Daugelis lietuvių ištikus didelei nelaimei vis dar tikėtųsi paramos iš valstybės kišenės, nors dauguma sutinka, kad valstybė tam neturi pakankamai galimybių. Per penkerius metus paaugo dalis gyventojų, kurie naudotų savo santaupas ar prašytų artimųjų pagalbos, tačiau tik 38 proc. gyventojų mano, kad, ištikus didelei nelaimei, jie turėtų pajamų šaltinių išgyventi bent vienerius metus.
53 proc. apklausos respondentų mano, kad gyvybės draudimas gali užtikrinanti finansinį saugumą nelaimės atveju ir yra tinkama priemonė kaupti lėšas ateičiai — su tuo dažniau sutiko aukščiausio išsilavinimo, didesnių pajamų gyventojai. 79 proc. apklaustųjų pritaria, kad valstybė turėtų mokestinėmis priemonėmis skatinti gyventojus rūpintis savo finansiniu saugumu ir ateitimi. 37 proc. besidraudžiančių gyvybės draudimu būtų linkę nutraukti turimas gyvybės draudimo sutartis, jeigu valstybė nustotų skatinti gyventojus papildomai taupyti ateičiai mokestinėmis priemonėmis.
Gręžiasi į santaupas ir artimuosius
Šių metų pradžioje atliktos apklausos metu buvo užduotas toks pats klausimas, kaip ir 2016 metais: iš kokių šaltinių gyventų respondentai ištikus didelei nelaimei, sunkiai susirgus, netekus darbingumo ar šeimos maitintojo. Apklausa atskleidė, kad 63 proc. gyventojų vis dar dažniausiai tiestų ranką į valstybės ar „Sodros“ kišenę (2016 metais tokių buvo 65 proc.). Kita vertus, net 65 proc. respondentų sakė manantys, kad valstybė neturi pakankamai galimybių deramai pasirūpinti jais ar jų šeimos nariais susirgus sunkia liga, įvykus nelaimingam atsitikimui, netekus darbingumo ar šeimos maitintojo.
Per penkerius metus padidėjo dalis gyventojų, kurie naudotų savo asmenines lėšas, santaupas ar indėlius. 2016 metais tokių buvo 40 proc., 2021 metais — jau 54 proc. Savo asmenines lėšas dažniau naudotų aukščiausio išsimokslinimo, didžiausių pajamų respondentai. Tuo tarpu mažiausias pajamas gaunantys apklaustieji, moterys dažniau prašytų šeimos narių pagalbos. 2016 metais tokių buvo 28 proc., 2021 metais — 31 proc.
„Pernai draudimo žaloms padengti gyvybės draudimo bendrovės iš viso išmokėjo daugiau kaip 15 mln. 751 tūkst. eurų. Jei gyventojai šių lėšų nebūtų gavę iš draudimo, jų lūkesčiai neišvengiamai būtų krypę į valstybės socialinę sistemą. Apsidraudusios šeimos, netekusios šeimos maitintojo, kreipiasi į draudikus, o ne prašo paramos iš valstybės ar nelenda į skolas“, — sako Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
Finansinis neraštingumas didina turtinę nelygybę
55 proc. respondentų sakė kaupiantys arba ketinantys kaupti su gyvybės draudimu. Dažniau su gyvybės draudimu kaupia aukščiausio išsimokslinimo, didesnių pajamų respondentai. Nekaupia, bet ketina tai daryti – 18-25 m. apklaustieji. Nekaupia ir neketina to daryti – dažniau vyriausi (46 m. ir vyresni), žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų apklaustieji.
Pasak Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos Komunikacijos darbo grupės nario, „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ verslo plėtros vadovo Mariaus Dubnikovo, šie skaičiai rodo finansinio raštingumo stoką. Neskiriant dėmesio šiai problemai, turtinė nelygybė mūsų šalyje tik didės.
