Kodėl taip nutinka, iki galo neaišku, tačiau aš įžvelgiu keletą esminių dalykų ir keletą pamokų, kurias verta išmokti.
Viešųjų pirkimų praktika
Kalbėti daug apie viešųjų pirkimų specifiką neketinu – viešojoje erdvėje pilna įvairių atvejų, kai „pigu“ nebuvo tolygu „gerai“, nes dėl to „gerai“ tenka gerokai paprakaituoti. Vis tik į vieną aspektą dėmesį norėčiau atkreipti – formuluotę, dar kitaip – tiekiamo maisto vertę.
Remiantis „Dainų šventės“ organizatorių informacija, šventės dalyvių maitinimas per dieną neturėjo viršyti 12 Eur ribos – pusryčiams buvo skirta 2,5 Eur, pietums – 5 Eur, vakarienei – 4,5 Eur. Daug tai ar mažai suaugusiam žmogui? Kaip pažiūrėsi ir ko tikėsiesi. Dabar aptarnaujame 52 vietas ir maistą tiekiame ne tik vaikams, bet ir studentams bei biurų darbuotojams (Vilniaus senamiestyje įrengėme valgyklą suaugusiems, o VGTU – dienos pietų restoraną), tad galiu drąsiai sakyti, kad už 12 Eur per dieną pamaitinti žmones tikrai galima. Ir kalbu ne apie dešreles ir makaronus, bet žuvies ir mėsos kepsnius su įvairiais daržovių garnyrais, Rytų ir Lotynų Amerikos virtuvės patiekalus, sušius ar Budos dubenėlius. Kitaip tariant – maistas, kuris yra subalansuotas ir kuris populiarus kavinėse bei restoranuose.
Štai čia ir noriu atkreipti dėmesį į viešųjų pirkimų reikalavimuose maitinimui nustatytą rodiklį – Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas subalansuotos mitybos rekomendacijas. Tai reiškia, maistas turėtų būti įvairus, racione turėtų būti mažiausiai 400 g. daržovių ir vaisių per dieną, pilno grūdo produktų, žuvies, kiaušinių bei augalinių baltymų ir mažiau sočiųjų riebalų.
Iš tų nuotraukų, kurias teko matyti, tik labai nedidelė dalis patiekalų „Dainų šventėje“ šiuos reikalavimus atitiko. Kodėl? Galima viską „nurašyti“ mažai kainai, tačiau man peršasi kita išvada – dalis tiekėjų vis dar gyvena praeities mitybos įsivaizdavimu arba neturi fantazijos, o maitinimo paslaugas perkantys specialistai, atrodo, į tai žiūri pro pirštus.
Nenoras prisitaikyti prie tendencijų
Visame pasaulyje vis didesnis dėmesys skiriamas mitybai ir maisto produktų naudai organizmui. Būtent todėl išpopuliarėjo augalinė mityba, didėja dėmesys žarnyno sveikatai, daugiausia dėmesio skiriant fermentuotiems maisto produktams, prebiotikams ir probiotikams, taip pat daugiau vartojama vietinių ir sezoninių produktų. Tačiau „Dainų šventės“ maitintojams šios tendencijos atrodo negirdėtos, ar bent didesnei jų daliai, nes tą „pavargusį“ ir dėžutėje vienišą vištienos „kepsnio“ gabaliuką ar pieniškas dešreles neaiškios konsistencijos ir spalvos „padaže“ subalansuotu patiekalu sunku pavadinti.
Anksčiau gauti įvairias uogas, žalumynus, įdomesnes daržoves būdavo sunku ir brangu – tiesiog rinkoje nebuvo tokio poreikio, dabar dauguma ūkių augina ne tik mums įprastas bulves, morkas, kopūstus ir braškes, tačiau ir įvairiausius grybus, smidrus, gamina kimči bei augina šilauoges. Pavyzdžiui, mes dalį daržovių ir žolelių auginame ir patys – tam esame įkūrę nedidelį ūkį, kad ugdymo įstaigose galėtume maitinti pagal sezoniškumą. Lietuva juk agrarinis kraštas, tad, dirbant maitinimo versle, tikrai įmanoma susirasti patikimus ir kokybiškus tiekėjus, kad lėkštėje susidarytų daržovių „vaivorykštė“.
