„Mano pagrindinis uždavinys yra pateikti subalansuotą, sustyguotą, profesionaliai parengtą biudžeto projektą, kuris atspindėtų esminius Vyriausybės tikslus. Pernai ruošdami biudžetą pagrindiniu tikslu buvome iškėlę skurdo mažinimą, o šiemet – jau ne kartą iškomunikuotas struktūrines švietimo, sveikatos, mokesčių ir pensijų pertvarkos reformas bei šešėlinės ekonomikos mažinimą. Didžioji dalis papildomo finansavimo kitąmet teks būtent šioms sritims“, – interviu naujienų agentūrai BNS praėjusią savaitę teigė V.Šapoka.
Statistikos departamentas neseniai paskelbė, kad žemiau skurdo ribos pernai gyveno apie 650 tūkst. asmenų, kurie sudarė 22,9 proc.visų gyventojų. Skurdo rizikos riba pernai buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų bei dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 33,4 proc. ir, palyginti su 2016-aisiais, padidėjo 5,7 procentinio punkto.
Skaičiuoja, kaip gerėja skurstančiųjų padėtis
Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja ryšiams su visuomene Eglė Samoškaitė pastebi, kad skurdo rizika labiausiai paliečia 65 metų ir vyresnius žmones bei vienišus tėvus su vaikais. Nors, pasak pašnekovės, šiais metais įgyvendintų priemonių rezultatus statistikoje stebėsime tik 2020-aisiais, jos nutaikytos į didžiausios rizikos grupes.
„Pavyzdžiui, viena iš skurdo mažinimo priemonių yra universali išmoka vaikui (vaiko pinigai), įvesta nuo 2018-ųjų pradžios. Nuo 2019-ųjų sausio 1 d. vaiko pinigus planuojama didinti nuo 30 iki 50 eurų. Nepasiturinčioms ir gausioms (su 3 ir daugiau vaikų) šeimoms mokama papildoma išmoka už kiekvieną vaiką – šiuo metu papildoma išmoka siekia 15,2 ir 28,5 euro priklausomai nuo vaiko amžiaus, o nuo 2019-ųjų šis priedas bus vienodas ir sieks 20 eurų. Vadinasi, nepasiturinčių ir gausių šeimų vaikai, jei tam pritars Seimas, gaus po 70 eurų vaiko pinigų“, – kalba E.Samoškaitė.
Dar vienas įrankis – senatvės pensijų indeksavimas pagal darbo užmokesčio fondą taip pat įvestas nuo 2018-ųjų pradžios.
„Tų pačių metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais buvo perskaičiuotos senatvės pensijos senjorams, kurie turi sukaupę didesnį nei 30 metų stažą. Planuojama, kad 2018-ųjų pabaigoje vidutinė senatvės pensija pasieks 315 eurų, o su būtinuoju stažu – 332 eurus, kai 2016 m. vidutinė senatvės pensija buvo 255 eurai, o su būtinuoju stažu – 266 eurai.
Nuo 2019-ųjų pradžios senatvės pensijos bus vėl indeksuojamos ir didės 6,8 proc. Mažiausių pensijų gavėjams, kurių išmokos nesiekia 230 eurų, bus mokamos priemokos, kurios vidutiniškai gali siekti apie 20 eurų“, – pažymi pašnekovė.
Dar viena svarbi dalis, anot E.Samoškaitės, – valstybės remiamų pajamų dydžio padidinimas nuo 102 iki 122 eurų. Nuo šio dydžio priklauso daugelis socialinių išmokų.
Reikšmingų pokyčių nesitiki
„Swedbank“ vyr. ekonomistas N.Mačiulis sako neabejojantis, kad dėl įgyvendintų priemonių 2018-ųjų santykinio ir absoliutaus skurdo rodikliai bus optimistiškesni.
„Neabejoju, kad 2018-ųjų santykinis skurdas bus gerokai mažesnis. Sparčiau auga senatvės pensijos – jos didėja beveik 15 proc., 12 proc. auga viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Sparčiausiai auga mažesnes nei vidutines pajamas gaunančių darbuotojų atlyginimai, tad pajamų nelygybė 2018-aisiais tikrai labai ženkliai sumažėjo.
Kalbant apie absoliutų skurdą, taip pat turėtume pastebėti progresą, nes nedarbo lygis mažėja, o tai reiškia, kad vis didesnė dalis susiranda darbuotojų į darbą. Žinoma, egzistuoja regioninės atskirties problema – kur darbo vietų yra labai daug, nedarbo lygis yra labai žemas, kaip kad didžiuosiuose miestuose. Tačiau yra tokių vidutinio dydžio miestų ir mažesnių miestelių, kur nedarbo lygis siekia 10 proc. Natūralu, kad ten skurdo tikrai išliks, tiems gyventojams reikės paramos“, – kalba N.Mačiulis.
