15min žurnalistai šioje vietoje apsilankė atsitiktinai, rengiant fotoreportažus iš Kauno marių pakrančių – apleista pionierių stovykla „Kauno marios“ patraukė fotografų dėmesį. Šiai stovyklai spalį sueina 60 metų, bet čia vis dar įstrigęs sovietmetis. Nusprendėme pasidomėti jos istorija, kuris, pasirodo, yra spalvinga.
Lankėmės dar tada, kai čia žaliavo medžiai, tačiau lapai nukrito, kol pavyko rasti dabartinius teritorijos savininkus, pakalbinti valdininkus.
Stovykloje savininkai mainėsi ne kartą, įsivelta į teismų maratonus, kur susikirto valstybės ir verslo interesai. Valstybė žemę pardavė statinių savininkams už 26 tūkst. eurų, vėliau žemę susigrąžino, ir dar primokėjo 150 tūkst. eurų.
Būta vizijų, kad čia galėtų iškilti rekreacinės paskirties statinių kompleksas – gal gyvenamieji namai, gal sanatorija, gal vandenų transporto turizmo centras.
Dabar panašu, kad stovykla dėmesingų rankų dar turės palaukti: žemę kontroliuoja Nacionalinė žemės tarnyba, o pastatus per pusę valdo du savininkai. Tokia pati situacija buvo prieš 16 metų.
Vienas iš savininkų, „Kauno stiklo“ savininkas Arvydas Čėsna, sutiko papasakoti, kas planuota šioje vietovėje, kodėl šis apleistas gamtos kampelis nebuvo išplėtotas, ir kas atsitiko, kad nupirkta žemė vėl tapo valstybine.
Registrų centro duomenimis, antra pastatų savininkė yra Angelė Aldona Skorupskienė. Ji yra bendrapavardė su buvusiu A.Čėsnos verslo partneriu, „Boslitos“ akcininku Gintaru Skorupsku, tačiau 15min neturi galimybių patikrinti, ar šie asmenys susiję – G.Skorupsko komentaro gauti nepavyko.
Įkūrė žlugęs popieriaus fabrikas – turtas sudomino verslininkus
„Kauno marių“ stovyklos istorija prasidėjo 1959 m. spalio 2 dieną, kuomet Kaišiadorių r. Darbo žmonių deputatų taryba priėmė sprendimą skirti valstybinės žemės Juliaus Janonio popieriaus fabrikui – 8 hektarus.
J.Janonio popieriaus fabrikas, atgavus nepriklausomybę, pervadintas į Kauno popieriaus fabriką, tačiau neatlaikęs Rusijos krizės jis bankrutavo. 2002 metais kreditoriai galutinai nusprendė fabriką išparduoti.
A.Čėsna pasakoja, kad pirmiausia „Kauno marių“ stovyklos turtą išsipirko privatūs fiziniai asmenys.
„Šiuos apleistus pastatus maždaug 2000 metais mes ir pirkome jau iš fizinių asmenų. Stovyklos teritorija, t.y. žemė po stovyklos statiniais ir infrastruktūra bei aplink juos visada priklausė valstybei, išskyrus trumpą laikotarpį nuo 2004 iki 2008 metų, kai mes buvome šį sklypą išsipirkę, tačiau vėliau nuosavybės teisė iš mūsų buvo atimta išmokant teismo nustatytą kompensaciją ir grąžinta atgal vėl valstybei“, – pasakoja A.Čėsna.
Kauno apskrities viršininkas 2004 m. gruodį sudarė žemės pardavimo sutartį, pagal kurią 8,6679 hektaro sklypą pardavė A.Č. ir A.A.S už 90,2 tūkst litų, arba 26,1 tūkst. eurų.
Teismas pripažino – niekinė sutartis
Teismai dėl šios žemės truko daugiau nei dešimtmetį.
Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra dar 2008 m. pagal urėdijos informaciją atliko patikrinimus ir nustatė, kad detaliojo plano sprendiniai, Kauno apskrities viršininko įsakymas parduoti valstybinę žemę prieštarauja Žemės, Saugomų teritorijų įstatymams ir kitoms taisyklėms.
