Pajėgumai išaugs 6 kartus
Lietuvoje instaliuotų vėjo parkų galia š.m. kovo mėnesį pasiekė 1 GW. „Swedbank“ skaičiavimu, šiuo metu vystomų vėjo parkų ir suplanuotų šio tipo projektų galia sudaro apie 2,5 GW. Tad bendra tokių parkų galia per artimiausius kelerius metus turėtų padidėti iki 3,5 GW. Instaliuotų saulės elektrinių galia šalyje šiuo metu sudaro apie 570 MW, bet ji galėtų išaugti iki maždaug 4,4 GW (jei neseniai numatyti ribojimai nepakeis kai kurių investuotojų planų).
Įgyvendinus visus šiuo metu numatytus vėjo ir saulės projektus, bendra instaliuota atsinaujinančių šaltinių galia šalyje sudarys iki 7,9 GW arba apie 6 kartus daugiau nei dabar. Per metus šalyje pagamintas elektros kiekis išaugs iki maždaug 15 TWh, ir tai leis didžiąją laiko dalį patenkinti elektros paklausą vietine elektros generacija ir taip ženkliai sumažinti elektros importą iš kitų šalių. Bendra numatytų investicijų į atsinaujinančius energijos projektus suma sudaro apie 7,2 mlrd. eurų.
Tiesa, į šiuos skaičiavimus nepatenka jūrinės vėjo elektrinės, kurių planuojama pastatyti du parkus po 700 MW. Pirmasis aukcionas turėtų būti paskelbtas kovo 30 d., ir jo laimėtojas turėtų paaiškėti šių metų rudenį. Investicijos į vėjų parkų jūroje projektus gali sudaryti daugiau kaip 4 mlrd. eurų, jie turėtų pradėti veikti po 5-7 metų ir bendrai sugeneruoti 5-6 TWh elektros per metus.
Atsiradusi reguliavimo rizika
Per 2022 m. Lietuvoje vartotojai sunaudojo apie 11,2 TWh elektros energijos, o įvertinus tinklų nuostolius ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės poreikius šis kiekis sudarė apie 12,8 TWh. Šiuo metu suplanuotos investicijos leidžia tikėtis, kad šalyje iš atsinaujinančių energijos šaltinių sugeneruota elektros dalis nuo dabartinių 23 proc. per ateinančius 5-7 metus priartės prie 100 proc. esamų poreikių, o pradėjus veikti parkams jūroje juos viršys.
Tai neturėtų užkirsti kelio naujiems energetikos projektams, nes „Litgrid“ prognozuoja, kad iki 2031 m. elektros suvartojimas Lietuvoje išaugs 46 proc. arba papildomomis 6 TWh. Be to, ekonominė logika turėtų subalansuoti rinką, t. y. mažinti investuotojų apetitą naujiems projektams esant elektros pertekliui rinkoje bei, atitinkamai, dėl pigios elektros skatinti namų ūkių ir verslo elektrifikaciją.
Kita vertus, dėl sparčios atsinaujinančios energetikos plėtros ateityje pasitaikys tokių laikotarpių paroje ar savaitėje, kai pučiant stipriam vėjui ir šviečiant saulei, rinkoje turėsime elektros perteklių ir žemą jos kainą, o turimų jungčių nepakaks visam eksportui. Taip pat greičiausiai bus tokių momentų, kai nepaisant didelės instaliuotos atsinaujinančių išteklių elektrinių galios jų generacijos nepakaks ir turėsime dalį elektros importuoti.
Neseniai investuotojų į atsinaujinančius energetikos projektus apetitą apribojo rinkos reguliuotojas, numatęs galimybę piko laikotarpiu nuo tinklų atjungti naujus saulės parkus. Nors šie pokyčiai skirti tam, kad būtų išvengta elektros pertekliaus ir didelių jos kainos svyravimų rinkoje, tai greičiausiai paskatins kai kuriuos investuotojus peržiūrėti savo planus. Tokie reguliacinės aplinkos pokyčiai sudaro reikšmingą riziką tokio tipo projektams.
Plėtotojų „namų darbai“
Augant instaliuotai saulės ir vėjo elektrinių galiai, didėja ne tik šalies energinė nepriklausomybė, bet daugėja ir iššūkių investuotojams. Todėl būsimų energetikos projektų plėtotojai, norėdami gauti finansavimą iš banko, turi tam geriau pasirengti. Kokius namų darbus reikia padaryti?
Siekiant užtikrinti kuo sklandesnį stambių AEI projektų finansavimo procesą, svarbu su potencialiu finansuotoju pradėti kalbėti kuo anksčiau, t. y. gavus išankstines prijungimo sąlygas ar leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus. Nors šiame etape bankai dažniausiai gali įvardyti tik preliminarias sąlygas, tačiau tokie pokalbiai ankstyvoje projekto stadijoje yra svarbūs, nes leidžia geriau apibrėžti lūkesčius ir tiksliau suplanuoti būsimus darbus.
