Sovietų Sąjunga
Komunistinė imperija patyrė pačius didžiausius nuostolius iš visų antihitlerinės koalicijos šalių. Remiantis 1993 m. pateiktais, o 2010 m. atnaujintais duomenimis, bendras žuvusiųjų skaičius siekė 26,6 mln.
Sovietų Sąjungos gyventojų skaičius į prieškarinį lygį grįžo tik praėjus 30 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Sovietų Sąjungos gyventojų skaičius į prieškarinį lygį grįžo tik praėjus 30 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Apskaičiuota, kad Sovietų Sąjunga per karą neteko apie penktadalio savo turto, tūkstančiai gyvenviečių ir gamyklų buvo visiškai sulygintos su žeme.
Remiantis oficialiąja komunistinės šalies statistika, aiškėja, kad pramonė šalyje atsigavo gerokai greičiau negu žemės ūkis. Apskaičiuota, kad jau 1950 m. pramonės lygis pasiekė 73 proc. ikikarinio lygio.
1953 m. Sovietų Sąjungos galvijininkystės sektorius vis dar neprilygo 1916 m. lygiui. Tačiau nepaisant didelių sunkumų atkuriant žemdirbystės sektorių, Sovietų Sąjunga buvo viena iš pirmųjų šalių Europoje, kuri 1947 m. atsisakė maisto produktų, gaunamų už korteles, sistemos.
Didele kliūtimi atstatant Sovietų Sąjungos ekonomiką buvo neveiksminga komunistinė planinės ekonomikos sistema.
Didele kliūtimi atstatant Sovietų Sąjungos ekonomiką buvo neveiksminga komunistinė planinės ekonomikos sistema.
Be to, po Antrojo pasaulinio karo pasauliui pasidalijus į dvi stovyklas, prekyba su laisvuoju kapitalistiniu Vakarų pasauliu beveik nutrūko.
1945 – 1950 m. Vakarų ir Sovietų Sąjungos prekybos apyvarta sumažėjo net 35 proc.
JAV
Šiaurės Amerikoje nevyko tiesioginių Antrojo pasaulinio karo veiksmų, todėl ši šalis išvengė žuvusių civilių gyventojų ir miestų bei pramonės įrengimų sugriovimų.
JAV karo metais jau buvo pradėta įgyvendinti prezidento Theodore'o Roosevelto ekonominių reformų programa „Naujasis kursas“. Kai kurie ekonomistai laikosi nuomonės, kad Antrasis pasaulinis karas padėjo Vašingtonui greičiau susidoroti su didžiosios ekonominės depresijos, prasidėjusios 1929 m., padariniais.
Kai kurie ekonomistai laikosi nuomonės, kad Antrasis pasaulinis karas padėjo Vašingtonui greičiau susidoroti su didžiosios ekonominės depresijos, prasidėjusios 1929 m., padariniais.
Antrojo pasaulinio karo metais smarkiai išaugo valstybės vaidmuo šalies ekonomikoje, padidėjo valstybės ūkio viešasis sektorius. JAV vyriausybė tapo pagrindine ginklų ir šaudmenų užsakove bei pirkėja.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV pagarsėjo ekonominės pagalbos planu sugriautoms Europos šalims, vadinamuoju Maršalo planu.
Ir nors jo įgyvendinimas padėjo greičiau iš pelenų prikelti senojo žemyno valstybių ūkius, tačiau yra ir kritikuojančiųjų šią JAV pagalbos programą.
Kritikai aiškina, kad Maršalo planas Vašingtonui buvo naudingas, nes padėjo amerikiečių įmonėms Europos šalyse realizuoti perprodukciją ir įsitvirtinti naujose rinkose.
Vokietija
Karo įkarštyje nacių Vokietijoje nebeliko paskutinių rinkos ekonomikos pėdsakų, viršų čia paėmė sukarinta pramonė. Vis dėlto, nepaisant visuotinės militarizacijos, Vokietijos ekonomika negalėjo visiškai patenkinti fronto poreikių.
Nuo 1943 m. pabaigos, Vokietija pradėjo susidurti su rimtais sunkumais visose pramonės šakose. Tuo metu pradėjo sekti žaliavų, kuro, ir žmogiškieji bei finansiniai ištekliai. Nuo 1944 m. antrosios pusės Vokietijos pramonės ir žemės ūkio produkcijos lygis krito itin sparčiai.
Karą pralaimėjusi Vokietija paniro į visišką ekonominį chaosą.
Karą pralaimėjusi Vokietija paniro į visišką ekonominį chaosą. 1946 m. pramonės gamyba Vokietijoje susitraukė iki trečdalio prieškario lygio. Plieno gamybos apimtys sumažėjo net septynis, o akmens anglies – du kartus.
Maža to, Berlynas buvo priverstas mokėti reparacijas Sovietų Sąjungai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai žaliavomis ir įvairiais žemės ūkio produktais.
Be to, Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija ir JAV taip pat vykdė „intelektualinės reparacijos“ politiką – iš Vokietijos buvo išvežtos moderniausios to meto technologijos ir patentai. Apskaičiuota, kad Vokietija iš viso neteko patentų ir technologijų, kurių vertė siekė apie 10 mlrd. dolerių.