Kreiptasi į teismą dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra.
2013 m. pirmoje instancijoje sutartis pripažinta negaliojančia, ir savininkai įpareigoti grąžinti valstybei žemę, o jiems iš valstybės priteisė po 13 tūkst. eurų. Teismas įvertino, kad 26,1 tūkst. eurų siekusi pardavimo kaina neprieštaravo sutarčių laisvės principui. Palyginimui, tuomet Registrų centro pažymėjime buvo nurodyta 200,8 tūkst. eurų žemės vertė, o sklypo vertės nustatymo pažymoje – 5208 Eur.
Nutartį verslininkai apskundė ir pareikalavo iš valstybės 144 tūkst. eurų bei 5 proc. metinių palūkanų nuo 1,14 mln. eurų sumos, skaičiuojant nuo pat 2008 metų. Argumentuota, kad tik sugrąžinus prieš 9 metus mokėtą kainą, o paėmus sklypą šiandiene verte, pirkėjai liktų nuskriausti. Tuomet sklypas vertintas per 1,2 milijono eurų.
Ilgas bylinėjimasis baigėsi tik 2017 m. sausį, kai Kauno apygardos teismas žemės pardavimo sutartį pripažino niekine. Teismo nutartyje rašoma, kad „nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su ginčo sklypo įsigijimu, bet teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo panaikinta ne tik dėl netinkamo valstybės institucijų veikimo, bet ir atsakovų nerūpestingumo (nepaisė konstitucinio įstatymų laikymosi principo)“.
Valstybė atgavo stovyklos žemę, tačiau dviem jos buvusiems savininkams teismas iš valstybės priteisė 150 tūkst. eurų kompensaciją bei 26,1 tūkst. eurų sklypo pirkimo kainą. Verslininkų ieškinys patenkintas 13 proc.
Atsakingų neieškojo
Detalųjį žemės sklypo planą, pagal kurį sudaryta valstybei nuostolinga sutartis, 2004 m. tvirtino tuometinis Kaišiadorių rajono administracijos direktorius Antanas Lukoševičius, tačiau savivaldybės administracija tarnybinio patikrinimo dėl atsakingų administracijos darbuotojų veiksmų formuojant žemės sklypą nebuvo pradėjusi, informavo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius.
Pasiteiravus, kodėl teritorija apleista ir netvarkoma, M.Nasevičius aiškina, kad būtent NŽT pagal Žemės įstatymą organizuoja ir vykdo valstybinės žemės naudojimo kontrolę.
„Kaišiadorių rajono savivaldybei šis žemės sklypas nėra priskirtas, žemės sklypą nuosavybės teise valdo Lietuvos Respublika, patikėtinis – NŽT“, – sako M.Nasevičius.
Pasak jo, pastatai teritorijoje priklauso privatiems asmenims, o pastatų savininkai turi teisę kreiptis į NŽT dėl žemės sklypo, reikalingo pastatų eksploatacijai, suformavimo ir jo naudojimo įteisinimo.
A.Čėsna: byloje pralaimėjo visi
Pats A.Čėsna pasakoja, kad daugiau nei prieš 15 metų kartu su A.A.Skorupskiene nusprendus pirkti stovyklos statinius buvo žinoma, kad kitas žingsnis bus žemės sklypo formavimas po nusipirktais statiniais, šio sklypo išpirkimas arba nuoma iš valstybės, arba abiejų derinys.
Anot jo, kiekvienas NT projektas prasideda nuo teritorijos teisinio statuso sutvarkymo, kitu atveju plėtra neįmanoma – jokie bankai nesuteiks paskolų, jei nėra aiškios paskirties ir ribų sklypo su aiškiais savininkais.
„Toks planas visiškai atitiko tuometinius įstatymus, o ir šiuo metu galioja įstatymas, pagal kurį kiekvienas asmuo, turintis nuosavybės teisę į statinį, gali prašyti savivaldybės suformuoti žemės sklypą aplink šį statinį bei antrame etape prašyti valstybės atitinkamą sklypą parduoti arba išnuomoti statinio savininkui“, – sako A.Čėsna.
