Prieš metus mažai kas tikėjosi tokio pozityvaus scenarijaus, todėl ir apie naujas investicijas buvo kalbama atsargiai. Prasidėjus pandemijai pramonės pajėgumų panaudojimas buvo nukritęs iki 2011 m. lygio. Jis atsistatė per itin trumpą laiką, o pramonė išvengė nuosmukio ir praėjusius metus pabaigė su maždaug 1 proc. siekusiu gamybos apimčių augimu.
Gamybos apimtys į viršų tikrąja to žodžio prasme šovė per pirmą šių metų pusmetį. Statistikos departamentas skaičiuoja, kad 2021 m. sausio-liepos mėnesiais pramonės produkcija sudarė 14,8 mlrd. eurų ir, palyginti su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, išaugo daugiau kaip 17 proc. Tai buvo rekordinis augimas nuo 2008 m.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad spartus pramonės augimas įprastai stebimas po stiprių ekonominių sukrėtimų. Atsižvelgus į tai, kad šalies pramonės sektoriui iš esmės pavyko išvengti nuosmukio praėjusiais metais, tokie rezultatai dar labiau įkvepia.
Išorės aplinkybės tolesnei šalies pramonės plėtrai išlieka palankios. „Swedbank“ skaičiavimu, šįmet lietuviškos kilmės prekių eksportas turėtų sudaryti apie 20 proc. Dėl spartaus atsigavimo svarbiose Vakarų eksporto rinkose panašaus augimo galima tikėtis ir kitąmet. Tačiau su sėkme ateina ir konkretūs iššūkiai.
Pirmiausia − tai darbuotojų stygiaus ir sparčiai kylančių darbo sąnaudų iššūkis. Su tuo šalies gamybininkai gana sėkmingai tvarkėsi pastaruosius kelerius metus. Nepaisant augusių darbo sąnaudų, jiems pavyko stabiliai didinti gamybos produktyvumą ir išlaikyti produkcijos konkurencingumą.
Tačiau ilgiau kaip metus besitęsiantis dviženklis vidutinio atlyginimo augimas, kuriam papildomą impulsą suteiks nuo kitų metų pradžios beveik 14 proc. didinama minimali mėnesio alga, jau artimiausiu metu gali pareikalauti veiksmingesnių receptų produktyvumui padidinti. Čia galima pasiguosti nebent tuo, kad darbo sąnaudos sparčiai auga visose aplinkinėse Baltijos ir Šiaurės šalių rinkose, todėl tai kiek sušvelnina neigiamą įtaką mūsų įmonių konkurencingumui.
Antrasis iššūkis yra sutrikimai pasaulinėse tiekimo grandinėse ir valstybių taikomos ekonomikos skatinimo politikos iššaukta infliacija. Tai jau spėjo pastebimai paveikti energijos išteklių ir kitų žaliavų kainas. Tiek vienas, tiek kitas iššūkis turėtų būti laikini, ir šiuo metu tikimasi, kad situacija normalizuosis pirmąjį 2022 m. pusmetį. Be to, tiekimo grandinių sutrikimai Lietuvos gamybininkams ilgainiui gali išeiti į naudą partneriams Vakarų valstybėse ieškant geografiškai palankesnių gamybos lokacijų negu Azijos šalys.
Kita vertus, tai yra signalas, kad esame globalios ekonomikos dalis, ir pokyčiai pasaulyje gali greitai persiduoti mūsų ekonomikai. Todėl turime ieškoti būdų, kaip prie jų prisitaikyti dabar ir padidinti atsparumą sukrėtimams ateityje.
Vienas iš jų – tai klimato kaita. „Swedbank“ atliktos verslo apklausos rodo, kad tvarumas kol kas palyginti retai minimas tarp prioritetų šalies įmonėse. Tačiau ši situacija netolimoje ateityje turės keistis.
Visų pirma, šįmet šalies įmonėmis atsiveria galimybės pasinaudoti ES atsigavimo fondo lėšomis, iš kurių Lietuva bent 841 mln. eurų galės skirti kovos su klimato kaita ir žaliosios transformacijos priemonėms įgyvendinti. Tuo metu „Swedbank“ ir kiti finansų rinkos dalyviai vis daugiau dėmesio skiria įmonių pastangoms tvarumo srityje, vertindami jų finansavimo riziką ir veiklos perspektyvas. Galiausiai, didėjantis vartotojų sąmoningumas taip pat paskatins įmones imtis ženklesnių pokyčių šioje srityje.
Apibendrinant laukiančius iššūkius, kiekviena gamybos įmonė turės rasti savo receptą jiems spręsti, tačiau naujos investicijos bus sudedamoji kiekvieno recepto dalis. Dabartinėje situacijoje spaudimas įmonėms investuoti tiek dėl išorės, tiek dėl vidinių veiksnių didėja, o sėkminga veikla kelerių metų perspektyvoje be investicijų tampa vis sunkiau įsivaizduojama.
Pabaigai verta pasidalinti įkvepiančiu šalies baldininkų pavyzdžiu, kurie pastarąjį dešimtmetį išlaiko aukštą investicijų lygį ir yra vieni iš mūsų šalies verslo sėkmės istorijų. Pavyzdžiui, nepaisant lėto pramonės augimo praėjusiais metais, baldininkai pardavė savo produkcijos už beveik 2 mlrd. eurų arba maždaug 5,5 proc. daugiau negu ankstesniais metais. O prieš gerą dešimtmetį Lietuva galėjo pasigirti tik nemažu žaliavinės medienos eksportu.
Ši transformacija įvyko ne per vienerius metus, ir tam, žinoma, reikėjo laiko, bet baldininkai kartu su medienos ir chemijos sektoriais šiandien yra vieni iš daugiausiai investuojančių verslų Lietuvoje. Todėl šiandieninėje situacijoje teiginys „investuoti į savo sėkmę“ yra itin tikslus.
