Pasak vieno iš Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėjų Elijaus Čivilio, turime išmokti kalbėtis ir susitarti dėl valstybei svarbių ekonomikos prioritetų – tik tuomet sėkmingai ugdysime šalies talentus ir stiprinsime savo poziciją pasauliniame verslo, mokslo ir inovacijų žemėlapyje.
– Kodėl svarbu kalbėtis apie šalies ateitį, ar mokame tai daryti?
– Svarbu žinoti savo istoriją, suprasti kontekstą, tačiau turime nepamiršti žvelgti ir į ateitį. Visai neseniai suvokėme, kad mes patys – Lietuvos žmonės, institucijos, socialinės grupės – esame ateities režisieriai.
„Lietuva 2050“ – pirmas dokumentas, kuriame taip plačiai diskutuojame ir tariamės dėl mūsų šalies ateities. Čia analizuojamos skirtingos valstybei ir visuomenei svarbios sritys, vyksta itin platus dialogas tarp skirtingų grupių. Jei dabar susitarsime, vėliau, kaip bendruomenė ir valstybė, daug lengviau žengsime bendro tikslo link.
Mes esame beprotiškai laimingi, nes galime sukurti tokią ateitį, kokios norime. Turime daug įrodymų, kad mums sekasi, kai sprendžiame ir į priekį judame patys, o ne tuomet, kai sprendimus priima okupacinės valdžios ar kiti, primesdami mums savo politinius tikslus.
– Kaip pastarųjų dešimtmečių sprendimai formavo šalies ekonomiką?
– Pastaruoju metu lankytose konferencijose daugelis kalbėtojų ne kartą pabrėžė: „Oho, kaip toli mes nubėgome“. Lietuva pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, skaičiuojant perkamosios galios pariteto principu, siekia 90 proc. ES vidurkio, esame greičiausiai auganti ekonomika. Net ir šiemet, kai Estija bei Latvija patiria nuosmukį, Lietuvos ekonomika išlieka stabili. Tai lietuviškas augimo fenomenas – gyvenimas gerėja, visi tai jaučiame.
Visgi nors įvairūs reitingai rodo labai didelį Lietuvos progresą, turime nepamiršti, kad mūsų startinė pozicija buvo labai žema. Kažkada buvome viena labiausiai atsilikusių ES valstybių, 1,1 mln. žmonių, daugiau nei trečdalis populiacijos, gyveno ties skurdo riba. Dabar šie skaičiai drastiškai sumažėję. Pagal ekonominius rodiklius, jau esame aplenkę tokias šalis kaip Portugalija, Ispanija, Graikija, o po kelerių metų, panašu, aplenksime ir Italiją.
Stojant į ES, tai atrodė neįtikėtina. Sparčią šalies ekonomikos pažangą iš pradžių lėmė maži kaštai ir pigios žaliavos, tačiau jau seniai nebesame pigių kaštų šalis, tarptautinėje arenoje esame vertinami bei konkuruojame visai kitais dalykais, pirmiausia talentais, aukšta darbo kultūra ir palankia investicine aplinka.
– Lietuvos ekonomikos variklis šiandien – kas jis ir ar toks išliks ateityje?
– Keliaujant į ateitį mūsų augimo epicentru bus kuriantis Lietuvos žmogus – talentas. Tai plačiai pristatoma ir valstybės ateities vizijoje. Toks žmogus gebės kurti į aukštą pridėtinę vertę orientuotą verslą, mokslą ir inovacijas. Būsime atpažįstami kaip inovatyvi, žinioms imli ir kūrybinga šalis.
Kaip „Investuok Lietuvoje“ vadovas galiu patvirtinti, kad klientus į Lietuvą pritraukia ir čia išlaiko mūsų talentai. Jiems svarbu, kad esame alkani atsakomybių, kūrybos, įdomių projektų – kitos šalys jau praradusios šį alkį. Manau, kad Lietuvoje jis dar ilgai bus nenumalšintas.