Sako, kad taip ir padarė: kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybę su prašymu suformuoti sklypą po visais stovyklos teritorijoje esančiais statiniais ir kitais stovyklos infrastruktūros objektais (daugiau kaip 40 unikalių numerių) bei aplink juos.
Kaišiadorių rajono savivaldybė prašymą tenkino, suformavo rekreacinės paskirties 8,5 ha žemės sklypą, kuris atitiko buvusios stovyklos teritorijos ribas – ji buvo aptverta tvora. Šie savivaldybės sprendimai teisme pripažinti neteisėtais.
A.Čėsna bylinėjimąsi su valstybe vadina kuriozu, kur visos šalys pralaimėjo.
„Teismas išaiškino ir nustatė, kad formuojant sklypus savivaldybės biurokratai padarė klaidų, nes toje teritorijoje esą yra miškas, o ne stovykla, todėl miške negali būti formuojamas rekreacinės paskirties sklypas. Kadangi sklypas suformuotas neteisėtai, tai ir sandoris, pagal kurį mes tą neteisėtai suformuotą sklypą pirkome, – neteisėtas“, – sako verslininkas.
Tai jį stebina – kuomet dar 1959 metais sklypas skirtas stovyklai įkurti, nuo tada tai nebebuvo miškas.
„Logiška, kad tuometinėje pionierių stovyklos teritorijoje didelė dalis medžių buvo iškirsta, t.y. ten nebeliko miško, o atsirado poilsinės (rekreacinės) paskirties plotas ir jis buvo aiškiai aptvertas nuo kitos teritorijos, kurioje liko miškas. Pagrindinis bylos kuriozas yra tas, kad toje stovyklos teritorijoje esą toliau vis tiek augo medžiai ir kažkur tiesiog užaugo miškas, todėl 2000 metais valstybė toje teritorijoje užaugusį mišką įsirašė į savo miškų kadastrą ir dar jį paskelbė valstybinės reikšmės mišku, kuris negali būti privatizuojamas“, – teigia A.Čėsna.
Anot jo, pati Kaišiadorių savivaldybė 2002-2004 metais formuodama sklypą to nepastebėjo, o po to dar pati pardavė tai, ko negalėjo parduoti, kadangi valstybinės reikšmės miškai negali priklausyti privatiems asmenims.
„Tik po keturių metų miškų urėdija nustatė šį neatitikimą bei prasidėjo žemės sklypo susigrąžinimo atgal procesai, kurie truko beveik dešimt metų“, – atsiduso A.Čėsna.
Kainą vadina teisinga tam laikotarpiui
Paklaustas, kodėl pardavimo metu buvo nustatyta tokia nedidelė sklypo kaina, A.Čėsna teigia, kad kainą nustato pardavėjas.
„Kiek pamenu, tuo metu valstybė savo žemę parduodavo už kainas, kurias nustatydavo pagal Vyriausybės patvirtintas metodikas. Kitaip tariant, pati valstybė pagal savo pačios pasitvirtintas taisykles spręsdavo, už kokią kainą bus parduodamas vienas ar kitas jos žemės sklypas. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, tos kainos dabar gali atrodyti juokingos, tačiau žiūrint iš tų laikų perspektyvos – tai buvo pakankamai didelė pinigų suma. Nepamirškime, kad tuo metu tai buvo 2000-2004 metai, Lietuva net nepriklausė Europos Sąjungai, buvo visai kitokia NT rinka, supratimas apie žemės vertę buvo visiškai kitoks nei dabar“, – sako A.Čėsna.
Verslininkai apdairiai naudojosi pirmumo teise iš valstybės išsipirkti sklypą, kuris yra po statiniu – tokia procedūra vyksta be aukciono.
NŽT: parduoti negalima, tai Kauno marių regioninis parkas
Dabar teritoriją kontroliuojanti Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) atkreipė dėmesį, kad sklypas, kuriame buvo stovykla, yra Kauno marių regioniniame parke.
NŽT skaičiuoja, kad miško plotas užima 5,5 hektaro iš 8,7 ha sklypo, todėl jis negali būti parduodamas.
