„Čia ateinu paplepėti.... Ateinu ne tik dėl maisto“, – pareiškė 76 metų amžiaus Bassia Hamech, rytinėje Londono dalyje įsikūrusioje labdaros organizacijos „FoodCycle“ valgykloje gavusi dubenėlį karštos sriubos.
Šioje valgykloje Haknio rajone vegetariškais pietumis kas savaitę vaišinama iki 50 žmonių, kurių daugelis turi sveikatos problemų arba jiems gresia socialinė atskirtis.
Viena iš savanorių, menininkė Anne Engel, sako, kad dosniausiai maistą aukoja vietos vaisių ir daržovių pardavėjai turkai, o didžiosios maisto parduotuvės yra mažiau patikimos ir šiandien davė tik maišą duonos.
„Mes jiems pasiūlome įvairiausių neįtikėtinų ir įspūdingų patiekalų“, – sako A. Engel, į valgyklos virtuvę, užverstą pardavėjų atliekoms skirtų vaisių ir daržovių, atnešusi dar daugiau paaukotų produktų, įskaitant mangus, mėtą ir kiaušinius.
Kol geria arbatą, savanoriai sudaro dienos valgiaraštį: sriuba, itališkas omletas ir vaisių salotos, o virtuvės darbuotojai išrenka kelias supuvusias avietes ir kitus produktus, kurie yra pernelyg pasenę, kad juos būtų galima vartoti.
Ir Italija, ir Prancūzija priėmė įstatymus, kuriais skatinama aukoti maistą, kurį pardavėjai laiko netinkamu pasiūlyti pirkėjams, užuot jį išmetus.
„Požiūris į maistą keičiasi. Ateina daug savanorių, kuriuos pasibaigusio pardavimo laiko maistas labai gąsdina“, – sako A. Engel.
2016 metai su maisto atliekų problema kovojantiems pasaulio aktyvistams buvo labai svarbūs. Pavyzdžiui, ir Italija, ir Prancūzija priėmė įstatymus, kuriais skatinama aukoti maistą, kurį pardavėjai laiko netinkamu pasiūlyti pirkėjams, užuot jį išmetus.
Tačiau Didžioji Britanija įstatymo šiuo klausimu vis nepriima, taigi veiksmų tenka imtis bendruomenės grupėms ir naujoms įmonėms.
Labdaros organizacijos WRAP („Atliekų ir išteklių veiksmų programa“) 2016 metų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje per metus išmetama maždaug 10 mln. tonų maisto.
O visoje Europos Sąjungoje, 2012 metų skaičiavimais, į atliekas per metus patenka maždaug 88 mln. tonų maisto.
„Vaisių kilimas“
Didžiojoje Britanijoje atsiranda vis daugiau maisto iš produktų, kuriuos buvo ketinta išmesti, gaminamo maisto kavinių ir parduotuvių. Jose reguliariai lankosi aplinka besirūpinantys asmenys, taip pat nepasiturintieji ir žmonės, kurie tiesiog ieško draugijos.
Produktų, pagamintų iš vaisių, kurie buvo „išgelbėti“ nuo sąvartyno, atsiranda ir Londono centre veikiančiose kavinėse, kuriose paprastai siūloma prabangi kava ir kaloringi keksiukai.
Buvęs „FoodCycle“ savanoris Benas Whiteheadas pasakoja, kad nuo tada, kai jis vietos turguje pirmą kartą pasiteiravo, ar galėtų gauti netinkamų parduoti prekių, jis išgelbėjo beveik 15 tonų vaisių.
„Man pasiūlė 12 dėžių išties puikių ananasų. O aš atvažiavau su dviračiu! Taigi jie pažvelgė į mane ir ėmė juoktis“, – prisimena jis savo pirmąjį susitikimą su prekeiviais.
Paeksperimentavęs su įvairių rūšių vaisiais, kurie pardavėjų buvo pripažinti nepakankamai „tobulais“, kad juos būtų galima pasiūlyti pirkėjams, 2015 metais B. Whiteheadas įkūrė įmonę „SpareFruit“, kurio džiovina supjaustytus obuolius ir kriaušes ir gamina traškučius.
„Jeigu pervažiuosite per vaismedžių sodus, pamatysite vaisių kilimą. Kai kurių iš tų vaisių nevalgytume, bet, sakyčiau, 90 proc. tų vaisių yra visiškai valgomi“, – sako jis.
„Snact“, panaši džiovintų vaisių gamintoja, šios veiklos ėmėsi po to, kai 2014 metais sutelktinio finansavimo platformoje pritraukė 14 tūkst. svarų (apie 17 tūkst. Eur).
Abi įmonės šiemet tikisi įgyvendinti dar daugiau savo ambicingų planų, o jos, be kita ko, nori, kad jų produktai patektų į prabangios universalinės parduotuvės „Selfridges“ lentynas.
Galimybė pasiūlyti tokius produktus tokioje parduotuvėje rodo, kaip pasikeitė britų požiūris. O kad jis pasikeitė, B. Whiteheadas įsitikino, paklausęs pirkėjų, ar jie valgytų produktus, kurie priešingu atveju būtų išmesti.
„Ir visi atsakė: jeigu tie produktai švarūs ir sveiki, jeigu juos saugu valgyti, kodėl gi ne?“