Norint, kad projekto finansuotojas pateiktų kuo tikslesnes sąlygas, pirmiausia reikalingas leidimas plėtoti gamybos pajėgumus. Kitas esminis dalykas yra projekto sąmata, kuri būtų paremta preliminariomis sutartimis su tiekėjais ir užfiksuotomis darbų ar įrangos kainomis. Taip pat reikia iš anksto parengti finansavimo modelį, apimantį 15-20 metų laikotarpį, kuriame būtų įvertintos veiklos sąnaudos ir investicijų poreikis į ilgalaikį turtą.
Vystytojas planuojamą elektros generaciją iš vėjo ar saulės turėtų pagrįsti realia tikėtina generacija pagal projekto lokacijoje vyraujančius vėjo srautus ar saulės spinduliuotės kiekį. Šie matavimai, o taip pat ir prognozių skaičiavimai turėtų būti atlikti ilgametę patirtį turinčių šioje srityje besispecializuojančių bendrovių.
Kitas aspektas, kurį reikėtų numatyti − tai pagamintos elektros realizavimo principas (PPA sutartis, pardavimas pagal biržos kainas ar tarpinis variantas) numatant su tuo susijusių rizikų valdymą. Rizikų spektras, su kuriuo susiduria parko valdytojas, yra platus ir apima tokius dalykus, kaip PPA sutarties trukmė, jos nutraukimo sąlygos, įsipareigojimai dėl konkretaus elektros kiekio patiekimo ar perteklinės energijos realizavimas, neplaninis remontas ar dideli elektros kainos svyravimai biržoje. Be to, pageidautina, kad elektros balansavimo riziką tokiuose projektuose turėtų prisiimti trečioji šalis, turinti patirties, o ne pats projekto vystytojas.
Kalbant bendrai apie atsinaujinančių energetikos projektų finansavimą, priimant sprendimus dėl jų finansavimo taikomi ir įprastiniai reikalavimai, t. y. atsižvelgiama į tai, ar vystytojas turi tokių projektų patirties, ar galėtų remti įmonę jai susidūrus su finansiniais sunkumais, taip pat svarbu palūkanų pokyčių rizikų valdymas, privalomi draudimai nuo rizikų, NT ir įrangos įkeitimas ir panašiai.
Naujos galimybės mažinant emisijas
Perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ yra numatęs, kad iki 2030 m. į šalies elektros sistemą galima integruoti iki 9,4 GW galios atsinaujinančių energijos šaltinių. Ribojantis veiksnys yra ne perdavimo sistemos galimybės, o vietiniai elektros poreikiai. Vietinė generacija ir pigesnė elektra turėtų skatinti jos vartojimą ir kitų energijos rūšių pakeitimą tuo prisidedant ir prie bendro Lietuvos tikslo siekiant tvarios nulinių emisijų ekonomikos.
Švarios elektros energijos paklausą didins ir tolesnė pramonės plėtra, nuo iškastinio kuro priklausomų gamybos technologijų atsisakymas, brangstantys taršos leidimai ir naujų sektorių įtraukimas į apyvartinių taršos leidimų sistemą (pavyzdžiui, nuo 2027 m. planuojama apmokestinti taršios energijos naudojimą nekilnojamojo turto objektuose), transporto sektoriaus elektrifikacija bei namų ūkių perėjimas prie efektyvesnių šildymo būdų.
Elektros kainų stabilizacija rinkoje ir vyraujančios žemos kainos tam tikrais piko laikotarpiais gali paskatinti investicijas į naujas technologijas energijai konvertuoti ir saugoti. Šioje srityje daug potencialo gali turėti baterijos perteklinei elektros energijai kaupti ar elektrolizės gamyklos, kuriose panaudojant pigią elektrą būtų gaminamas vandenilis.
Su vandenilio technologijų plėtra energetikos sektoriaus transformaciją sieja ir Europos Komisija, kuri į šią sritį yra numačiusi reikšmingas investicijas. Todėl šalies mastu apsirūpinę elektra iš atsinaujinančių šaltinių, būtume pasirengę žengti į tolesnį etapą ir galbūt vieni pirmųjų ES komercializuoti vandenilio panaudojimą.
Galiausiai, labai svarbus ir tolimesnis bei aiškesnis dialogas su valstybinėmis institucijomis, savo sprendimais nulemiančiomis reguliacinę ir tuo pačiu investicinę aplinką. Tiek investuotojų, tiek finansuotojų lūkesčiai sutampa – reikalingos aiškios, pasvertos taisyklės ir teisiniai reglamentai, kurių pagrindu veikia sektorius, kadangi nuo to priklauso projektų įgyvendinimo tempas bei apimtys.
