Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu žmogui jo mirties momentu priklausiusį turtą ir pareigas perima įpėdiniai. Paveldėjimas vyksta pagal testamentą, o jei jo nėra – pagal įstatymą. Taip pat to paties asmens turto ir pareigų paveldėjimas gali vykti ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą, jei mirusysis savo testamente buvo išreiškęs valią tik dėl dalies jam priklausančio turto paveldėjimo.
Pastaruoju atveju tas turtas, dėl kurio paveldėjimo testamente nėra išreikšta jokios mirusiojo valios, bus įpėdinių paveldimas pagal įstatymą – bendra tvarka.
Taigi, testamento sudarymas visų pirma yra aktualus tuomet, kai asmuo turi kitokią valią dėl jo turto paveldėjimo nei įstatymais yra nustačiusi valstybė. Testamento sudarymas taip pat yra aktualus siekiant išvengti galimų ginčų tarp įpėdinių ar norint palengvinti paliekamo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo.
Poreikį sudaryti testamentą gali sąlygoti ir kiti racionalūs motyvai: pavyzdžiui, tėvai, žinodami skirtingas savo vaikų savybes ir polinkius, vienam iš vaikų, turinčiam didesnį polinkį į verslą, testamentu gali nuspręsti palikti turimas įmonės akcijas, o antrajam vaikui, nerodančiam jokio polinkio į verslą, – savo namus. Tokiu atveju kiekvienas vaikas laisvai disponuotų paveldėtu atskiru turtu bei būtų išvengta bendrosios nuosavybės sąlygotų nepatogumų ir ribojimų.
Nors bendrąja prasme testamentas yra skirtas jį sudariusio asmens valiai dėl jo turto paveldėjimo išreikšti, šiame dokumente gali būti ir kitokių imperatyviems įstatymų reikalavimams neprieštaraujančių sąlygų. Pavyzdžiui, asmuo testamente gali išreikšti valią, kad visą jo turtą paveldės vienas asmuo, tačiau tuo pačiu jam gali būti nustatoma pareiga šiuo turtu ar kuria nors jo dalimi leisti kurį nors laiką (pvz. iki mirties) nemokamai naudotis kitam asmeniui ir pan.
Reikalavimai asmeniniam testamentui – nedideli
Nors „Marger“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenys rodo, kad net 88 proc. respondentų mano, jog dėl testamento sudarymo reikia kreiptis į notarą, reikia paminėti, kad notaro dalyvavimas testamento sudaryme nėra būtinas.
Iš to galima spręsti, jog visuomenei trūksta supratimo kaip sudaromas testamentas. Iš esmės, asmuo pats savo ranka gali bet kada ir bet kokia kalba surašyti testamentą. Tokį dokumentą galima perduoti notarui, tačiau tai nėra būtina – galima jį tiesiog pasilikti ir saugoti pas save.
Tokiu būdu sudaromi testamentai yra vadinami asmeniniais testamentais, o jiems keliami reikalavimai yra pakankamai nedideli. Pirma, toks testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka bei būti jo pasirašytas. Antra, tokiame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento surašymo data ir vieta.
Trečia, tokiame testamente turi būti išreikšta testatoriaus valia dėl jo turto paveldėjimo. Jei asmeninį testamentą sudaręs asmuo nepasinaudojo galimybe perduoti jį saugoti notarui, toks testamentas po jį sudariusio asmens mirties turės būti pateiktas patvirtinti teismui ir galios tik jo patvirtintas.
Testamento tvirtinimo teisme procedūra yra pakankamai greita ir paprasta, kadangi visas teisminis procesas apsiriboja tik patikrinimu, ar teismui pateiktas tvirtinti asmeninis testamentas atitinka aukščiau nurodytas sąlygas.
Nors asmuo, sudarydamas asmeninį testamentą bei pasilikdamas pats jį saugoti, sutaupo išlaidų notarui bei gali bet kada be notaro dalyvavimo tokį testamentą pakeisti ar panaikinti, svarbu įvertinti ne tik tokio testamento sudarymo privalumus, bet ir trūkumus.
Teisę tvirtinti testamentą turi ne tik notarai
Kadangi asmeninį testamentą asmuo paprastai sudaro be teisininko profesionalo pagalbos, išlieka rizika, jog asmuo savo valią dėl kokio nors turto paveldėjimo ar pareigų įpėdiniui nustatymo gali išreikšti nepakankamai aiškiai ir dėl to testatoriaus tikroji valia nebus tinkamai įvykdyta, o taip pat gali atsirasti ginčų tarp suinteresuotų įpėdinių.
Be to, sudarius asmeninį testamentą bei neperdavus jo saugoti notarui, išlieka rizika, jog tokio testamento egzistavimu nesuinteresuoti asmenys, jį pirmieji radę po testatoriaus mirties, gali apskritai šį dokumentą sunaikinti ar paslėpti.
Ši rizika veikiausiai taip pat yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dėl testamento sudarymo yra kreipiamasi į notarą, turintį pareigą pranešti apie testamento sudarymo faktą (bet ne turinį) Testamentų registrui.
Visuotinai mažai žinoma ir tai, kad be notaro testamentus taip pat turi teisę tvirtinti ir kiti asmenys:
1) ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausieji gydytojai, jų pavaduotojai medicinos reikalams,
budintieji gydytojai, taip pat senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namų direktoriai ir vyriausieji gydytojai – tvirtinti asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senyvo amžiaus asmenų arba asmenų su negalia socialinės globos namuose, testamentus;
2) laivų kapitonai – tvirtinti asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentus;
3) ekspedicijų viršininkai – tvirtinti asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentus;
4) dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadai (viršininkai) – tvirtinti karių testamentus;
5) laisvės atėmimo vietų viršininkai – tvirtinti asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentus;
6) seniūnai – tvirtinti vadovaujamos seniūnijos teritorijoje gyvenančių asmenų sudarytus testamentus.
Nors, kaip matyti, notaro dalyvavimas sudarant testamentą nėra būtinas, visgi tam, kad tikroji valia tokiame dokumente būtų išreikšta tinkamai ir aiškiai, rekomenduotina dėl testamento sudarymo kreiptis į notarą arba pasikonsultuoti su teisininku profesionalu (pvz., advokatu, advokato padėjėju).