Kai 2007-2008 metais iš JAV pradėjo sklisti pirmieji ekonominės krizės signalai – stojantys nekilnojamojo turto pardavimai, prasidėję atleidimai, ekonomistų perspėjimai, Lietuvoje išgyvenome aukso amžių. Atlyginimai augo, norint prisivilioti darbuotoją, įmonėms tekdavo gerokai pasistengti, o būstą pirko visi – ir galintys jį sau leisti, ir ne.
Dabar, po 15 metų, situacija iš pirmo žvilgsnio atrodo panaši. Ir vėl išgyvename pakilimo laikotarpį, nors beveik 70 proc. dienraščio „Financial Times“ apklaustų ekonomistų prognozuoja, kad kitais metais JAV ekonomika neišvengs recesijos. Dauguma mano, kad recesija bus paskelbta 2023 m. pirmąjį arba antrąjį ketvirtį.
Gretos ekonomistų, paviešinančių vis naujas prognozes dėl galimos recesijos, didėja kiekvieną savaitę. Šią savaitę banko „Goldman Sachs Group“ ekonomistai taip pat įspėjo, kad recesijos rizika JAV auga – jie dabar mato 30 proc. tikimybę, kad toks scenarijus išsipildys kitais metais (anksčiau prognozavo 15 proc. tikimybę), o „Citigroup“ dalijasi net 50 proc. ekonomikos kritimo tikimybe.
Šalims bandant suvaldyti rekordinę infliaciją, dorotis su energetinių išteklių kainomis kalbos apie galimą recesiją garsėja ir Europos Sąjungoje. Vokietijos pramonės federacija (BDI) antradienį sumažino šalies ekonominio augimo prognozes nuo 3,5 proc. iki 1,5 proc. ir pabrėžė, kad sustabdžius rusiškų dujų tiekimą didžiausia Europos ekonomika neišvengs recesijos.
O štai „Deutsche Bank“ vadovas Christianas Sewingas „The Future of Finance Frankfurt 2022“ konferencijoje pareiškė matantis mažiausiai 50 proc. pasaulinės recesijos, kuri neaplenktų ir Europos, tikimybę.
Jei recesija prasidėtų JAV ir Europoje, neišvengtume jos ir Lietuvoje, mano ekonomistai. Kita vertus, prognozės – nedėkingas darbas, o kad į duris tuoj tuoj pasibels krizė per pastarąjį dešimtmetį girdėjome jau ne vieną kartą.
Štai prasidėjus pasaulinei pandemijai, didžiulio nuosmukio laukta ir Lietuvoje, tačiau priešingai – augome taip pat sparčiai, kaip ir anksčiau. Be to, šį kartą ir ekonomikos lėtėjimui ar smukimui esame geriau pasirengę negu 2008-2009 metais, o ir gilios krizės, bent jau kol kas, niekas neprognozuoja.
„Vertinant mūsų istorinius potyrius, 2009 metų recesija asocijuojasi su labai rimta krize ir rimtu smūgiu, po kurio atsigavinėjome net penketą metų, kol pasiekėme prieškrizinį lygį. Turėjome rimtų klausimų išsispręsti – buvo sumažintos pensijos, apkarpyti darbo užmokesčiai, atleisti žmonės. Ne visada recesijos tokios skaudžios“, – pabrėžia „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Oficialiose prognozėse – recesijos nėra
Kol kas visose oficialiose prognozėse Lietuvai ir 2022 metais, ir 2023 metais žadamas augimas. Finansų ministerija 15min tvirtino, kad kovą paskelbtame ekonominės raidos scenarijuje recesija nenumatyta.
„Projektuojama, kad šiemet BVP augimas bus lėtesnis nei numatyta ankstesniuose scenarijuose, tačiau ekonomikos smukimas nėra projektuojamas. Be to, birželio 6 d. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija pastebėjo, kad Lietuvos ekonomika ir toliau išlieka stebėtinai atspari – net ir karo Ukrainoje keliamų naujų iššūkių ir neapibrėžtumo fone tikimasi teigiamo ekonomikos augimo, kuris šiais metais turėtų siekti beveik 2 proc. BVP“, – komentavo Finansų ministerija.
