Tačiau laikui bėgant šiuos ir panašius objektus keitė monetos, daugelį monetų – banknotai, o dabar popierinius pinigus pradeda išstumti elektroniniai. Grynieji – ar jie mums apskritai dar reikalingi? Tokį klausimą kelia ekonomikos ir finansų apžvalgininkas Srinivasanas Sivabalanas – jo straipsnis skelbiamas naujienų agentūros „Bloomberg“ interneto svetainėje.
Kiek tikėtina, kad fizinių pinigų neilgai trukus bus atsisakyta? Dalis ekonomistų įsitikinę, kad visuomenė be grynųjų – tai žingsnis į priekį: mažesnės operacijų sąnaudos, naujos ekonomikos augimo valdymo priemonės, jokio mokesčių vengimo ar pinigų plovimo. Tačiau kritikai tame įžvelgia galimą grėsmę privatumui, naujų piktnaudžiavimo būdų atsiradimą ir dar didesnės nelygybės įsigalėjimą.
Kokia padėtis pasaulyje dabar?
Daugiausia operacijų negrynaisiais pinigais atliekama Singapūre, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Švedijoje, tačiau būtent pastaroji, kaip manoma, gali tapti pirmąja, grynųjų pinigų atsisakiusia apskritai. Švedijos centrinis bankas nurodo, kad 2015 m. tik vienas iš penkių atsiskaitymų parduotuvėje buvo atliktas grynaisiais pinigais, ir svarsto galimybę sukurti savą kriptovaliutą. Paaukoti bažnyčiai Švedijoje jau seniai galima mobiliuoju telefonu.
Kinijos miestų gyventojai taip pat sparčiai atsisako grynųjų ir pereina prie atsiskaitymų mobiliaisiais. Operacijoms naudojami specialūs šifrai. Banko paslaugų teikėjų konsorciumas šiuo metu deda visas pastangas, kad ši atsiskaitymo sistema galėtų būti naudojama visame pasaulyje.
Indijoje, mokėdami iš virtualiosios piniginės, 255 mln. žmonių naudojasi sistema „Paytm“ – Kinijos „Alibaba Group Holding Ltd.“ remiamu startuoliu, kuriam dabar septyneri metai. Australijos bankas „Citibank Australia“, daugumai klientų įvaldžius elektroninių operacijų sistemą, nustojo savo padaliniuose priimti grynuosius. Siekdamas pažaboti terorizmo finansavimą, 2018 m. Europos Centrinis Bankas nustos leisti į apyvartą 500 eurų banknotus.
Indijos valdžia, kovodama su mokesčių vengėjais ir pinigų padirbinėtojais, 2016-ųjų lapkritį priėmė nepopuliarų sprendimą staiga iš apyvartos išimti didesnio nominalo banknotus, nepaisydama, kad jie sudaro iki 86 proc. visų apyvartoje esančių grynųjų pinigų. Kadangi pakaitinių banknotų nepakako, verslas patyrė nemažų sunkumų, stengdamasis išmokėti algas, o milijonai skurstančiųjų nebeturėjo už ką nusipirkti maisto. Vėliau šalies vyriausybė pripažino, kad šis jos sprendimas gerokai pristabdė ekonomikos augimą, o jo padariniai juntami iki šiol, rašoma straipsnyje.
Šiek tiek pinigų istorijos
Kad nereikėtų didžiulių kiekių grynųjų pinigų gabenti iš vienos vietos į kitą, žmonės prisigalvojo įvairiausių tiesioginio atsiskaitymo alternatyvų. Antai arabų pirkliai šiuo tikslu naudojo priemones, primenančias tai, kas dabar vadinama įsakomaisiais vekseliais. Ši atsiskaitymo sistema viduramžiais išplito ir Europoje. Pirmasis pinigų pervedimas į sąskaitą pagal dokumentą, daugmaž atitinkantį tai, kas dabar vadinama čekiu, 1659 m. vasario 16 d. atliktas Londone įsteigtame banke „Clayton and Morris Co.“
Kitą pinigų revoliuciją sukėlė pamiršta piniginė. Tai įvyko 1949 m., kai, pavalgęs viename Niujorko restorane, amerikietis verslininkas Frankas McNamara susizgribo, kad piniginę paliko namie. Laimei, tąkart sąskaitą apmokėjo jo žmona, tačiau verslininkas pasijuto taip nemaloniai, kad pasižadėjo sau į tokią padėtį daugiau niekada nepakliūti. Po kiek laiko vėl lankydamasis tame pačiame restorane, už maistą jis jau atsiskaitė maža kartonine kortele. Taip prasidėjo kreditinių kortelių era.
Bankuose įdiegus skaičiavimo sistemas, pinigų judėjimą jau buvo galima stebėti elektroniniu būdu. Netrukus po to atsirado pirmieji bankomatai – pirmasis sumontuotas Londone 1967-aisiais. Išplitus bankomatams, išpopuliarėjo ir debetinės kortelės. Masiškai jos pradėtos naudoti devintajame dešimtmetyje. Dar po dešimtmečio atsirado internetinė bankininkystė, ir tai jau buvo negrįžtama grynųjų dominavimo pabaiga.
S.Sivabalano teigimu, šalyje be grynųjų valdžiai būtų kur kas paprasčiau kovoti su vengimu mokėti mokesčius ir žaboti prekybą narkotikais.
Vyksta diskusijos
S.Sivabalano teigimu, šalyje be grynųjų valdžiai būtų kur kas paprasčiau kovoti su vengimu mokėti mokesčius ir žaboti prekybą narkotikais. Verslui grynųjų pinigų atsisakymas padėtų sumažinti operacijų sąnaudas, be to, būtų galima tikėtis, kad, supaprastėjus mokėjimams, pirkėjai pirktų daugiau. Kai kurių ekonomistų teigimu, centriniai bankai galėtų veiksmingiau kovoti su recesija, jei nustatytų neigiamas palūkanų normas (įvedus mokestį už banke turimas santaupas, žmonės norėtų kuo daugiau išleisti), tačiau tai įgyvendinti trukdo galimybė kaupti grynuosius.
Kritikai tikina, esą visiškai skaitmenizuotoje ekonomikoje vyriausybės ir bankai imtųsi kontroliuoti visą žmogaus finansinį gyvenimą: akimirksniu žmogus galėtų būti paliktas be skatiko. Tinklai gali pavesti. Visiems iki vieno tektų nerimauti dėl kibernetinių atakų grėsmės ir elektros tiekimo sutrikimų.
Kalbant apie pasaulio skurdžiausiuosius, argumentų galima rasti ir vienokių, ir kitokių. Milijardai besivystančių šalių gyventojų šiuo metu yra visiškai priklausomi nuo grynųjų – jie perka už labai mažas sumas, dažnai – centus. Negana to, ne kiekvienas iš jų gali sau leisti įsigyti telefoną ar kitą prietaisą, kuriuo jungiamasi prie elektroninių mokėjimo sistemų. Neužtikrinus galimybės visiems vienodomis sąlygomis naudotis bankų paslaugomis, daliai žmonių grėstų savotiška atskirtis. Kita vertus, tokie paslaugų teikėjai kaip „Paytm“ Indijoje ar „M-Pesa“ Kinijoje net ir atokiausiose vietovėse gyvenantiems žmonėms suteikia galimybę ne tik atsiskaityti mobiliuoju telefonu, bet ir pasinaudoti įvairiomis kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, paskolomis smulkiajam verslui.
