Finansų ministrė Ingrida Šimonytė neseniai prajuokino fraze, kad „bankai patikimesni nei stiklainis“. Kažin, ar ministrė išdrįstų tą patį pasakyti apie išpopuliarėjusias kredito unijas. Ypač kai paaiškėjo, kad Palangos kredito unija dalijo didžiules paskolas net benamiams.
Kredito unijų paslaugomis Lietuvoje naudojasi apie 123,5 tūkst. fizinių ir juridinių asmenų. Jų nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia paskolas vieni kitiems, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Kredito unijų įstatymas numato, kad unija minimaliai turi turėti 50 narių ir vienyti tik atitinkamo regiono gyventojus. Didžiausios kredito unijos Lietuvoje – Panevėžio kredito unija, Vilniaus taupomoji kasa, Šilutės kredito unija – turi po 6–8 tūkst. narių.
Kredito unijos valdybą ir stebėtojų tarybą nariai išsirenka patys (vienas narys – vienas balsas).
Ginklas – palūkanos
Vienas suflerių apie „Snorą“ graužiantį vėžį buvo šio banko siūlomos indėlių palūkanos. „Snoras“ prieš griūtį klientus gundė 2,6 proc. palūkanomis už metinį indėlį, o didieji skandinaviški bankai, pavyzdžiui, žadėjo ne didesnes nei 2 proc. palūkanas. Bet kredito unijos šioje srityje net „Snorą“ praaugo visa galva.
Mažiausios kredito unijų palūkanos už metų indėlį siekia apie 3 proc., dosniausios kredito unijos moka ir daugiau nei 5 proc. Tarkime, už tūkstančio litų indėlį Gyventojų ir smulkaus verslo kredito unijoje per metus uždirbtumėte apie 30 litų, o „Naftininkų investicijos“ pasiryžusios už tokį indėlį per metus sumokėti apie 50 Lt.
O štai valstybės garantijos bankų ir kredito unijų indėlininkams vienodos – draudžiami indėliai iki 345 tūkst. litų.
62 kredito unijas (iš 74 Lietuvoje veikiančių) vienijančios Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) valdybos pirmininko Fortunato Dirginčiaus teigimu, kredito unijos indėlininkams gali būti tokios dosnios dėl to, kad pelnas nėra pagrindinis tikslas.
„Valdymo organų nariai dirba neatlygintinai, o komerciniuose bankuose tiek valdybos nariai, tiek stebėtojų tarybos nariai gauna pinigus ir tai sudaro gana ženklią dalį bendroje išlaidų struktūroje. Kredito unijos pirmiausia siekia ne uždirbti pelno, bet patenkinti savo narių poreikius“, – savaitraščiui „15min“ sakė F. Dirginčius.
Kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos finansų analitiko Stasio Jakeliūno teigimu, aukštos indėlių palūkanos yra pagrindinis kredito unijų ginklas konkurencinėje kovoje su bankais.
„Vienas iš būdų pritraukti lėšų yra indėliai. Komerciniai bankai turi kitų būdų finansuoti save. Jie leidžia obligacijas, skolinasi iš kitų finansinių institucijų, skandinaviški bankai gali maitintis iš vadinamųjų motininių bankų – ten ir lėšos pigesnės, ir jų daugiau. O kredito unijos gali veikti tik atitinkamame regione ir remtis tik ten esančiais indėlių ištekliais“, – pasakojo finansų analitikas.
Jis pripažįsta, kad aukštos palūkanos mažina pasitikėjimą kredito unijomis, tačiau turi ir ką atsakyti į šį priekaištą: „Snoro“ pavyzdys aiškiai parodė, kad bankai ne visada patikimesni.
Paskutinis skolintojas
Kredito unijos dažniausiai taiko didesnes paskolų palūkanas nei bankai. Bankų išduodamų verslo ir būsto paskolų palūkanos, Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidento Stasio Kropo teigimu, svyruoja maždaug nuo 4 iki 9 proc., vartojamosios paskolos yra bene dvigubai brangesnės. Kredito unijų pinigai skolininkams kainuoja brangiau – palūkanos svyruoja ties 12 proc. riba.
S. Jakeliūno žodžiais, kredito unijų išduodamų paskolų rizika dažniausiai yra didesnė, todėl skolinimasis iš jų ir kainuoja brangiau.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Stasys Jakeliūnas |
„Bankas nemato, kaip maža statybinė organizacija finansuoja save, o kredito unijos gali labiau įsigilinti, numatyti konkretų projektą ir atitinkamai vertinti tų palūkanų pagrįstumą. Smulkesni ir sunkiau įvertinami projektai atitinkamai yra rizikingesni ir mažiau paklausūs stambesniems bankams“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.