Pasak jos, recesijos Lietuvai neprognozuoja ir kitos tarptautinės institucijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 2022 m. birželio mėn. projekcijose Lietuvai 2022 metais numato 1,8 proc. ekonomikos augimą.
Ekonomistai: recesija greičiausiai bus, bet ne tokia kaip 2009 metais
Tačiau ekonomistai nebeatmeta galimybės, kad tiek pasaulio, tiek Lietuvos ekonomika šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje gali trauktis.
Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas konstatuoja – pasaulio aktyvumas po truputį stoja ir „taip gerai, kaip buvo šių metų pradžioje ir praėjusiais metais, nei Lietuvoje, nei pasaulyje tikrai nebus“.
Didžiausią nerimą jam kelia, kad įvairių šalių centriniai bankai, norėdami suvaldyti infliaciją, pernelyg agresyviai kelia bazines palūkanų normas.
„Labai didelė tikimybė, kad JAV, Jungtinės Karalystės (JK) centriniai bankai nesuvaldys savo pinigų politikos ir truputėlį persistengs didindami palūkanas. Problema, kad nemaža dalimi JAV, JK, euro zonoje infliaciją kelia energetikos išteklių kaina, kuri aukšta dėl geopolitikos, o centriniai bankai keldami palūkanas gali iki galo nesustabdyti šių kainų didėjimo, tačiau pristabdyti vidaus vartojimą, įmonių investicijas.
Ir, tikėtina, kad tuomet geriausiu atveju įvyks pasaulio ekonomikos stagnacija, blogiausiu – nuosmukis. Bet kokio dydžio jis bus – šiandien pasakyti neįmanoma“, – 15min komentavo A.Izgorodinas.
Prognozuoti, kokio gylio nusileidimas laukia pasaulio ekonomikos, šiandien pernelyg sudėtinga, nes tai priklausytų ir nuo karo eigos Ukrainoje, ir nuo energetinių išteklių bei kitų žaliavų kainų.
Tačiau, jei JAV ir euro zonoje recesija išties prasidėtų, vargiai jos pavyktų išvengti ir Lietuvoje. Nuo užsienio rinkų esame priklausomi pernelyg daug – eksportas yra didžiausias Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) komponentas, teigia A.Izgorodinas.
Taip gerai, kaip buvo šių metų pradžioje ir praėjusiais metais, nei Lietuvoje, nei pasaulyje tikrai nebus.
O brangios žaliavos, kaip priduria I.Genytė-Pikčienė, yra tarsi rankinis stabdis įmonių plėtrai. Be to, bendras nerimas dėl Rusijos karo Ukrainoje lemia natūralią įmonių elgseną – atidėti investicinius projektus, plėtros planus, laikytis santūresnių scenarijų, smarkiai pasverti riziką, atsisakyti rizikingesnių projektų.
„Tad ekonomikos dalyvių lūkesčių pasikeitimas programuoja ir ekonominės plėtros kryptį – kai vyravo optimistinės nuotaikos, matėme mažmeninės prekybos rekordus, įmonių plėtrą, eksporto pramonės dviženklį augimą. Šiais metais, panašu, kad ilgainiui tokia tendencija išblės vien dėl to, kad aplinka pasikeitė ir pakeitė lūkesčius“, – pabrėžė I.Genytė-Pikčienė.
Visgi gilaus nuosmukio Lietuvai kol kas niekas nežada. I.Genytės-Pikčienės nuomone, remiantis šios dienos situacija, realiausias scenarijus Lietuvoje – galima techninė recesija, kuri reiškia, kad du ketvirčius iš eilės matomas BVP susitraukimas. Jį lemtų ir itin geri praėję metai, kuriuos pakartoti bus sudėtinga.