„Vadovaujantis LR saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalimi, Valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus pagal LR žemės reformos įstatymą parduodamą namų valdų, asmeninio ūkio, taip pat mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemę bei iki 1 hektaro žemės ūkio veiklai tinkamus naudoti žemės plotus, įsiterpusius tarp privačios žemės sklypų“, – paaiškino NŽT.
Tačiau NŽT teigia, kad sklypas gali būti išnuomotas.
„Minėtas žemės sklypas gali būti išnuomotas žemės sklype esančių statinių savininkams. Vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, nustatyta, kad gali būti išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais“, – rašoma komentare.
Čia pat atkreipiamas dėmesys, kad „minėto sklypo bendraturčiai dėl sklypo nuomos į Nacionalinę žemės tarnybą nesikreipė“.
Grįžo 16 metų atgal – ketina ratą sukti iš naujo
A.Čėsna pasakoja, kad dar prieš perkant sklypą būta vizijų, kad stovyklos teritorijoje galėtų būti kuriamas rekreacinės paskirties statinių kompleksas.
Tačiau po teismų maratono dabartinis status quo – toks pats kaip ir prieš 16 metų, kai statinius kontroliavo verslininkai, o žemę – valstybė.
„Dabar mes grįžome į tą pačią teisinę padėtį, kurioje buvome 2003 m. – t.y. mums nuosavybės teise priklauso tik stovyklos statiniai ir stovyklos infrastruktūra, tačiau mums nepriklauso žemės sklypas po šiais statiniais, joks sklypas nėra suformuotas, ir nesant jokio sklypo, kurį galėtume išsipirkti ar išsinuomoti, mes neturime realių galimybių vykdyti kokius nors rekreacinio NT plėtros projektus buvusios stovyklos teritorijoje“, – sako A.Čėsna.
Pasak jo, vienintelė galimybė tai pakeisti – vėl kreiptis į Kaišiadorių rajono savivaldybę ir aiškintis, ar yra galimybių pagal dabar galiojančius įstatymus suformuoti toje vietoje rekreacinės paskirties sklypą ir, pavykus tokį sklypą suformuoti, vėl prašyti valstybės tą sklypą ar jo dalį parduoti arba išnuomoti, jei pardavimas neįmanomas.
„Manau, kad anksčiau ar vėliau tai bus daroma, tačiau dabar negaliu tiksliai nurodyti, per kiek laiko tai įvyktų, nes tai priklauso ne vien nuo mūsų kaip nuo stovyklos statinių ir infrastruktūros savininkų, bet ir nuo savivaldybės požiūrio, dabartinių įstatymų, valstybės (NŽT) požiūrio, miškotvarkos politikos ir kitų veiksnių. Tikiuosi, kad per ateinančius metus mes išnagrinėsime esamas galimybes kaip nors išjudinti buvusios stovyklos teritoriją ir ieškosime bendro sutarimo su A.A.Skorupskiene dėl investicijų į šios teritorijos plėtrą“, – sako A.Čėsna.
Pasak jo, užsitikrinus teises į žemę, vėl būtų svarstoma pasirinkti vien iš buvusių teritorijos plėtros vizijų, kurios svarstytos ir prieš 15 metų.
„Tų vizijų tada būta keletas, tačiau tokios labiausiai svarstytos buvo trys: rekreacinės paskirties gyvenamųjų namų kompleksas, sanatorija su Alzheimerio liga sergančių pacientų priežiūros centru, vidaus vandenų transporto turizmo centras su viešbučių ar poilsinių vilų kompleksu. Buvome ir liekame atviri bet kokiems kitiems pasiūlymams dėl teritorijos plėtros, jei tik tai atitiktų rekreacinę sklypo paskirtį“, – tikina verslininkas.
Jis viliasi, kad artimiausiais metais išnagrinėjus esamas galimybes pavyks „išjudinti buvusios stovyklos teritoriją“.