Net neabejoju, kad „Dainų šventėje“ buvo galima sekti tendencijomis, ir už tuos 12 Eur buvo galima pusryčiams patiekti jogurto bei avižų košės su šviežiais vaisiais ir uogomis, pietums – vištienos ar daržovių kepsnelių su lęšiais, sodriu padažu ir salotų asorti, o vakarienei patiekti žuvies su kalnu daržovių – juk dabar pats jų sezonas.
Prasta logistika
Na ir dar viena svarbi masinio maitinimo sėkmės dedamoji – logistika, kuri tikrai yra nelengva, bet įgyvendinama užduotis. Skaičiai atrodo įspūdingai: šių metų „Dainų šventėje“ dalyvavo 37 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio, jiems maistą tiekė 24 maitinimo įstaigos, reiškia, kiekvienai jų vidutiniškai teko po 1542 dalyvius. Ar įmanoma maistą paruošti pusantro tūkstančio žmonių? Žinoma – tereikia padidinti komandą tiek kartų, kiek įprastai aptarnaujate 10 žmonių, nes net vienas jūsų maitinimo įstaigos maistu nepatenkintas klientas gali pridaryti nemažai reputacinės žalos, o tokiuose renginiuose tokių „klientų“ – tūkstančiai.
Mano didžiausia verslo pamoka – tinkamų tiekėjų paieška, nes mūsų pasitikėjimas jų produktų kokybe tiesiogiai koreliuoja su mokyklų vadovų ir tėvų pasitikėjimu mumis. Jeigu antrą kartą gauname iš ūkininkų nekokybiškus produktus, juos grąžiname, parašome pretenziją ir daugiau tai nebesikartoja – kaip sakoma, „jeigu apgavai mane vieną kartą, gėda tau, jei apgavai du kartus – gėda man“. Tad ir tokioje šventėje verta rinktis patikimus partnerius, kad ne tik logistikos grandinė, bet ir patiekalo kokybė nedarytų gėdos „Instagram“ ar „TikTok“ vaizdeliui.
Be to, maisto talonų, kuriuos vėlavo įteikti arba kurių dalyviai negavo visai, pamažu iš viso derėtų atsisakyti – juk gyvename XXI amžiuje, kai kiekvienas turi išmanų telefoną ir gali nuskaityti specialų QR kodą, juolab, kad praktika jau yra: Vimbldono čempionate, kituose didžiuosiuose sporto turnyruose ar Olimpinės žaidynėse dalyviai gauna QR kodą, kurį gali nuskenuoti maitinimo punkte ir gauti atitinkamą maistą ar gėrimus. Tai sumažina popierinių talonų poreikį ir gali padėti greičiau bei efektyviau suvaldyti maisto tiekimo logistiką.
Pabaigai...
„Dainų šventė“ yra vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinių renginių, kuris kasmet sutraukia tūkstančius dalyvių ir žiūrovų iš visos šalies bei užsienio. Ši šventė, kurioje susijungia įvairių kartų ir regionų žmonės, reikalauja ypatingo dėmesio visais organizaciniais aspektais, įskaitant ir maitinimą. Gal net sakyčiau – ypač maitinimą, juk alkanu pilvu nei taip energingai pašoksi, nei padainuosi.
Kokias pamokas galima išsinešti? Kad viešųjų pirkimų proceso tobulinimas yra viena pagrindinių sričių, kurioje dar yra galimybių pagerinti situaciją, nes reikia siekti ne tik skaidrumo ir sąžiningumo, bet ir užtikrinti, kad maitinimo paslaugas teikiančios įmonės būtų vertinamos pagal griežtus kokybės kriterijus.
Vienas iš sprendimų galėtų būti didesnis dėmesys įmonių patirčiai ir reputacijai aptarnaujant tokio masto renginius, o kita svarbi dalis – įdiegtas objektyvus grįžtamojo ryšio mechanizmas, kad būtų galima bendradarbiauti su dalyviais, rinkti jų nuomonę ir atsiliepimus. Juk „Dainų šventė“ yra ne tik kultūrinis renginys, bet ir mūsų tautinės tapatybės dalis, todėl turime siekti, kad kiekvienas jos aspektas, įskaitant maitinimą, būtų aukščiausios kokybės – tada neteks daugiau kalbėti apie makaronų pamokas ir galėsime gėrėtis ne politikų, bet dainų sutelkta tauta.