Naujausi šiuo metu Vyriausybėje svarstomi siūlymai, kurie esą padėtų mažinti nedarbą, susiję su socialinių pašalpų mokėjimu. Šiuo metu socialinės pašalpos gali tikėtis tie bedarbiai, kurie jau nebegauna bedarbio pašalpos. (Didžiausia bedarbio pašalpa šiuo metu siekia 650 Lt. Jos mokėjimo trukmė priklauso nuo žmogaus darbo stažo. Ilgiausiai bedarbio pašalpa gali būti mokama 9 mėnesius.) Socialinės pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio šeimos gaunamų pajamų. Jei pajamų nėra visai, kiekvienam šeimos nariui atseikėjama po 315 Lt per mėnesį.
Vyriausybė svarsto trejus metus darbo nesusirandantiems žmonėms socialinę pašalpą mažinti penktadaliu, dar po metų ją kirpti per pusę, o nedirbantiems penkerius metus socialinių pašalpų mokėjimą nutraukti visai. Dar viena idėja – suteikti savivaldybėms galių nutraukti socialinės pašalpos mokėjimą, jei pastebima, kad žmogus ta pašalpa piktnaudžiauja. Jeigu šiems siūlymams pritartų ministrų kabinetas, jiems dar turėtų pritarti Seimas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas žurnalistams tvirtino, kad tokios naujovės galėtų paskatinti ilgalaikius bedarbius aktyviau ieškoti darbo, nes dabar dalis jų net nebando įsidarbinti ir gyvena iš pašalpų.
Tačiau „15min“ kalbinti ekonomikos ekspertai teigė, kad registruotam nedarbui sumažėjus 1,8 proc. valdžia pernelyg skuba prisiimti nuopelnus, o naujus siūlymus vadino ganėtinai trumparegiškais.
Ragina ieškoti priežasčių
Ekonomistas Romas Lazutka pabrėžė, kad Vyriausybė, svarstydama mažinti socialines pašalpas, elgiasi priešingai nei turėtų. „Kur yra logika? Žmogus neranda darbo penkerius metus ir jam nutraukiamas pašalpos mokėjimas. Tai ką žmogui tada daryti? Eiti dirbti. To norėtų ministras. Bet jeigu žmogus neina dirbti, vadinasi, jis neranda darbo“, – svarstė R.Lazutka.
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Ekonomistas Romas Lazutka |
Jis aiškino, kad žmogus, kuris nėjo dirbti penkerius metus, veikiausiai nedirbs ir vėliau. Atėmus pašalpą, tokiam žmogui esą liks du keliai. „Eiti pasikarti arba nudobti kokį pensininką kaime, iš jo atimti pensiją, eiti pasigerti, slapstytis ir vėl kažką apiplėšti. Tai kelias į kurį stumiami žmonės“, – ironizavo ekonomistas.
R.Lazutka ragino Vyriausybę ieškoti priežasčių, kodėl žmonės tampa ilgalaikiais bedarbiais ir pateikė daugiavaikės moters, kuri mielai eitų dirbti, jei turėtų kam ir kur palikti vaikus, pavyzdį. „Moteris eitų dirbti, jei kaime ar miestelyje būtų vaikų darželis. Šiuo atveju, reikėtų ieškoti, kaip suderinti motinystę ir darbą“, – dėstė jis.
Dirbti apsimoka ne visada
„Negalima daryti paprastų išvadų: naikinkim pašalpas ir žmonės lėks ieškoti darbų. Kad žmonės rastų darbus, jie turi būti“, – kalbėjo Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis.
Vis dėlto, jis sutiko kad bedarbiams kartais neapsimoka eiti dirbti. Mat vėl pradėjęs dirbti žmogus pradeda mokėti mokesčius nuo uždirbtos algos ir praranda valstybės teikiamą paramą. Paskaičiavus, dažnu atveju paaiškėja, kad nekvalifikuotiems žmonėms darbas papildomų pajamų neduoda, nes valstybė bedarbiams teikia ne tik piniginę, bet ir kitokią paramą: sumoka sveikatos draudimą, apmoka vaikų maitinimą mokykloje, teikia lengvatas šildymui, transportui.
 |
| Gino Dabašinsko/BFL nuotr./Raimondas Kuodis |
R.Kuodžio teigimu, nekvalifikuotus bedarbius, kurie neturi motyvų atsisakyti paramos ir pradėti dirbti, reikėtų skatinti dirbti bent dalį dienos subsidijuojant jų atlyginimą, palaipsniui mažinant tokiems žmonėms teikiamą socialinę paramą. Be to, anot R.Kuodžio, minimalią algą reikėtų diferencijuoti pagal amžių. „Jauni žmonės paprastai ir mažai našūs, nekvalifikuoti, todėl gali dirbti už mažesnę minimalią algą“, – aiškino ekonomistas.