„Ieškosime bendro sutarimo su A.A.Skorupskiene dėl investicijų į šios teritorijos plėtrą. Visi jaučiame, kad tiek visuomenės, tiek valdžios institucijų požiūris į rekreaciją per pastaruosius metus yra gerokai evoliucionavęs, pozityviau žiūrima į tokių teritorijų plėtros perspektyvas. Vien pasakyti, kad medžiais ir krūmais apaugusi stovykla pavirto mišku turbūt nepakanka, reikia ieškoti būdų kaip tinkamas rekreacijai vietas pritaikyti visuomenės tikslams“, – sako A.Čėsna.
Draudžia lankytis pastatuose, nes jie pavojingi
Paklaustas, ar lankytojams leidžiama apžiūrėti stovyklos teritoriją, A.Čėsna nukerta – ne.
„Tai yra uždara teritorija ir šiuo metu ji nepritaikyta poilsiavimui, apleistuose pastatuose lankytis draudžiama, nes tai gali būti pavojinga pačių lankytojų sveikatai ar net gyvybei. Žinoma, tai yra valstybinė teritorija, joje leidžiama jos paskirtį atitinkanti veikla, todėl, tarkime, uogauti, grybauti, galbūt iškylauti ar tiesiog pasivaikščioti negali būti uždrausta, tačiau jei lankymosi teritorijoje tikslas yra patekimas į statinius, tada toks patekimas į stovyklą yra ribojamas, nes tai turi būti suderinta su statinių savininkais, t.y. manimi ir A.A.Skorupskiene“, – atsakė A.Čėsna.
Teritorijoje – ne tik gyvenamieji statiniai, bet ir kiti objektai – buvusi valgykla, skalbykla, skaitykla, kultūros namai, medicinos punktas, sandėliai, ledainė, transformatorinė, sporto aikštelės, marių vandenyje esantis betoninis molas, pritaikytas švartuoti mažos grimzlės laivams, bei įvairūs kiti objektai.
„Šie objektai yra ne tik mūsų nuosavybėje, bet ir atsakomybėje. (…) Nėra tiesa, jog mes, šios stovyklos likučių savininkai, nieko nedarome: turbūt nustebsite, tačiau už dalį apleistų statinių kasmet sumokame NT mokesčius į Kaišiadorių rajono savivaldybės biudžetą, nors šie objektai nei komerciniais, nei jokiais kitais tikslais nėra naudojami jau daugybę metų. Dar vienas svarbus niuansas: stovyklos teritorijos viduryje dar nuo senų laikų buvo du gyvenamieji namai, po kuriais ten gyvenantys žmonės susiformavo žemės sklypą“, – sako A.Čėsna.
Šį sklypą su statiniais taip pat įsigijo A.Čėsna ir A.A.Skorupskienė, norėdami įlieti į bendrą teritoriją, tačiau dabar jis liko lyg sala valstybinėje teritorijoje.
„Jame gyvena buvę šio sklypo ir namo savininkai. Su jais sutarėme, kad jie ten tegul gyvena panaudos pagrindais, tačiau turi prižiūrėti ir saugoti stovyklos teritorijoje esančius buvusios stovyklos statinius, kad juose neapsigyventų benamiai, nebūtų daromi kokie nors nusikaltimai, kad faktiškai statinių viduje nebūtų jokių žmonių, nes būti šiuose statiniuose gali būti pavojinga“, – tvirtina A.Čėsna.
Išsaugoti jau nėra ko
Verslininkas patikina, kad tolesnis pastatų likimas gana aiškus – jie visiškai apleisti, neatitinka jokių higienos ar kitų normų.
„Teoriškai galėtų būti rekonstruoti, tačiau praktiškai mes visi suprantame, juos reikia nugriauti ir jų vietoje statyti šiuolaikines normas atitinkančius normaliam poilsiui ir gyvenimui pritaikytus statinius. Nei prieš 15 metų, nei dabar nėra ir nebuvo planų išsaugoti šiuos statinius, nes tai būtų neracionalus ir visiškai neperspektyvus teritorijos tvarkymas. Tai yra keli sovietinio tipo alytnamiai be jokios šildymo sistemos ir su visiškai susidėvėjusia įranga, daugybė medinių statinių, kurių būklė yra labai prasta“, – sako A.Čėsna.