„Pandemija Lietuvos ekonominėje raidoje paliko labai trumpalaikį pėdsaką. Tęsėme neįtikėtiną sprintą, pandemija sukūrė palankią aplinką eksportuotojams, nes atrastos naujos nišos, perimti užsakymai iš tolimųjų Rytų. Tai lėmė itin sėkmingą ekonomikos rezultatą, kurį šiemet pranokti gali būti sudėtinga vien dėl to, kad stipriai pasikeitė išorinės aplinkybės: nesibaigė infliacijos šokas, kainos strigusios aukštumose tiek kalbant apie energetikos išteklius, tiek apie metalus“, – kodėl techninė recesija galima, aiškino ekonomistė.
„Bus recesija, nes didelė tikimybė, kad pasaulyje ji bus, o mes kaip tas mažas laivelis vandenyne, tad neišvengsime. Lietuvos atveju labiausiai tikėtina labai menko ar net šiek tiek neigiamo augimo laikotarpis negu ryškesnis kritimas“, – antrino ir „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, pridūręs, kad esminis klausimas, į kurį kol kas niekas negali atsakyti – kokio gylio nuosmukis bus ir kiek laiko jis truks.
Kad recesija bus labiau techninė ir nepaveiks darbo rinkos taip stipriai, kaip 2008 metais, kai nedarbo lygis viršijo 20 proc., mano ir A.Izgorodinas.
„60-70 proc. tikimybė kad turėsime nedidelę techninę krizę – du ketvirčius iš eilės bus nedidelis nuosmukis, kuris sieks kelis procentus. BVP bus minuse, bet žmonės stipriai to nepajus“, – prognozuoja ir A.Izgorodinas.
60-70 proc. tikimybė, kad turėsime nedidelę techninę krizę. 20 proc. tikimybė, jog patirsime gilesnę krizę, ir 10 proc. tikimybė, kad iš viso neturėsime jokios krizės
Be to, po tokio nuosmukio turėtume daug šansų sparčiai atsigauti. Ekonomistas mano, kad jei išsipildytų techninės recesijos scenarijus, nuosmukis būtų V formos – šioks toks kritimas ir normalus ekonomikos atšokimas. Ankstesnė, 2008-2009 metų krizė, buvo L formos – milžiniškas nuosmukis ir labai lėtas atsigavimas, nes užtruko, kol žmonės ir įmonės sumažino įsiskolinimus.
Toliau dėliodamas scenarijus A.Izgorodinas svarstė, kad 20 proc. tikimybė, jog patirsime gilesnę krizę, ir tik 10 proc. tikimybė, kad krizės iš viso išvengsime, nors pasaulio ekonomika ir stagnuos tam tikrą laiką.
Recesijos tiek JAV ir Europoje, tiek ir Lietuvoje tikisi ir Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. „Jei pasižiūrėtume į Europos vartotojų lūkesčių apklausą, visi vienareikšmiškai laukia krizės. Sustabdyti infliaciją galima vieninteliu būdu – sukeliant recesiją. Visi tai daro, o jei valstybės nusprendė sukelti recesiją, nes tai mažesnė žala nei infliacija, tai klausimų nekyla“, – 15min tvirtino S.Besagirskas.
Tačiau, kaip pabrėžė ekonomistai, Lietuva šį galimą nusileidimą pasitinka visai kitokia nei prieš keliolika metų. „Nerimauti dėl didelio kritimo tikrai neverta, nes Lietuva tapo išsivysčiusia euro zonos šalimi ir ateities krizės paveiks panašiai, kaip euro zonos vidurkį – keliais procentais, bet ne 15 proc., kaip 2009 metais“, – ramina A.Izgorodinas.
„Kaip 2009 metais neturėtų būti, nes esame diversifikavę ekonomiką, neturime tiek makroekonominių disbalansų“, – pritaria ir Ž.Mauricas.
Tad15min išskyrė didžiausius skirtumus tarp 2007-2009 metų ir 2022-ųjų, kurie rodo, kad sunkesniam laikotarpiui šį kartą esame pasiruošę kur kas geriau nei prieš 15 metų.