Pasak F. Dirginčiaus, iš palūkanų kredito unijos gauna apie 80 proc. pajamų. Taip pat šiek tiek uždirba iš indėlių laikymo kitose finansų įstaigose, mokėjimo kortelių išdavimo. Kredito unijos negali investuoti į akcijas, tačiau jos gali pirkti vyriausybių vertybinius popierius. Tiesa, įstatymais nėra apribotas obligacijų rizikingumas. Vadinasi, kredito unijos gali investuoti ir į Graikijos, Italijos, Airijos, Portugalijos ar kitų rizikingų valstybių vertybinius popierius.
Garantas – garbės žodis
Paskolas iš kredito unijų ketinantys imti nariai privalo įnešti į uniją pinigų (pajų). Minimalų pajų (100 Lt) įsigijęs fizinis ar juridinis asmuo gali pasiskolinti iš unijos apie tūkstantį litų. Jei ketinama imti didesnę paskolą, didesnis turi būti ir įnašas – pajus turi siekti 10 ir daugiau procentų kredito dydžio (skirtingose kredito unijose šis skaičius svyruoja). Be to, būtina įkeisti nekilnojamąjį turtą.
Tačiau kredito unijoms, kur nariai pažįsta vieni kitus, svarbiausia ne finansinės ataskaitos apie pajamas ir turtą. Daug daugiau apie pasiskolinti norintį žmogų pasako jo charakteris.
„Pirmiausia žiūrime, kad žmogus būtų linkęs grąžinti paskolą, kad būtų sąžiningas ir drausmingas, laiku mokėtų įmokas“, – sakė LCKU vadovas.
Jo teigimu, kredito unijos neretai „lanksčiau žiūri į patį paskolos išdavimą“: „Jeigu tos kredito unijos bendruomenės nariai pažįsta vienas kitą labiau, tai naudoja laidavimo priemones kaip užtikrinimo priemones. Jeigu žmogus gyvena kaimo vietovėje, jis gali turėti ir mažesnes pajamas.“
Pirmiausia žiūrime, kad žmogus būtų linkęs grąžinti paskolą, kad būtų sąžiningas ir drausmingas, laiku mokėtų įmokas, - sako F.Dirginčius.
Tiesa, Lietuvos bankui pernai priėmus Atsakingojo skolinimo nuostatus, gero elgesio neužteks. Nuostatuose finansinėms institucijoms duodamas garbės žodis išreikštas skaičiais – maksimali paskola turi būti 85 proc. įkeičiamo turto vertės, o įmokos dydis turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. namų ūkio pajamų.
Kaupia atskirai
Nepriklausomai nuo to, kad kredito unijos teikia nemažai bankinių paslaugų – išduoda paskolas, mokėjimo korteles, priima indėlius, leidžia daryti pervedimus ir mokėti įmokas, – į Indėlių draudimo fondą jos moka mažesnes įmokas. Bankai į fondą per metus įneša 0,45 proc. nuo visų indėlių sumos, o kredito unijos sumoka 0,2 proc.
Tačiau, F. Dirginčiaus teigimu, LCKU atskirai kaupia Stabilizacijos fondą, į kurį įneša 0,2 proc. indėlių sumos: „Tai apsauginis buferis spręsti problemoms, kurių kyla viduje. Tai tarpinė grandis. Bankai to stabilizacijos fondo neturi.“
Fonde šiuo metu yra sukaupta 8 mln. Lt. Jo nepakaktų didesnių kredito unijų bankroto atveju. Pavyzdžiui, skandalo krečiama Palangos kredito unija turi beveik 31 mln. litų indėlių.
Kredito unijos bankroto atveju esą pirmiausia būtų panaudotos Stabilizacijos fonde sukauptos lėšos. Tačiau bankroto tikimybė esą itin menka, mat kredito unija, susidūrusi su finansiniais sunkumais, greičiausiai būtų prijungta prie kitos kredito unijos.
LCKU vienijamų kredito unijų turtas siekia 1,3 mlrd. litų, kapitalas – apie 145 mln. litų.
Paskolos benamiams
Palangos kredito uniją buvo pamėgę benamiai. Nei pajamų, nei nekilnojamojo turto neturintys regiono gyventojai kredito unijos darbuotojų buvo verčiami milijonieriais. Benamiams būdavo suteikiamos net 860 tūkst. litų siekiančios paskolos.
Pradėtas tyrimas dėl dokumentų klastojimo, turto pasisavinimo, galimo neteisėto praturtėjimo. Pagrindiniai du spėjami nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai Klaipėdos apylinkės teismo suimti 3 mėnesiams. Vienas pagrindinių įtariamųjų buvęs ilgametis unijos vadovas. Byloje yra ir daugiau įtariamųjų, jiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
2008 m. gruodį Palangos kredito unija buvo apvogta, iš jos dingo per 1,1 mln. litų. Pareigūnai sučiupo įtariamąjį, bet pagrobtų pinigų taip ir nerado.
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia: https://www.15min.lt/laikrastis