Turinčiųjų kapitalo turtas, taigi perkamoji galia, auga greičiau nei gyvenančių iš atlyginimo.
„Turinčiųjų kapitalo turtas, taigi perkamoji galia, auga greičiau nei gyvenančių iš atlyginimo. Ilgiau kaupdami, žmonės gali sukaupti daugiau perkamosios galios, tuo tarpu nekaupiantys bus priversti gyventi iš pensijų. Jeigu gyventojai nebus skatinami turėti kapitalo, investuoti, turtinė nelygybė tik didės“, — įspėja M.Dubnikovas.
Problema ta, kad kol kas tik labai nedidelė visuomenės dalis turi pakankamai žinių, kad galėtų savarankiškai racionaliai valdyti savo investicijas. Jautriausiai, mažiausiai pasiturinčiai gyventojų grupei valstybės paskata galėtų būti svarbus postūmis kaupti ateičiai, skatintų domėtis ir didintų finansinį raštingumą.
Valstybės paskata — reikalinga
Apklausa atskleidė, kad besidraudžiantieji gyvybės draudimu gerai suvokia jo vertes. Kaupti naudojantis gyvybės draudimu lietuvius labiausiai skatina galimybė gauti išmoką atsitikus nelaimei (31 proc.), žinojimas, kad šeima turės finansinį užnugarį (29 proc.), bei galimybė per ilgą laiką sukaupti pensijai (28 proc.).
„Gyvybės draudimo vartotojas yra vidutinis Lietuvos gyventojas — tai daugiausia jaunos šeimos, turinčios finansinių įsipareigojimų, vaikų ateičiai ir senatvei kaupiantys gyventojai. Galime spėti, kad tie 8 proc. apklaustųjų, kuriems svarbiausias veiksnys kaupti yra valstybės paskata, priklauso finansiškai jautriausiai gyventojų grupei. 300 eurų gyventojų pajamų mokesčio suma, kurią galima susigrąžinti kaupiant su gyvybės draudimų, nėra pagrindinė priežastis, kuri motyvuoja pasiturinčius gyventojus rinktis gyvybės draudimą.
Kaip parodė apklausos rezultatai, kaupti gyventojus labiausiai skatina galimybė gauti išmoką atsitikus nelaimei, žinojimas, kad šeima turės finansinį užnugarį, bei galimybė per ilgą laiką sukaupti pensijai. Kita vertus, net 37 proc. kaupiančių su gyvybės draudimu, valstybei nustojus skatinti papildomai kaupti ateičiai mokestinėmis priemonėmis, svarstytų nutraukti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartį. Neatmestina, kad paskatos naikinimą žmonės suprastų kaip socialinio teisingumo principų bei teisėtų lūkesčių pažeidimą“, — sakė A.Bakšinskas.
Net 78 proc. kaupiančiųjų su gyvybės draudimu mano, kad valstybės paskata gyvybės draudimui turi būti palikta galioti. Daugeliui pakanka esamos paskatos, tačiau 34 proc. kaupiančiųjų su gyvybės draudimu sako, kad jos dydis turėtų būti didesnis.
Gyvybės draudimo skvarba atsilieka
Gyvybės draudimo skvarba Lietuvoje dar kelis ar net keliolika kartų atsilieka nuo Vakarų Europos šalių, kur ši paslauga turi senas tradicijas ir stabilias veiklos sąlygas. Naujausiais viešai skelbtais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, gyvybės draudimo skvarba Lietuvoje buvo mažiausia net tarp artimiausių kaimynių — 2019 metais ji sudarė 0,6 proc. (Latvijoje 0,7 proc., Estijoje ir Lenkijoje — 0,9 proc.). Tuo pat metu Vokietijoje gyvybės draudimo svarba buvo 2,0 proc., Norvegijoje 3,1 proc., Švedijoje 6,9 proc., Danijoje 7,9 proc., o Liuksemburge — net 34 proc.
