Kaip savo straipsnyje portale project-syndicate.org nurodo ekonomistas J.Bradfordas DeLongas, mums bus tik geriau, jei globalizaciją suprasime kaip procesą, kuriam vykstant pasaulis vis tampriau susisaisto technologijų pažangos, leidžiančios mažinti transporto ir komunikacijos sąnaudas, kuriamais saitais.
Žinoma, teigia straipsnio autorius, tokia globalizacija suteikia galimybę užsienio gamintojams prekes ir paslaugas į tolimas rinkas eksportuoti mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau kartu ji atveria ir eksporto rinkas, mažindama sąnaudas ir kitai pusei. Galutinis viso to rezultatas – vartotojai gauna daugiau už mažiau.
Kaita vyksta, bet ne klasių
Pagal tradicinę ekonomikos teoriją perskirstymas prasideda tik tada, kai šalies eksportas ir importas pareikalauja skirtingų gamybos veiksnių. Tačiau šios dienos pasaulio ekonomikoje, ekonomisto teigimu, tokių skirtumų nėra.
Antai Jungtinėse Valstijose mokėjimų balanso perteklius finansų srityje reiškia, kad tiesiog daugiau amerikiečių dirbs statybininkais, gamybos priemonių gamintojais, slaugytojais ir socialiniais darbuotojais. Panašiai, perteklius paslaugų srityje reiškia, kad daugiau amerikiečių dirbs ne tik aukštą kvalifikaciją turinčiais (ir gerus atlyginimus gaunančiais) konsultantais plieno ir stiklo bokštuose, bet ir kiemsargiais ar valytojais moteliuose šalia Jeloustouno nacionalinio parko.
Atkreiptinas dėmesys, rašo J.Bradfordas DeLongas, kad, pavyzdžiui, deficitas gamybos srityje gali paskatinti daugiau gamybos sektoriaus darbo vietų sukurti užsienyje – tokiose šalyse, kuriose darbo jėgos sąnaudos, palyginti su kapitalu, yra nedidelės. Tačiau pačiose Jungtinėse Valstijose, kuriose gamyba jau ir taip yra daug kapitalo reikalaujanti pramonės šaka, darbo vietų būtų prarasta santykinai nedaug. Stanfordo universiteto (JAV) ekonomistas Robertas Hallas jau tris dešimtmečius pabrėžia, kad daugiau amerikiečių dirba automobilių pardavėjais negu gamintojais. Prekės, kurias JAV įsiveža iš užsienio, yra pagamintos panaudojant daug santykinai nekvalifikuotos darbo jėgos, tačiau tam, kad jos būtų pagamintos, Amerikai netenka prarasti daug nekvalifikuotų darbo vietų.
Taigi – bent jau teoriškai – gal ir galima teigti, kad pokyčiai JAV užimtumo srityje, susiję su perėjimu nuo konvejerinės gamybos prie statybų, paslaugų ir rūpybos sferų, turėjo įtakos bendram pajamų persiskirstymui lyčių požiūriu, tačiau klasės – tikrai ne. Tad kodėl, klausia autorius, XXI amžiuje globalizacija susiduria su tokiu stipriu politiniu pasipriešinimu? Jis teigia įžvelgiąs keturias to priežastis.
Pirma, politikams labai lengva kaltę dėl šalyje kylančių problemų suversti užsieniečiams ir imigrantams. XIX amžiaus pabaigoje, Austrijos imperijos politikams be perstojo kaltinant žydus dėl įvairių socialinių ir ekonominių šalies negandų, Austrijos disidentas Ferdinandas Kronawetteris drąsiai pastebėjo: „Der Antisemitismus ist der Sozialismus der dummen Kerle“ – antisemitizmas yra kvailių socializmas. J.Bradfordo DeLongo teigimu, tą patį šiandien būtų galima pasakyti apie antiglobalizmą.
Antra, keli dešimtmečiai teisingumu nepasižyminčio ir lėtesnio, negu buvo tikėtasi, ekonomikos augimo šiauriniame pusrutulyje nulėmė stiprų politinį ir psichologinį poreikį ieškoti atpirkimo ožių. Žmonės nori, kad jiems būtų trumpai ir aiškiai įvardyta, kodėl jie iki šiol nemato žadėtosios gerovės ir kodėl atotrūkis tarp vis labiau turtėjančio viršklasio ir visų kitų yra toks didelis ir nuolat auga.
Trečia, Kinijos ekonominis pakilimas sutapo su laikotarpiu, kuomet šiaurinis pusrutulis iš paskutiniųjų stengėsi siekti kuo didesnio užimtumo. Priešingai tam, ką visada teigė Friedricho von Hayeko ir Andrew Mellono sekėjai, ekonominiai pokyčiai neįvyksta, kai bankrotas išstumia darbo jėgą ir kapitalą iš mažo produktyvumo ir mažos paklausos pramonės sričių; jie įvyksta tada, kai proveržis darbo jėgą ir kapitalą nustumia į didelio produktyvumo ir didelės paklausos pramonės sritis.
Taigi, kad gyvuotų neoliberalizmas, reikia ne tik atvirų ir konkurencingų rinkų, visuotinių pokyčių ir kainų stabilumo. Jis neįmanomas ir be aukšto užimtumo bei nuolatinių proveržių, kaip kad trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose kalbėjo ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas. Pastarųjų dešimtmečių neoliberaliojoje sanklodoje nepavyko užtikrinti nė vienos iš šių sąlygų – tai, ko gero, būtų buvę neįmanoma net ir geriausiomis politinėmis aplinkybėmis.
Ketvirta, politikos formuotojai padarė nepakankamai, kad savo nesėkmę kompensuotų ryžtingesnėmis socialinės politikos ir ekonominio bei geografinio perskirstymo priemonėmis. JAV prezidentas Donaldas Trumpas, pasiūlydamas šiaurinės Niujorko valstijos dalies gyventojams išsikelti iš regiono ir darbo pasiieškoti kitur, tik atkartojo paskutinės šiaurinio pusrutulio centro dešinės politikų kartos mintis.
Problemos sprendžiamos pernelyg vangiai
Dabartinės šiaurinio pusrutulio politinės ir ekonominės dilemos mažai kuo skiriasi nuo trečiojo ir ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių dilemų. Kaip tuomet aiškino M.Keynesas, svarbiausia – pasiekti ir išlaikyti aukštą užimtumą; tai padarius, dauguma kitų problemų išsispręs savaime.
Kaip teigė vengrų kilmės amerikiečių ekonomistas Karoly Polanyi, socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimas – vyriausybės pareiga. Žmonės tiki turintys teisę gyventi sveikoje bendruomenėje, turėti stabilų darbą ir uždirbti padorų atlyginimą, kuris laikui bėgant didėtų. Tačiau ši jų įsivaizduojama teisė savaime nekyla iš nuosavybės teisių ir pretenzijų į ribotus išteklius – neoliberaliojo pasaulio ramsčių.
Nuo šiaurinį pusrutulį ištikusios visuotinės finansų krizės ir didžiosios recesijos pradžios jau praėjo kone dešimt metų. Valdžiai vis dar nepavyko atitaisyti žalos. J.Bradfordo DeLongo įsitikinimu, jei problemos bus ir toliau sprendžiamos taip vangiai, įvairūs kvailių „-izmai“ dar dešimtmečius kiš pagalius į ratus.