Taip pat matome tiesioginių užsienio investuotojų, kurie atneša industrinių žinių, naujų praktikų, orientuotų į aukštą produktyvumą, technologijų ir integraciją į pasaulines tiekimo grandines, didelį pozityvų poveikį ekonomikai. Visgi dėl šių investicijų vyksta arši konkurencija, o Lietuvos praeities konkurencingumo receptai jau išsisėmę. Kitos šalys nesnaudžia – agresyviai investicijas traukia ir didžiosios valstybės, ir aplinkinės šalys, pastaraisiais metais pristačiusios naujas investicijų skatinimo priemones, tad turime skirti gerokai didesnį dėmesį naujų konkurencingumo šaltinių sukūrimui.
Be užsienio kapitalo ir atnešamų kompetencijų mūsų ekonomikos vystymosi trajektorija bus gerokai lėtesnė. Valstybės ateities vizijoje numatyta nuostata, kad Lietuva turi būti patraukliausias pasirinkimas regione aukštą pridėtinę vertę kuriančiam tarptautiniam verslui, ir tai pamatinis mūsų valstybės veikimo principas, kuriam turime rasti reikalingus receptus.
Svarbus ir mūsų požiūris į socialų, ekologišką verslą, meilę gamtai, tvarią ekonominę plėtrą. Istoriškai lietuvis visada turėjo ryšį su jį supančia aplinka. Socialiniai verslai didžiausiose valstybėse neturi tokio poveikio ar tiek svarbos, kiek Lietuvoje. Lietuvoje veikia didelė ir sėkminga bendruomenė. Tai būdinga visam Šiaurės Europos regionui, čia istoriniai, gamtiniai, socialiniai, kultūriniai aspektai išugdė jautrumą aplinkai ir vienas kitam. Ir tai yra privalumas.
– Kokie yra didžiausi Lietuvos ekonomikos trikdžiai, galintys stabdyti mūsų augimą ir progresą?
– Esant neribotoms galimybėms ir ribotiems ištekliams, svarbu tinkamai susikoncentruoti, kitaip kyla grėsmė užstrigti vidutinioko spąstuose. Ateityje teks gerokai pasistiebti su inovacijomis – dabartinis Lietuvos inovacijų gebėjimas yra gana prastas. Pagal pasaulio inovacijų indeksą, vertinant inovacijų ekosistemos išsivystymo lygį, esame 34 vietoje. Turbūt apsipirkinėdamas nė vienas nesirenka 34 pozicijoje esančio pieno? Visi dairosi pirmaujančių ir geriausių. Taigi mokslo, informacijos ir žinių potencialas – vienas didelis blokas. Čia turime tobulėti, judėti globalaus inovacijų centro link.
Į mokslinę tiriamąją veiklą ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) šiuo metu investuojame 1,1 proc. BVP. Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos (EBPO) vidurkis yra 2,5 karto didesnis, o tokios lyderiaujančios šalys kaip Izraelis į inovacijas bei mokslą investuoja 5 kartus daugiau nei Lietuva. Turime suprasti, kad norėdami įsitvirtinti pasauliniame inovacijų žemėlapyje turime ne tik pasivyti, bet ir aplenkti.
Šiuo metu, Europos Komisijos duomenimis, mes esame viena nepažangiausių valstybių ES pagal darbuotojų struktūrą. Technologijoms, gamybai ir žinioms imliuose sektoriuose Lietuvoje dirba tik 15,3 proc. darbuotojų, kai ES vidurkis – 19 proc. Mūsų skaičiavimais, kad pasiektume Nacionaliniame pažangos plane užsibrėžtų tikslų, gali reikėti apie 30 tūkst. papildomų darbuotojų gamybos ir žinioms imliuose paslaugų sektoriuose.
Atsižvelgiant į prognozes, kad iki 2030 m. darbingo amžiaus gyventojų šalyje sumažės maždaug dešimtadaliu, tai gali būti iššūkis. Turėsime užtikrinti žemos pridėtinės vertės sektoriuose dirbantiems žmonėms galimybę sėkmingai persikvalifikuoti ir didinti šalies atvirumą talentams iš užsienio.