Pirmas skirtumas: turime užsienio prekybos perteklių, o ne deficitą
Pasak A.Izgorodino, 2008 metais Lietuvos užsienio prekybos deficitas siekė 13 proc. nuo BVP ir tai aiškiai rodė, kad ekonomika yra stipriai perkaitusi.
„Šiais metais turime beveik 10 proc. užsienio prekybos perteklių – tai didžiausias rodiklis per visą istoriją, kuris rodo, kad ekonomika yra subalansuota, konkurencinga ir auga natūraliai. Užsienio prekybos deficitas rodo, kad yra labai spartus vartojimas, o eksportuotojai iš paskos nespėja. Tai reiškia, kad šalis netenka konkurencingumo“, – pastebi A.Izgorodinas.
Antras skirtumas: prieiname prie pigių pinigų
A.Izgorodino nuomone, jei pasaulyje recesija iš tiesų prasidėtų, centriniai bankai iš naujo imtų „spausdinti pinigus“ ir gaivinti ekonomikas.
„Tai galėtų trukti pusę metų, bet nebūtų toks ilgas nuosmukis, kaip praėjusi krizė“, – mano A.Izgorodinas.
O kadangi Lietuva jau yra euro zonos klubo narė, šį kartą, skirtingai nei 2008-2009 metais, kai finansų rinkoje Lietuva buvo priversta skolintis labai brangiai, už 11-12 proc. palūkanas, padės Europos centrinis bankas (ECB) supirkinėdamas euro zonos šalių obligacijas. Vadinasi, turėsime priėjimą prie pigesnių pinigų.
„Tai reiškia, kad Lietuvos biudžete nereikėtų imtis drastiškų priemonių, kokių buvo imtasi 2009 metais didinant mokesčius ir karpant išlaidas, nes negalėjome pigiai pasiskolinti. Ir jei žmonės nuogąstavo dėl sparčiai augančių kainų po įstojimo į euro zoną, tai kitąmet pamatysime visus narystės privalumus – tai ir maža skolinimosi kaina rinkoje, ir ekonomikos skatinimo galimybė“, – atkreipia dėmesį A.Izgorodinas.
Ekonomistas priduria, kad 2009 metais Lietuva labai smarkiai nukentėjo ir dėl to, kad teko smarkiai apkarpyti valstybės išlaidas, kurios yra svarbus BVP komponentas.
„Tad dabar ekonomika tiek nekristų ir dėl to, kad valstybės vartojimas tiek nenukristų“, – pridūrė jis.
Trečias skirtumas: nėra NT ir kredito rinkos burbulų
Pasak I.Genytės-Pikčienės, vienas iš panašumų su 2008 metais – ekonomikos bumas, kai ekonomika auga sparčiai, kyla atlyginimai, žemas nedarbo lygis, o vartotojų lūkesčiai optimistiški. Tačiau 2008 metais jis buvo pasiektas gyvenant ne pagal išgales – skolintomis lėšomis.
„2005-2007 metais Lietuva, įstojusi į ES, paniro į euforiją. Atsirado tikėjimas, kad viskas bus gerai, vyks sparti konvergencija ES vidurkio link. Optimizmas paveikė visų elgseną. Manydami, kad atlyginimai augs dviženkliais tempais, nebijojome imti paskolų ir vartoti ne pagal išgales. Tą buvo galima stebėti iki 2009 metų krizės, kai išpūtėme vartojimo, NT, kredito rinkų burbulus", – primena ekonomistė.
A.Izgorodinas pritaria, kad 2008-2009 metais vartotojų optimizmą kėlė beatodairiškas skolinimasis.
„Žmonės turėjo pinigų, nes skolinosi. Dabar žmonės daug vartoja, bet turi sutaupę pinigų. Jei 2008-2009 metais euforija buvo nesubalansuota, tai dabartinė yra tvari, paremta fundamentaliais dėsniais, kad turi daugiau pinigų rezervų“, – lygino ekonomistas.
