaboti alkoholizmą? Ką daryti su šia baisia liga?
– Mūsų numatytos priemonės yra skirtos tiems asmenims, kurie dar nėra priklausomi nuo alkoholio. Tie, kurie jau – priklausomi, turi būti motyvuojami gydytis ir kreiptis pas specialistus.
Specialistai šiuo metu diskutuoja, kaip geriau suteikti pagalbą alkoholikams, o mes rengiame tvarką, pagal kurią pradėtų dirbti konsultantų komandos. Panaši tvarką yra Lenkijoje. Manau, kad per metus ir Lietuvoje pradės konsultantai. Pinigai tam jau skirti.
Priklausomybių ligų centrai turės dirbti pagal vienodą metodiką. Šioje srityje taip pat jau dirbama.
– Ką manot apie priverstinį gydymą nuo alkoholizmo?
– Būčiau už tai, kad nuo alkoholio priklausantiems, gal net smurtaujantiems savo artimoje aplinkoje žmonėms būtų suteikta galimybė pasirinkti arba gydytis, arba rinktis bausmę. Gal net laisvės apribojimą. Tokia prievarta pasaulyje veikia ir pasiteisina. Ir mes einame link to.
– Jūs pats propaguojate sveiką gyvenimo būdą. Ne kartą kalbėjote, kad nesveika ir saldainius valgyti. Bet štai ant jūsų stalo – saldainiai.
– Mes turime ir ydų, ir silpnybių. Ir saldainį suvalgome, ir kavos išgeriame. Žmonėms sakome tą patį: silpnybių turi kiekvieną, tik nereikėtų jomis piktnaudžiauti ir stengtis gyventi sveikiau.
– Jau beveik metus dirbate ministro poste. Kas pavyko, o kas – ne?
– Šis Seimas sugebėjo priimti alkoholio kontrolės įstatymus. Anksčiau niekam nepavyko sureguliuoti vaistų kainas. Mes to ėmėmės. Ir, atrodo, einame teisingu keliu. vyriausybė skyrė daugiau lėšų žmonių sveikatinimo priemonėms ir savižudybių prevencijai bei psichikos sveikatai.
Pasistūmėme į priekį, naudojant europinių fondų lėšas, nes anksčiau mes buvome paskutinėje vietoje.
Kol kas rankų nenuleidau nė prieš vieną problemą.
