Ukrainos ekonomikos gamyba praėjusiais metais smuko daugiau nei 10 procentų, ekonomikos smukimas siekė beveik 7 procentus. Šių metų prognozės ne ką geresnės – TVF prognozuoja, kad ekonomika smuks 9 procentais, o infliacija sieks 57 procentus. Šalį smaugia ne tik skolos: „Transparency International“ sudarytas korupcijos suvokimo indeksas rodo, kad Ukraina užima 142 vietą tarp 175 valstybių. Apie padėtį Ukrainoje „Savaitėje“ pasakojo Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Abromavičius.
– Lietuvoje ne vieną kartą jau girdėjome, kad Ukrainos vyriausybė tuoj virs, tai ministro A. Abromavičiaus neliks toje vyriausybėje, bet ir vyriausybė yra, ir jūs dirbate. Kiek šiandien stabili padėtis, ar iš tiesų yra kažkokios grėsmės ir jums, ir visai vyriausybei?
– Nuo pat pirmos dienos, gruodžio 2 dienos, kai tapau ministru buvo daug tikimybės, kad visą vyriausybę atstatydins anksčiau ar vėliau. Visų pirma, tai buvo biudžeto priėmimas gruodžio 30 dieną, kai iki pusės penktos ryto parlamentas kartu su mumis balsavo už biudžetą. Po to, TVF pirmas tranšas, vadinamas, kuris irgi sunkiai judėjo įstatymų link. Taip kad praktiškai kiekvieną mėnesį yra spekuliuojama, ar vyriausybė atsistatydins, ar kai kurie ministrai atsistatydins.
Nepaisant to, mano paties reputacija Ukrainoje yra ganėtinai nebloga. Pagal paskutinį praeitą savaitę apklausimą Europos verslo asociacijos 150 verslininkų pasakė, kad mano ministerija pati efektyviausia iš visų ministerijų.
– Bet juk jūs vykdote pačios ministerijos reformą, mes dar kalbėsime apie šalyje vykdomas ekonomines reformas, bet jūs vykdote reformą ir pačioje ministerijoje, keičiate kadrus, turbūt mažinate juos. Kaip jie į tai reaguoja?
Su senais kadrais iš tikrųjų jokių reformų nepadarysi.
– Su senais kadrais iš tikrųjų jokių reformų nepadarysi. Todėl aš iš karto užsibrėžiau tikslą, kad pas mane kadrų politika yra labai konkreti – žmonės pačiose svarbiausiose pozicijose neturi būti buvę valstybinėje tarnyboje iki Maidano, geriausia, kad jie turėtų vakarietišką išsilavinimą, ir geriausia, kad jie turėtų darbo patirties vakarietiškose kompanijose.
Visus savo pavaduotojus aš iš karto atleidau. Iš senos struktūros 28 departamentų vadovauti liko tik 5. Praktiškai 80 procentų vadovaujančio personalo pasikeitė. 400 žmonių atleidau iš 1230, t.y. 30 procentų. Visos ministerijos yra pasižadėjusios pagal biudžeto išlaidų mažinimo programą sumažinti savo darbuotojų kiekį 20 procentų. Mes jau tą įvykdėm ir iki rudens dar sumažinsime 20 procentų.
– Vienas iš esminių jūsų valdomos reformos punktų yra vadinamoji dereguliacija – biurokratinio aparato, visų biurokratinių suvaržymų, apribojimų mažinimas. Kaip į tai reaguoja patys biurokratai?
– Kiekvieną kartą, kai yra daroma dereguliacija, kai priimame kokį nors vyriausybės nutarimą arba įstatymą, žinoma, iš karto yra paliečiama kažkokia žmonių interesų grupė, bet yra didžiulis visuomenės palaikymas. Yra didžiulis supratimas, kad dauguma iš kontroliuojančių organų daro savo darbą ne pagal paskirtį, todėl reikia kuo greičiau mažinti tų schemų kiekį ir panašiai. Tai yra sunku, bet turint visuomenės palaikymą, turiu taip pat gerą vyriausybės palaikymą, Premjero palaikymą, todėl darom nesustodami.
– O Radoje kaip su palaikymu?
– Radoje truputį sunkiau. Kadangi Rada – irgi vadinamoji naujosios demokratijos apraiška, kadangi 50 procentų deputatų nebuvę parlamente anksčiau, tai jie nelabai sutinka už visus įstatymus balsuoti užmerktomis akimis. Jie nori ilgai juos skaityti, diskutuoti, atvirauti ir t.t. Todėl, kaip bebūtų gaila, iš vyriausybės pritartų įstatymų tik 44 procentai priimami parlamente.
Pas mane vienu iš patarėjų dirba buvęs Slovakijos vicepremjeras Ivanas Miklošas, kuris darė reformas Slovakijoje, mano artimas draugas yra Michailas Saakašvilis, kuris dabar tapo Odesos gubernatoriumi. Jie abu sakė, kad jų abiejų šalyse, kai krizės metų buvo daromos reformos, praktiškai nuo 90 iki 100 procentų visų įstatymų, kuriuos vyriausybė pasiūlė, parlamentas palaikė.
– Dar kita svarbi reformos dalis yra valstybinių įmonių reforma, kuri apima ne tik vadovų keitimą, bet ir privatizavimą. Aš girdėjau, kad iš maždaug 1800 valstybinių įmonių jūs norėtume kokia 50 palikti valstybinėmis, o visa kita privatizuoti, ką artimiausiu metu apie su 300 įmonių ketinate daryti.
– Jau darome tą reformą 8 mėnesius ir matome, kokia milžiniška įtaka yra įvairių fizinių asmenų grupių konkrečioms įmonėms ir kaip jie nenori pasakyti „viso gero“ tiems pinigų srautams, iš kurių jie pelnosi. Todėl valstybė, kuri yra ankstyvoje savo kūrimosi stadijoje su ganėtinai silpnomis institucijomis ir visuomenėje labai aukšta tolerancija korupcijai, niekada negali būti efektyvus valstybinio turto valdytojas ir reguliatorius. Todėl reikia būtinai mažinti valstybės įtaką ekonomikai, ką mes ir darysime.
Svarbiausia, ko mes paprašėme kaip Ekonomikos ministerija Valstybės turto fondo, tai, pirma, kad viskas būtų daroma skaidriai, tik su konsultantų pagalba. Jeigu tai yra didelės įmonės, tai pasaulinio lygio konsultantai. Antra, kad pirmos dvi įmonės būtų parduodamos tik tos, kuriomis yra strateginių užsienio investuotojų susidomėjimas. Kadangi mes nenorėtume dalyvauti tokioje privatizacijoje, kur viskas išparduodama vietiniams, kurie buvo priartėję arba prie buvusios valdžios, arba prie dabartinės valdžios.
Labai svarbu, kad tai būtų „Centrenergo“, kuria yra susidomėję prancūzai ir amerikiečiai, kad tai būtų Odesos trašų gamykla, kuria irgi domisi strateginis investuotojas. Tai mums leistų parodyti visuomenei, kad šįkart privatizacija daroma skaidriai ir visai kitokiais metodais, kad gautume mandatą daryti kitas reformas, kad galėtume toliau tęsti privatizaciją. Tai bus testas visai vyriausybei.