Tad, pasak I.Genytės-Pikčienės, svarbu, kad 2009 metų krizės pamokas išmokome – pavyzdžiui, įsidiegėme atsakingo skolinimosi reikalavimus bankuose. Dėl šios priežasties neadekvataus kredito rinkos augimo pastaraisiais metais nebuvo, nes bankuose prašyta didesnio pradinio įnašo, vertinta, ar pajamų klientui užteks, jeigu paskolos brangs.
„NT rinka pernai, šiemet jau pradėjo rodyti kaitimo ženklus, bet tai nebuvo pirmo būsto segmento problema, nes daugiausia kaitimas – investicinio būsto paieškose. Nemaža dalis sandorių sudaroma be būsto paskolos, tad ne tokia pažeidžiama visuomenės grupė rizikuoja investuodama į NT rinką.
Žmonės turėjo pinigų, nes skolinosi. Dabar žmonės daug vartoja, bet turi sutaupę pinigų.
Jeigu NT burbulas bliūkštų, tai ir nukentėtų ne patys pažeidžiamiausi, ne jaunos šeimos, o ekonomikos dalyviai, kurie turi atsargų ir galimybių su rizika susidoroti“, – pastebi I.Genytė-Pikčienė.
Ketvirtas skirtumas: laikėmės fiskalinės drausmės
I.Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad prieš keliolika metų turėjome chronišką biudžeto deficitą – tai reiškė, kad norėdami greičiau pasiekti aukštesnį pragyvenimo lygį, viešuosius finansus valdėme ne pagal savo kišenę.
„Tokioje išbalansuotoje situacijoje patyrėme šoką iš išorės, teko sunkiuoju būdu atrasti iš naujo balansą, pradėti gyventi pagal išgales ir grįžti į tą realybę, kurią bandėme iškraipyti vartodami ateities sąskaita“, – prisimena I.Genytė-Pikčienė.
Dabar situacija kita. Tiesa, biudžeto deficitą turėjome ir pastaraisiais metais, tačiau priežastys, kodėl jis atsirado, dabar visai kitos. Jei prieš 15 metų biudžeto deficitą toleravome dėl noro gyventi ne pagal kišenę, dabar – dėl pandemijos valdymo ar energetinių kainų šuolių amortizavimo.
„Valstybė įsikišo į energetinių išteklių kainas, tai iš dalies deficitas yra techninis, nes kompensuoja dalį energetinių kainų padidėjimo. Jei ne tai, biudžeto balansas atrodytų geriau. 2008-2009 metais deficitinį biudžetą turėjome dėl pernelyg didelio ekonomikos skatinimo prieš pat krizę“, – lygina A.Izgorodinas.
Tuo tarpu I.Genytė-Pikčienė sveikino, kad Lietuvos valdžia nesusižavėjo 2020 metais linksniuotomis paradigmomis, kad jau niekada nebegrįšime į fiskalinės drausmės erą ir galima skolintis savęs neribojant.
„Gerai, kad Lietuva nesusigundė, išlaikė tvarią fiskalinę drausmę, neužsipumpavo nepakeliamos valdžios sektoriaus skolos. Prie sveikų rodiklių prisidėjo ir sparti ekonominė praėjusių metų plėtra. Dabar keičiasi palūkanų normos – išnyra į teigiamą zoną, todėl labai gerai, kad yra sveikas valdžios sektoriaus finansų portfelis, nes, pavyzdžiui, Italijos skolinimosi išlaidos jau padidėjusios“, – komentavo ekonomistė.
Tiesa, ji perspėjo neįsijausti į antiinfliacinius planus, kuriuos dabar siūlo opozicija, nes pinigų dalyboms dabar nėra tinkamas metas.
