Įvairius komercinius ir indvidualius projektus įgyvendinantis vyras šiandien dirba Lietuvoje, tačiau noriai dalijasi savo prisiminimais iš septynerių emigracijoje praleistų metų. Kanadoje A.Narkevičius dirbo kūrybiškos reklamos paslaugas teikiančioje kompanijoje – kūrė įspūdingus 3D piešinius.
Kūryba iš Tauragės kilusį menininką lydi nuo mažų dienų – vyras mokėsi Klaipėdos E.Balsio menu gimnazijoje. Išmestas iš jos atsidūrė M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, kurią baigė su pagyrimu. Po to – dar dveji metai Vilniaus dailės akademijoje. Supratęs, kad nori gyvenime išmokti dar kažką, atsidūrė Muzikos akademijoje, kurioje gilinosi į režisūrą, tačiau ir šių studijų nebaigė.
Vėliau įstojo ir į Lietuvos kariuomenę. „Jaunystė – kvailystė“, – šypsosi talentingas kūrėjas. Pašnekovas juokauja, kad nepaisant ne vienerių metų, praleistų švietimo įstaigose, šiandien pagal išsilavinimą jis – „ponas Niekas“.
Vėliau likimo vingiai Andrių nunešė už Atlanto. Jo teigimu, tai dar viena gyvenimo avantiūra. „Buvo momentų, kai naktimis dirbau fabrike už 7 dolerius per valandą. Kartais net atrodydavo, kad man gera stovėti prie konvejerio. Po kurio laiko ir tai man įgriso. Vieną dieną pamačiau, kaip ant devynaukščio purškiama realistinė freska. Tuo metu Toronte jos buvo labai madingos. Įstatymai buvo palankūs menininkams, nes nebuvo leidžiama kabinti tentų – tik rankų darbo pieštas reklamas ant sienų“, – pasakoja jis.
Likimas Andriui buvo palankus, todėl jis nesunkiai gavo dailininko darbą kūrybiškos reklamos kompanijoje „Global Colors“. Ten įgyvendino ne vieną kvapą gniaužiantį reklamos projektą pasaulyje gerai žinomiems prekiniams ženklams.
Nors užmokestis jį tenkino, tačiau, kaip prisimena pašnekovas, darbas nebuvo labai intensyvus.
„Darbas buvo gerai apmokamas, nes jis ir turi būti gerai apmokamas. Gal tai darytų ir studentai, bet jie nepadarytų profesionaliai. Buvo ir streso, bet jis buvo labai malonus. Tai pakankamai purvinas užsiėmimas. Reikėjo tampyti žarnas, projektorius. Kartais nebūdavo nei padėjėjų, nei komandos. Kartais dienas leisdavau vienas, prisispaudęs prie sienos“, – pamena jis.
Gavęs patrauklų pasiūlymą dirbti Lietuvoje, vyras netruko susikrauti daiktų ir po septynerių metų Kanadoje grįžo į Lietuvą. Ne mažiau reikšmės apsispręsti turėjo ir sentimentai: „Man sekėsi, nes Toronte buvau tarp menininkų, tačiau ilgainiui, net ir važiuojant metro, mane ėmė slėgti daugiatautiškumas. Ėmė trūkti šiltesnių europietiškų žvilgsnių. Lietuva man visada būdavo svajonių šalis, o ten neretai dirbdavau sukąstais dantimis“.
Vyras savo veiklos verslu vadinti nesiryžta: „Verslas – per daug skambu. Tai, ką darau, yra labai nepastovu. Didžiuojuosi, kad ilgą laiką buvau vienas iš nedaugelio, kuris galėjo pragyventi iš sienų tapybos. Nors, kaip vadybininkas, esu labai apgailėtinas. Man jau 39-eri, noriu sėslesnio darbo, grafiko ir būti naudingas žmonėms, mylimas ir gerbiamas. Kaip ir visi kiti“, – svarsto menininkas.
Kad būtum sėkmingas menininkas, neužtenka būti tik meistru. Reikia mokėti komunikuoti su žmonėmis.
Ne vieną pastatą įspūdingais piešiniais papuošęs dailininkas nusprendė gilintis ir į kūnų puošybą: „Vis labiau pradedu domėtis tatuiruotėmis, įkvėptomis gamtos. Noriu vystyti pozityvios tatuiruotės koncepciją. Noriu daryti ne kaukoles, kryžius, o pateikti grožį. Šiandien mane, pavyzdžiui, įkvėpė iš sėklos išsivystęs daigas. Tikiuosi, kad turėsiu stabilesnį pajamų šaltinį ir klientai eis pas mane, o ne aš paskui juos lakstysiu“.
Daugiau menininko darbų pavyzdžių ir informacijos apie patį kūrėją galima rasti jo profilyje, portale Versliukai.lt, paspaudus šią nuorodą.
Žiemos metu darbo menininkui būna nedaug, nebent vienas kitas interjero projektas. Todėl žiemai jis vėl susikrovė daiktus ir išrūko į Amsterdamą – plėsti akiračio ir pažinčių rato. „Nors man 39 metai, vis dar jaučiu nuolatinį malonumą mokydamasis. Kartais jaučiu, kad šiandien iš sienų tapybos ne tik sunku įgyvendinti savo naivias finansines svajones, kurias turėjau, bet net nėra už ką sumokėti mokesčių. Niekas žmogaus neslegia labiau nei skurdas. Turbūt yra sėkmingesnių už mane jaunų tapytojų.“
Kuriais darbais labiausiai didžiuojatės? „Kiekvienas darbas man yra kažkuo unikalus. Man kartais kyla mintis, kad darbas, kurį dabar darau, yra paskutinis. Kad po jo galėsiu padėti tašką. Po to ima juokas, kad juk tai buvo tik paprasta chaltūrka. Kartais atrodo, kad apie sienų tapybą jau žinau viską. Kartais apima net savotiška didybė. Neneigsiu, jog esu profas, meistras, – pusiau juokais, pusiau rimtais sako Andrius ir surimtėjęs priduria. – Kad būtum sėkmingas menininkas, neužtenka būti tik meistru. Reikia mokėti komunikuoti su žmonėmis“.
Daugiau darbų pavyzdžių rasite portale Versliukai.lt .