Tačiau Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas R.Lazutka sako, kad vienerių metų biudžeto dėmesio skurdo mažinimo priemonėms – maža, o didesnių skurdo statistikos pokyčių tikėtis neverta.
„Jei pažiūrėtume, kas buvo įgyvendinta šiemet, kas numatoma kitais metais, galime rasti priemonių, pagerinančių skurstančiųjų situaciją. Tačiau skurdas nebus pastebimai sumažintas. Nepasiturintiems asmenims skirta parama padidėjo nuo 102 iki 122 eurų, tačiau skurdo riba vienam žmogui yra per 300 eurų. Jie gaus šiek tiek daugiau, tačiau nepakils virš skurdo ribos. Turint mintyje, kad didėja vidutinės pajamos, kainos, tas padidinimas pernelyg nepasijus.
Vaiko pinigus galima vadinti pagalba skurstantiems, nes nedirbantys arba mažai uždirbantys ir turintys daugiau vaikų asmenys iki tol buvusia mokesčių lengvata nepasinaudodavo, tad jiems tai – papildomos pajamos. Pensijų indeksavimas ir padidinimas turės poveikį, nes dalis pensininkų skursta“, – komentuoja R.Lazutka.
Daliai žmonių minimalios mėnesio algos padidinimas, anot ekonomisto, taip pat pagelbėjo, tačiau ne visiems – vieniši minimalią algą gaunantys žmonės tolsta nuo skurdo ribos, tačiau jei minimalią algą gauna vieniša mama, dviejų asmenų šeima virš skurdo ribos nepakyla.
„Nemanau, kad stebėsime žymius pokyčius šių metų skurdo statistikoje. Ties skurdo riba esančių žmonių sumažės procentu ar dviem, tačiau rodiklis išliks didelis. Daug žmonių jos neperžengs ne tik todėl, kad dėl minėtų priemonių jų pajamos nepadidės reikšmingai, bet ir todėl, kad skurdo riba kyla, didėjant atlyginimams, gyventojų pajamų medianai“, – tikina pašnekovas.
Receptas ilguoju laikotarpiu – struktūrinės reformos
N.Mačiulio teigimu, tikėtis, kad kelerių metų biudžetas bus orientuotas į skurdo mažinimą įvairiomis išmokomis ir jų didinimu, nėra teisinga.
„Turime išsivaduoti iš primityvaus požiūrio į skurdą ir kovos su skurdu priemonių. Socialinės išmokos trumpuoju laikotarpiu tikrai gali padėti kažkam, kas negali pasirūpinti savimi, tačiau jei kalbame apie valstybės progresą, užtikrinimą tokių ekonominių aplinkybių, dėl kurių kuo mažesnė dalis gyventojų būtų negalintys pasirūpinti savimi, turime žiūrėti tik į struktūrines reformas.
Atsakydami į klausimus, kokia turi būti švietimo sistema, ar yra pakankamai užsienio investicijų, ar pakankamai įdarbintas vietinis kapitalas, ar nėra perteklinių barjerų darbo vietų kūrimui, ar jauni specialistai gali imtis nuosavo verslo, ar yra tam kažkokių kliūčių, mes tikrai galime užtikrinti, kad bus kuo mažiau skurdo ir kuo mažiau regioninės atskirties. Nė viena valstybė neišnaikino skurdo vien didinama socialines išmokas ir minimalų mėnesinį atlyginimą“, – sako jis.
Kalbant apie absoliutų skurdą, taip pat turėtume pastebėti progresą, nes nedarbo lygis mažėja, – teigia N.Mačiulis.
Savo ruožtu R.Lazutka teigia, kad nors struktūrinės reformos yra svarbios ilgalaikiams skurdo situacijos pokyčiams, jų priešinti išmokoms nereikėtų.
„Negalima supriešinti išmokų ir struktūrinių reformų, galinčių turėti įtakos skurdo mažinimui. Negali palikti skurde šiuo metu negalinčių įsidarbinti žmonių, kurie turi vaikų.
Tačiau, žinoma, prevencija visada geriau nei skurdo „ligos“ gydymas. Švietimo sistema kaip tik yra viena tų struktūrinių sričių, kuri, jei kokybiška, nediskriminuojanti, ilguoju laikotarpiu gali užtikrinti skurdo mažėjimą“, – kalba R.Lazutka.