Ne mažiau svarbesnis yra ir jau veikiančio verslo gebėjimas persitvarkyti bei įsitvirtinti globaliose rinkose, aukštos pridėtinės vertės verslo kūrimo grandinėse. Dabar plėtojame šaunią eksportuojančią gamybinę ekonomiką. Visgi lietuviškos pramonės darbo našumas, automatizacijos lygis yra žemas, todėl ilguoju laikotarpiu būsime nekonkurencingi.
Be kita ko, Lietuvoje mažas ir patentų skaičius vienam gyventojui. ES vidurkis – 151 patentas 1 mln. gyventojų, Lietuvos – vos 28. Kažką darome, kuriame, bandome, bet rezultatas nelabai aiškus.
– Ar turime įrankius, reikalingus pokyčiui ir ekonomikos proveržiui ateityje? Kaip turėtume valdyti rizikas?
– Mūsų valstybėje jau įvyko sektoriui naudingi ir ateičiai reikalingi pokyčiai: ankstesnė Vyriausybė priėmė Inovacijų įstatymą, ši Vyriausybė įvykdė pertvarką ir įsteigė Inovacijų agentūrą, aplink šiuos sprendimus buriamos ekosistemos. Ekonomikos ir inovacijų proveržiui skiriama vis daugiau dėmesio.
Kuriant ateities ekonomiką, svarbiausia yra specializacija. Iki šiol Lietuvos dėmesio centre buvo trys kryptys: informacinės technologijos (IT), gyvybės mokslai ir inžinerinė pramonė. Čia turime daug gero įdirbio ir ženklų BVP dalies augimą. Pagal 2021–2030 metų Nacionalinį pažangos planą, inžinerinė pramonė augs nuo 5,6 proc. iki 7,69 proc. BVP, IT – nuo 3,6 proc. iki 5,1 proc. BVP, o gyvybės mokslai, perkopę 1 proc., išaugs iki 5 proc. BVP. Jau esame pusiaukelėje, tad ir toliau kryptingai dedant pastangas, šie rodikliai bus pasiekti. Tai puikus pavyzdys, kad susitarimas, kurį įtvirtinome Nacionaliniame pažangos plane, veikia.
Nors su globaliais ekonomikos dalyviais negalime konkuruoti rinkos dydžiu, kaštais ar patogia geografine pozicija, tačiau galime įtvirtinti savo poziciją pasaulinių inovacijų žemėlapyje per specializaciją – turime būti svarbūs tiek, kad be mūsų nebūtų priimami pasauliniai inovacijų sprendimai. Tam reikalingas įsitraukimas į pasaulines inovacijų ir mokslo sistemas. Mokslas yra globalus, jis neapsiriboja valstybės sienomis. Deja, vis dar esame itin silpnai įsilieję į tarptautinę mokslo bendruomenę. Tai posovietinio paveldo ir pasaulėžiūros pasekmė, ir tai turime keisti.
Reikalingas ir finansavimo persvarstymas. Kol kas verslai labai silpnai finansuoja MTEP, nes šiuo metu, deja, vis dar nemato vertės, stringa bendradarbiavimas su universitetais. Kalbant su švietimo įstaigomis nuolat svarstoma, ko Lietuvai reikia, – fundamentalių ar ekonomikai pritaikomų tyrimų. Nuomonės išsiskiria. Visgi būtinas balansas, veikianti studijų programa turi rengti specialistus, pasirengusius iššūkiams ir ateities pokyčiams, vien teorinių žinių kaupimo ir modelių išmanymo nepakanka. Turime apgalvoti prioritetus: ar toliau skirsime pinigų pastatams ir renovacijai, ar visgi moksliniams tyrimams.
Turime išmokti „nusirašyti“ geriausias pasaulio praktikas. Bet šiuo metu vis dar užsiveliame politiniuose debatuose. Svarbu depolitizuoti sprendimus. Gydydami žmogų vadovaujamės medicinos mokslu grįstomis žiniomis, tad ir ekonomikoje turėtume tuo remtis. Galime sėkmingai vadovautis vadybinėmis praktikomis, geraisiais tokių valstybių kaip Izraelis, Singapūras ar Airija ekonominės plėtros pavyzdžiais. Jei veikia, stebime ir pritaikome.
