Penktadienis – pirma diena, kai prekybos centrai iš visų pirkėjų reikalauja parodyti asmens dokumentus perkant alkoholį. Aštuntą valandą ryto į prekybos centrą Šiauliuose atvyksta lojaliausias pirkėjas – nuo pagirių kretantis vyras. Jo galvoje kirba vienintelė mintis – bambalis alaus arba puslitris pigiausio vyno – rašalo.
Žmogus sako, kad atmynė iki Šiaulių nuo Šilėnų – kaimelio šalia oro uosto. Prisirakina dviratį. Veidas liūdnas, oda išburkusi.
Kretėdamas paskubomis traukia tiesiai į alkoholio skyrių, kur ilgai nesirenka.
Pasiima litrinį (didesnių nebūna) bambalį skaidriausio alaus ir tiesia eurus pardavėjai. Ši pareikalauja dokumento. Vyras sutrinka – taigi niekad nereikėdavo.
Parduotuvėje nebuvo nė vienos veikiančios kasos, kurioje šalia pardavėjos nebūtų surikiuoti bent keli nerealizuoti bambaliai alaus ar žali puslitriai su pigiausiu vynu. Pastarojo stiprumas siekia 20 procentų. Alaus – 8,5.
Vyras nueina prie savo dviračio ir liūdnu balsu kalba, kad dabar jau bus blogai – dokumentas Šilėnuose, o kitos parduotuvės greičiausiai irgi neparduos.
Čiumpa dviratį ir nuvažiuoja. Tarsi į nežinią ir begalinį skausmą. Grįžta po poros minučių – kol spėji subėgioti iki netoliese esančio „Iki“ – ten taip pat prašo dokumentų, bet žmonių mažiau. Gal alus brangesnis?
Tas pats vyras dviračiu važiavo tikriausiai ne iki Šilėnų, o iki draugelio. Bambalį uoliai nupirks visai šalia parduotuvės besilaikantis pažįstamas. Žmogui iš tiesų, rodos, nekoks rytas, bet panašu, kad šviesa tunelio gale jau regėti.
Jei iki tol žmogus kalbėjo liūdnai, tai situacijai pagerėjus, nuotaika pasikeitė – nebesileido į jokias kalbas apie alkoholio poreikį rytais: „Aj, nebepirksiu ir nereikės man to alaus.“
Panašiai kalbėjo daugelis tą rytą sutiktųjų – kai jau nusiperka, tuomet jau sakosi galintys bet kada negerti. Kiti du prie parduotuvės sustoję penkiasdešimtmečiai visai nenorėjo pasakoti, ką jaučia rytais, kai norisi atstatyti alkoholio kiekį kraujyje iki įprastos normos.
Na, jei duos man du su puse euro, tai aš visiems nupirksiu – dokumentą turiu – ir pasą, ir invalido pažymėjimą.
„Narkomanija – tai kas kita. Jie turi priklausomybę. Mano žmona ryte negali pabusti be dviejų puodelių kavos. Alkoholis kaip maistas – nėra ir nereikės.
Palauksiu ar kokio vyniuko vakare išgersiu. Nėra jokių problemų“, – kalbėjo du smarkiai vakarykščiu garuojantys penkiasdešimtmečiai vyrai.
Abu pareiškė turintys dokumentus. Tikėtina, kad prie parduotuvės atsistojo ne šiaip sau – tokia strategija. Tiesa, iš pradžių nesileido į kalbas, bet paskui pasidarė lankstesni. Kalbės, jei gaus 50 centų. Paskui kainą užkėlė iki pusantro euro.
Vėliau viską išpasakojo už dyką, netyčia išduodami ir savo genialią strategiją: „Na, jei duos man du su puse euro, tai aš visiems nupirksiu – dokumentą turiu – ir pasą ir invalido pažymėjimą.“
Apie 8.30 val. prie parduotuvės durų plūsteli didesnis ištroškusiųjų pulkas. Vieni suklega – „ei, be dokumento neparduos!“ Išeinantys ramina – „eikit į „Aibę“ arba į „Kubą“ – ten dokumento neprašo“.
Primename, kad dokumentą alkoholio pirkėjai turi rodyti didžiuosiuose prekybos centruose, išskyrus „Lidl“ ir mažesnius tinklus ar pavienes parduotuves.
