Savo straipsnyje dienraštyje „The New York Times" P.Krugmanas skuba užbėgti už akių visiems tiems, kurie nesibaigus ekonomikos krizei jau svarsto, kas dar blogesnio pasaulį gali ištikti artimiausioje ateityje. Viena pagrindinių baimių, kurią jis užtinka pastarojo meto viešajame diskurse, – nekontroliuojama infliacija, kurią esą gali sukelti neregėtas turtingiausių pasaulio valstybių išlaidavimas.
Į finansų sektorių leidžiant vis naujas kapitalo injekcijas, JAV visuomenėje pamažu, tačiau užtikrintai auga nerimas, kur dings visi šie pinigai, kai padėtis pasaulio rinkose pagaliau stabilizuosis. Ar tikrai pasaulį, vos tik jis spės atsigauti nuo recesijos išbandymų, nušluos aukšta hiperinfliacijos – neregėto pinigų nuvertėjimo - banga?
Dvi baimės versijos
P.Krugmano teigimu, tai vis dar yra menkai tikėtina. Kalbas apie būsimą infliaciją milžinę jis visų pirma sieja su politiniais išskaičiavimais, o ne ekonomine logika. Profesoriaus pastebėjimu, šiuo metu vis dar nesama jokių ryškesnių infliacinio spaudimo požymių. Vartotojai, bent jau tie, kurie turi darbą ir pajamų, daugelyje šalių gali džiaugtis sumažėjusiomis prekių ir paslaugų kainomis. "Defliacija, o ne infliacija yra aiškus, šalia esantis pavojus", – užtikrintai teigia P.Krugmanas.
Siekdamas atskleisti augančios baimės nepagrįstumą, profesorius nukreipia savo dėmesį į dvi JAV visuomenėje paplitusias nuomones. Dalis žmonių yra įsitikinę, jog Federalinis rezervų bankas šiuo metu aktyviai spausdina pinigus, o tai esą neišvengiamai sukels jų nuvertėjimą. Kiti teigia, kad didžiausias pavojus turėtų kilti iš didelių skolų, kurias paliks dabartinė biudžeto deficito didinimo politika. Esą vėliau vyriausybė bus priversta dirbtinai pakurstyti infliaciją, kad bent kiek sumažėtų įspūdingos skolos vertė.
„Pirmoji versija yra tiesiog neteisinga. Antroji galėtų būti teisinga, tačiau nėra tokia", - atsako P.Krugmanas.
Bankai sėdi ant pinigų
Nobelio premijos laureatas nesibaimina dėl to, kad JAV federalinis rezervų bankas šiuo metu supirkinėja daugybę vyriausybės ir privataus sektoriaus skolų bei didina bankų turimas atsargas.
„Įprastais laikais tai sukeltų didelę infliaciją; bankai, sukaupę dideles atsargas, imtų plėsti skolinimą, tai paskatintų paklausos didėjimą, kuris prisidėtų prie kainų kilimo, – pripažįsta specialistas, tačiau čia pat nuramina. – Tačiau dabar nėra įprasti laikai. Bankai niekam neskolina iš savo ypatingųjų rezervų. Jie tiesiog sėdi ant šių atsargų, šitaip iš esmės siųsdami pinigus atgal Federaliniam rezervų bankui. Taigi galiausiai paaiškėja, kad iš tiesų Federalinis rezervų bankas nedidina pinigų kiekio."
P.Krugmanas primena 1997–2003 metų Japonijos centrinio banko politiką. Tuo metu Azija susidūrė su panašiomis problemomis, kokias dabar patiria visas pasaulis. Japonijos centrinis bankas taip pat dideliais kiekiais supirkinėjo skolas, tačiau vartojimo prekių kainos ne tik nepadidėjo, bet netgi mažėjo.
Skolų mažinimo menas
O gal didžiausią grėsmę iš tiesų kelia milžiniška valstybės skola? JAV skola jau netrukus gali susilyginti su šalies bendruoju vidaus produktu (BVP). Didžiulių ekonomikos skatinimo programų priešininkai tvirtina, kad anksčiau ar vėliau vyriausybė bus priversta dirbtinai sukelti infliaciją, kad ši skola nuvertėtų. Taip pasielgė Prancūzija pasibaigus brangiai kainavusiam Pirmajam pasauliniam karui.
„Tačiau mes neturime daugiau šiuolaikinių pavyzdžių. Per pastaruosius du dešimtmečius Belgija, Kanada ir, žinoma, Japonija išgyveno epizodų, kai skola viršijo 100 proc. BVP. Ir pačios JAV baigė Antrąjį pasaulinį karą su skola, didesne nei 120 proc. BVP. Nė vienu iš šių atvejų vyriausybė nesigriebė infliacijos kaip būdo spręsti savo problemas", – rašo P.Krugmanas ir čia pat prisipažįsta, kad jis pats teiktų pirmenybę nuosaikiai infliacijos palaikymo politikai, kuri skatintų skolinimą ir šiek tiek sumažintų privačių skolų naštą.
Bando išgąsdinti B.Obamą?
Jeigu hiperinfliacija būsimame pokriziniame pasaulyje nėra reali grėsmė, kas yra suinteresuotas visuomenės gąsdinimu? P.Krugmanas neslepia įtariąs kai kuriuos savo kolegas ekonomistus, jog šie siekia priversti JAV prezidento Baracko Obamos administraciją atsisakyti valstybės išlaidų didinimo, nors patys visai nesibaimino biudžeto deficito, kai jį sparčiausiai augino mokesčių mažinimas.
„Be abejo, prezidentas neturėtų leistis gąsdinamas. Ekonomikos padėtis vis dar sunki, todėl jai reikalinga pagalba", – rašo P.Krugmanas.
