Dortmundas – vakarų Vokietijos miestas, pirmą kartą paminėtas 880 metais. Amžius miestas kūrėsi kaip laisva ir pirklių mėgiama vieta. Tai yra vieta, iš kurios kolonistai kadaise kėlėsi į Klaipėdos kraštą. Esame sąlyginai artimi.
XIX amžiuje Dortmundas tapo stipriu pramoniniu centru. Jei žvelgtume viso pasaulio mastu, jis kažkuo priminė Ukrainos Donbaso kraštą, nes klestėjo geležies ir angliakasybos pramonė.
Dortmundas kažkuo priminė Ukrainos Donbaso kraštą, nes klestėjo geležies ir angliakasybos pramonė.
Po Antrojo pasaulinio karo miestas, kaip ir daugelis Vokietijos miestų, buvo visiškai subombarduotas, tačiau prisikėlė.
Atsitiesė ir pramonė – toliau kasė anglį, lydė geležį. Gamyklos plėtėsi ir glaudėsi prie gyvenamųjų namų.
Pastaraisiais metais tokia pramonė pasidarė nebekonkurencinga. Per keletą dešimtmečių, tikėtina, jos anglies visai bus atsisakyta. Anglis kasama ir geležis efektyviau gaminama kituose kraštuose. Panašu, kad Vokietijos ateities kursas – visai išsivaduoti nuo priklausomybės iškastiniam kurui.
Čia kraujyje paskendusio Donbaso ir atgimstančio Dortmundo likimo linijos išsiskiria. Vokietijos miestas 2008-aisiais pasuko iššūkių keliu. Milžiniška plieno gamykla užgeso ir baigė savo juodus aukštakrosnių dūmus sėdi ant miesto.
Reikėjo kažkokio neįprasto sprendimo – drąsaus ir jautraus. Juk besitraukianti ir miestą maitinusi sunkioji pramonė grasino bedarbių mariomis. Nuskriaustųjų neturėjo likti.
Svarbiausia – informuoti visuomenę
Gal vietoje šios didžiulės gamyklos sukurti poilsinę zoną? Lai būna ežeras ir gyvenamieji rajonai? Žmonės pasišiaušė – tyčiojatės? Ir taip nėra darbo, lėšų – dar čia pinigus plaus! Nejau visiems tik linksmybės galvoje?
Nuo šio istorijos taško prasideda kažkas lietuvio galvai nesuvokiamo. Dortmundo savivaldybė nedaro jokių slaptų konkursų, neburia jokių politinių grupuočių. Jie visi eina pas žmones ir kiekvienam aiškina, kas čia bus.
Apie tai papasakojo Lüdgeris Schürholzas, projekto vadovas ir savivaldybės atstovas. Nuostata buvo tokia – nebus ežero, jei nors viena visuomeninė organizacija ar bendruomenė to nenorės.
Jei nors kuriam nebus išaiškinta, kas čia iš tiesų planuojama, reikalai nepajudės iš vietos. Visi prieštaravimai buvo atremti. Visi pasiūlymai priimti. Visi žinojo, kad vėliau kelio atgal nebus ir bylinėtis bus per vėlu.
Visi pasiūlymai priimti. Visi žinojo, kad vėliau kelio atgal nebus ir bylinėtis bus per vėlu.
Tuomet – projektas ir konkursai. Šis procesas truko neįtikėtinai trumpai – apie 14 mėnesių.
Dar 2009-aisiais čia dunksojo sustojusi didžiulė plieno lydymo gamykla su visa įranga. Po metų iš viso to liko tik didžiulė duobė.
Kaip tai tradiciškai vyksta Lietuvoje? Pas mus konkursus lydi keletas metų teismų. Tuomet lieka labai nedaug laiko paties projekto įgyvendinimui. Skubama atlikti net tuos statybos darbus, kurie reikalauja laiko.
Rangovas dažniausiai pats stokoja kompetencijos, todėl skuba samdyti subrangovus. Neretai pasitaiko, kad projektas visai prapuola su visais jame sukištais milijonais. Tuomet vėl teismai – kas kam skolingas?
Ežeras – lyg Feniksas iš pelenų
Prie savivaldybės buvo sukurta įmonė, kuri kruopščiai prižiūrėjo darbų eigą, administravo lėšas. Dortmundas kiekvienais metais žengdavo po didelį žingsnį į priekį. Viskas klostėsi pagal planą ir net geriau.
Per keletą metų buvo suformuotas naujas Phoenix – Fenikso ežeras. Simboliška, nes Feniksas yra iš pelenų atgijęs paukštis. Kadaise čia buvo tikrai karšta, o dabar – didžiulis ežeras.
Jame paliktos kelios salos, nes tai pagerina vandens cirkuliaciją. Dirbtinis ežeras atsirado buvusios plieno gamyklos 96 hektarų teritorijoje. Iškastas dirvožemis buvo patikrintas.
Viena, ką tikrai buvo galima ir kas buvo iš anksto numatyta – pirkti šalia ežero sklypus ir bėgioti aplinkui nutiestais moderniais takeliais.
Neužterštas, kiek jo reikia, grąžintas landšaftui formuoti.
Aplink įkurti mokslo, technologijų, verslo centrai, gyvenamosios paskirties zonos, restoranai.
Taip pat sukurta daug naujų darbo vietų. Sakoma, kad daugiau nei kadaise dirbo metalo pramonėje. Akivaizdu, kad žmogui naudingas projektas pavyko visapusiškai.
Ežeras yra apie keturių metrų gylio. Juo galima plaukioti nedidelėmis jachtomis. Ežere daug ko negalima. Negalima maudytis, nors vanduo švarutėlis. Nevalia žvejoti, nors įleidžiama įvairių viena kitą ryjančių žuvų.
Viena, ką tikrai buvo galima ir kas buvo iš anksto numatyta – pirkti šalia ežero sklypus ir bėgioti aplinkui nutiestais moderniais takeliais.
Galima bučiuotis ant patogių suoliukų, fotografuoti paukščius, kvėpuoti grynu oru. Ar to maža? Vokiečiai – tvarkos žmonės, todėl maudosi ten, kur tai numatyta.
Savivaldybės „nuostolis“ – 10 milijonų eurų
Atstumianti gamykla virto patraukliausiu Dortmundo perlu. O kiek tas perlas kainavo? Savivaldybės atstovas, ilgai vardijęs privalumus, galiausiai ištaria – 240 milijonų eurų.
Apie 140 milijonų miestui sugrąžinta pardavus aplinkui sklypus. Juose išdygo gyvenamieji namai, biurai.
Dar 15 procentų kompensavo Europos Sąjunga. Neįprastas Lietuvai procentas?
Įdomiausias momentas – 60 milijonų paklojo bendrovė, kuri yra atsakinga už šalia tekančios upės vandens lygį. Per potvynius upė pridarydavo daug žalos. Dabar ežeras pasitarnauja vandens lygiui sureguliuoti.
Gamyklą dabar primena tik saloje pastatyta milžiniška aukštakrosnė. Joje kadaise buvo lydomas plienas, o pavertus – išpilstomas. Taip pat necinkuotos geležies monumentas, įrengtas šalia esančioje aikštėje.
Kelionę apmokėjo Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerija, tačiau turiniui tai įtakos neturėjo.