Veja iš Darbo biržos
R.Lazutka tikino, kad nedarbas sumažėtų, jei Lietuvoje gerėtų verslo aplinka. „Nedarbas yra todėl, kad darbdaviams nereikia tiek darbuotojų, kiek yra norinčių dirbti. Vyriausybė nesiima žingsnių, kad darbdaviams reikėtų daugiau samdyti, kad jie daugiau gamintų, parduotų“, – kalbėjo ekspertas.
Jis stebėjosi, kad mėginama išjudinti vien tik užstrigusią daugiabučių modernizavimo programą, o apie visas kitas priemones beveik nekalbama. Vyriausybė, anot jo, turėtų ne gąsdinti žmones pašalpų mokėjimo sustabdymu, o raminti ir taip skatinti vartojimą.
Dalį pasiskolintų pinigų valstybė esą galėtų skirti gatvių remontui, kelių tiesimui ir kitų Lietuvai reikalingų darbų darymui. „Duotų įmonėms užsakymų, jos samdytų gyventojų ir taip įtrauktų dalį bedarbių. Žmonės, daugiau uždirbdami, daugiau pirktų ir taip įsisuktų ekonomika“, – kalbėjo R.Lazutka.
Kol kas, jo teigimu, Vyriausybės užmojis yra kovoti ne su nedarbu, o su bedarbiais: jie griežčiau registruojami, mažinamos pašalpos ir pan. Tai R.Lazutka vertino kaip bandymą sumažinti žmonių, kurie registruojasi Darbo biržoje skaičių.
Nobelio laureatų patarimai netinkami
Šių metų Nobelio ekonomikos premiją laimėjo mokslininkai Peteris Diamondas, Dale'as Mortensenas ir Christopheris Pissaridesas, paaiškinę, kaip nedarbą, laisvas darbo vietas ir atlyginimus veikia reguliavimas ir politika.
Viena iš jų atlikto tyrimo išvadų sako, kad dosnesnės bedarbių pašalpos skatina nedarbo augimą ir ilgina darbo paieškų laiką.
R.Lazutka atkreipė dėmesį, kad tai Lietuvai buvo aktualu 2008 metais, kai tikrai buvo laisvų darbo vietų, o bedarbių buvo nedaug. Dalis jų esą neturėjo didelių ambicijų dirbti ir gaudami pašalpą, šeimos narių išlaikomi, jie darbo intensyviai neieškojo.
Nedarbo lygio apskaičiavimas
Lietuvos darbo biržos duomenimis (LDB), nedarbo lygis Lietuvoje antrojo šių metų ketvirčio pabaigoje siekė 15 proc. Statistikos departamento (SD) skaičiavimai rodo, kad tuo pat metu nedarbas buvo 18,3 proc. Toks skirtumas tarp šių rodiklių yra todėl, kad jiems apskaičiuoti naudojami skirtingi metodai.
Skaičiuodama nedarbo lygį, LDB registruotų bedarbių skaičių padalina iš oficialaus darbingo amžiaus (15–64 metų) žmonių skaičiaus. SD, atlikdamas Lietuvos gyventojų apklausą, išsiaiškina, kiek gyventojų neturi darbo ir jo aktyviai ieško. Gautą skaičių SD padalina iš darbo jėgos, kurią sudaro realiai dirbančiųjų ir bedarbių suma. Ji būna mažesnė nei darbingo amžiaus žmonių skaičius, todėl SD gaunamas rodiklis yra didesnis.
Tačiau, R.Kuodžio teigimu, tikrąjį nedarbo lygį rodo trečias viešai neskelbiamas rodiklis, gaunamas sudėjus darbo ieškančius bedarbius ir paieškomis nusivylusius bedarbius. Prie šio skaičiaus, dar reikėtų pridėti gyventojus, kurie, negalėdami rasti darbo, išvyko laimės ieškoti į užsienį. „Pamatytume šiurpų vaizdą – darbo negali rasti kone kas ketvirtas darbingo amžiaus Lietuvos gyventojas“, – sakė R.Kuodis.