„Viešuosius finansus reikia valdyti itin taupiai ir galvoti apie fiskalinės drausmės taisykles, nes reikės grįžti prie subalansuoto biudžeto. Gerai, kad Lietuva šiuo metu gyvena be disbalansų, gyvenimo ne pagal kišenę, tai vienintelis teisingas išlikimo modelis, nes užtenka šokų ir iš išorės“, – teigė I.Genytė-Pikčienė.
Tad ekonomistė spėjo, kad recesijos ES atveju, šį kartą nebūtume labiausiai nukentėjusi šalis, nes euro zonos kontekste valdžios sektoriaus finansų rizikos profilis atrodo nepriekaištingai – skola maža, didelių biudžeto deficitų pavyko išvengti.
Finansų ministerija priduria, kad ir tarptautinės reitingų agentūros akcentuoja pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos atsparumą bei palankiai vertina Lietuvos vykdomą fiskalinę politiką bei energetinę nepriklausomybę.
Penktas skirtumas: gyventojų ir įmonių „finansinė pagalvė“
Šį kartą galimiems sunkumams geriau pasiruošę ir gyventojai bei įmonės, bankuose sukaupę rekordines indėlių sumas.
A.Izgorodinas lygina, kad indėlių šiuo metu 5 mlrd. eurų daugiau nei 2019 metais, prieš prasidedant koronaviruso pandemijai.
„Tad gyventojai turi finansinę pagalvę, kuria galės pasinaudoti, jei sunkmetis ateis“, – mano A.Izgorodinas.
Finansų ministerijos duomenimis, 2022 m. balandį namų ūkių indėlių likutis sudarė 20 mlrd. eurų, kai 2020 m. vasarį šis rodiklis siekė 15,2 mlrd. Eur.
Šeštas skirtumas: krizė gali būti ir galimybė
Nuo 2008 metų sustiprėjo ir mūsų ekonomika. Ž.Mauricas lygina, kad tuo metu neturėjome kai kurių šiuo metu stiprių sektorių, pavyzdžiui, IT paslaugų eksporto, kuriam kurtis Lietuvoje postūmį davė „Barclays“.
Sustiprėjo ir pramonė, jau ne kartą įrodžiusi savo lankstumą iššūkių akivaizdoje. Tad A.Izgorodinas mano, kad Lietuvos eksportui ir pramonei pasaulinė krizė galėtų išeiti netgi į naudą – kai krenta vartojimas, užsienio gamintojai ieško šalių, kur galėtų pigiau pagaminti komponentus, taip sumažindami galutinę kainą.
„Lietuva neprarado savo konkurencingumo, nes atlyginimų augimų atotrūkis tarp Vokietijos, Švedijos, Danijos ir Lietuvos išlieka panašus. Tad krizės atveju Vokietijos, Skandinavijos gamintojai ieškos pigesnių variantų ir Lietuva išlieka teritorija gamybai“, – svarstė A.Izgorodinas.
Tokių pat galimybių įžvelgia ir įmonės „Arginta Engineering“ vadovas Tomas Jaskelevičius. Jis 15min tvirtino, kad šiuo metu inžinerinė pramonė jokių recesijos ženklų nejaučia – visos gamyklos dirba pilnu pajėgumu. Visgi T.Jaskelevičius sutiko su A.Izgorodinu, kad Lietuvos verslas yra konkurencingesnis palyginus su Vakarų Europos, tad krentant vartojimui, gali įgyti pranašumą.
„Recesijos metu, kai didelė konkurencija, yra du variantai – arba galime šauti į viršų, arba kristi su visais. Mūsų kaštų struktūra nebloga, startinės pozicijos geresnės negu kitų Vakarų Europos šalių“, – teigė „Arginta Engineering", įkurtos prieš pat krizę 2007 metais ir spurtavusios būtent sunkmečiu, vadovas. Tiesa, jis pridūrė, kad didžiausias galvos skausmas dabar – energetinių resursų kaina. ,
„Nebūčiau pesimistas, būčiau optimistas, kad sunkmečiu galime laimėti daugiau užsakymų“, – galimybių įžvelgia vadovas.
