„Džiaugiuosi, jeigu gaunu milijoną pajamų“, – agentūrai AFP pareiškė 44 metų vyras Rackevės mieste centrinėje Vengrijos dalyje.
Verslo nuosmukį jis iš esmės aiškina tuo, kad darbininkai iš Vengrijos keliasi į kaimyninę Austriją, kurioje darbo užmokestis yra gerokai didesnis.
„Dirbantieji Vakarų Europoje lengvai užsidirba 70 eurų per dieną, mes čia to pasiūlyti negalime“, – sakė G. Borgulya.
Įmonėms Rytų ir Vidurio Europoje, kurioje kadaise buvo didžiulė pigios darbo jėgos pasiūla, kyla vis daugiau sunkumų ieškant darbuotojų, nes darbininkai masiškai vyksta į turtingesnes Europos Sąjungos (ES) valstybes.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios iš šio regiono į Vakarų Europą persikėlė net 20 mln. žmonių. Daugelis jų išvyko į Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
Dėl šio masinio išvykimo, taip pat žemo gimstamumo lygio ir gyventojų senėjimo, viso regiono darbo rinkose atsirado didelis darbo jėgos deficitas.
Darbo jėgos stygius jaučiamas beveik visuose sektoriuose, įskaitant sveikatos apsaugą, kompiuterines technologijas, apdirbamosios pramonės ir maisto pramonės sektorius.
Emigraciją, kuri prasidėjo sugriuvus „geležinei uždangai“, dar paskatino buvusių komunistinių šalių įstojimas į ES ir finansų krizė.
Oficialiais duomenimis, iš Vengrijos, turinčios 10 mln. gyventojų, nuo 2008 metų emigravo maždaug 400 tūkst. žmonių.
Paskatos ir problemos
„Per pastaruosius trejus metus praradau mažiausiai dvylika žmonių, kurie išvyko į Angliją, Austriją ir Švediją“, – pareiškė vieno restorano Budapešte savininkas, prašęs neskelbti jo vardo.
Kaimyninėje Rumunijoje – antroje skurdžiausioje (po Bulgarijos) ES valstybėje narėje – padėtis dar sunkesnė.
Per kelerius pastaruosius metus iš šalies išvyko 3 mln. rumunų, arba 15 proc. gyventojų, ir dauguma jų buvo darbingo amžiaus. Ypač nukentėjo ligoninės.
„Nebežinome, ką daryti, kad galėtume privilioti naujų darbuotojų“, – pareiškė Ionela Danet, vadovaujanti ligoninei Kurtia de Ardžešo mieste pietinėje Rumunijos dalyje.
Ji bando įdarbinti mažiausiai 20 gydytojų.
„Turime pažangią įrangą, esame turistiniame maršrute, regionas yra gražus ir netoli nuo Bukarešto. Tačiau norinčiųjų dirbti vis neatsiranda“, – pareiškė ji agentūrai AFP.
Dėl emigracijos iš regiono padidėjo darbo jėgos stoka ir sumažėjo darbininkų gimtųjų šalių „potencialus augimas“, pažymėjo TVF pernai paskelbtoje ataskaitoje.
Emigracija taip pat verčia įmones kelti atlyginimus. Dėl to didėja išlaidos, bet ne našumas.
Nors Vidurio ir Rytų Europos valstybių ūkiai auga sparčiausiai ES, o nedarbo lygiai yra gana žemi, darbdaviai baiminasi, kad darbo jėgos stygius netrukus taps rimta kliūtimi užsienio investicijoms.
Čekijoje yra 140 tūkst. laisvų darbo vietų, visų pirma apdirbamosios pramonės sektoriuje, Slovakijai – automobilių gamybos centrui – reikia technikos specialistų, o Bulgarijai ypač trūksta inžinierių.
„Didelės įmonės nuogąstauja, kad, neišsprendus šios problemos, jų būsimiems projektams kils .... neįveikiamų sunkumų“, – kiek anksčiau šį mėnesį įspėjo Bulgarijos ekonomikos ministerija.
Nerimas dėl „Brexit“
Siekdamos ištaisyti padėtį, korporacijos bando vilioti darbuotojus dosniomis paskatomis.
Pavyzdžiui, Vengrijoje mėsainių milžinė „McDonald's“ užmiestyje gyvenantiems darbuotojams siūlo nemokamą apgyvendinimą, o kasininkai Vokietijos mažų kainų parduotuvių tinkle „Lidl“ gali uždirbti beveik 1 tūkst. eurų – tokią algą gauna, pavyzdžiui, ir chemijos inžinerijos ekspertas.
Tuo tarpu Lenkijoje, iš kurios pastaraisiais metais išvyko apie 2,4 mln. gyventojų, įmonės ima samdyti darbininkus iš Ukrainos.
Apytikriais skaičiavimais, Lenkijoje gyvena maždaug 1 mln. ukrainiečių, kurie sudaro didelę Varšuvos restoranų ir parduotuvių darbuotojų dalį.
„Be ukrainiečių, Lenkijos ekonomiką ištiktų didelė bėda, ypač kalbant apie nekvalifikuotą darbo jėgą“, – pareiškė Maciejus Wituckis, „Work Service“, vienos didžiausių Lenkijos įdarbinimo agentūrų, prezidentas.
Tačiau emigracija nėra vienintelė darbo jėgos stygiaus priežastis.
Dėl investicijų į švietimą ir mokymą stokos dešimtys tūkstančių jaunuolių neįgyja įgūdžių ir lieka be darbo.
Atsižvelgusios į tai, vyriausybės pradėjo įgyvendinti gamybinės praktikos programas ir suvienijo jėgas su privačiomis įmonėmis, siekdamos padėti joms vietoje susirasti darbuotojų.
Tuo tarpu emigracijos mastas gali sumažėti, nes ES planuoja sugriežtinti migrantams taikomas darbo taisykles, o Didžioji Britanija nusprendė pasitraukti iš Europos bloko.
Po pernykščio referendumo dėl vadinamojo „Brexit“, kurį surengti, be kita ko, paskatino nesantaiką kurstę debatai dėl imigracijos, darbininkų iš Rytų ateitis Didžiojoje Britanijoje nėra aiški.
TVF duomenimis, iki šiol į savo gimtąją šalį sugrįžo tik nedidelė jų dalis, tačiau per kelerius ateinančius metus tai gali pasikeisti.