Turime mokytis sutarimo, kalbėtis, tai darome ir „Lietuva 2050“.
– Kaip valstybėje, kuri vis dar mokosi kalbėtis ir susitarti dėl svarbiausių šalies prioritetų, išlaikyti talentus, juos motyvuoti?
– Per prievartą sulaikyti ar susigrąžinti žmonių negalime. Tačiau jei sutarsime, kad Lietuva yra aukštos pridėtinės vertės kūrėja, aukštose tiekimo grandinėse įsikūrusi nepakeičiama valstybė, specialistai ir profesionalai norės čia burtis.
Ekonomikoje yra du vaidmenys – donorų ir centro. Istoriškai visada buvome donorai: žmonės keliavo į finansinius, darbo, žuvies apdirbimo, žemės ūkio centrus, ir taip visi išsivažinėjo. Bet dabar centras esame mes: Lietuvoje įsitvirtina aukštųjų technologijų, finansinių technologijų ir kiti globalūs centrai, kurie traukia specialistus iš užsienio.
Pastaruosius ketverius metus Lietuvoje stebime pozityvią migraciją. Atlyginimais jau vejamės Vakarų valstybes – pastaraisiais metais Lietuvoje fiksuojamas vienas sparčiausių darbo užmokesčio augimų visoje ES. Todėl šalies gyventojams lieka vis mažiau paskatų dairytis geresnio gyvenimo svetur, tai taip pat tampa motyvuojančiu faktoriumi emigrantams grįžti namo bei užsieniečiams rinktis Lietuvą.
Daug grįžusių specialistų dirba ir „Investuok Lietuvoje“. Žmonės grįžta ne tik dėl augančių atlyginimų, bet ir dėl šeimos, draugų, gyvenimo kokybės. Pusė atvykstančiųjų – užsieniečiai. Jų istorijos skirtingos. Neseniai kalbėjau su Lietuvoje dirbančiu ispanu, kuris čia siekia karjeros. Dėl rinkos dydžio ir konkurencijos Ispanijoje jis greičiausiai dirbtų padavėju, Lietuvoje jis gali būti specialistas, augti kaip profesionalas, o po kelerių metų tapti vadovu. Lietuva tokiems žmonėms gali pasiūlyti augimo galimybes.
Didelį poveikį ekonomikai daro nuo Lukašenkos režimo pabėgę, čia persikėlę baltarusiai – nauji mokestiniai rezidentai, generuojantys itin didelę grąžą. Vidutinis čia įsikūrusio baltarusio atlyginimas siekia 5 700 Eur. Jis moka mokesčius, vartoja, perka.
Tai vis dar nepatogi tema, bet svarbu susitarti dėl migracijos. Mūsų pagrindinis tikslas – lietuvių, kurie Lietuvoje gali rasti tas pačias vertes, dėl kurių anksčiau išvyko, susigrąžinimas. Antras – į Lietuvą norime pritraukti aukštą pridėtinę vertę kuriančius ir verslus čia atvedančius žmones. Čia jie yra laukiami, gali kurti karjerą, gyvenimą, mokėti mokesčius ir prisidėti prie Lietuvos proveržio.
– Ar mokame atpažinti talentus ir juos ugdyti?
– Talentas nėra jaunas ar unikalus žmogus. Kiekvienam žmogui, visuomenės nariui be galo svarbus mokymasis visą gyvenimą. Šioje srityje Lietuva yra viena silpniausių ES. ES apklausa rodo, kad 40 proc. Suomijos kompanijų moko žmones skaitmeninių technologijų darbe. Lietuvoje šis rodiklis siekia vos 14 proc. Taip pat 40 proc. visų Lietuvos įmonių susiduria su sunkumais, nustatydamos darbuotojų mokymo poreikius.
Turime suprasti, kad tobulėjimas nesibaigia universitete ar formaliu mokslu. Keliaujant į ateitį, mokymasis visą gyvenimą bus neišvengiamas, turėsime nuolat tobulinti įgūdžius. Tai svarbu ir senjorams – norime kurti sidabrinę ekonomiką, bet patys, kaip visuomenė, apribojame vyresniuosius, vis dar manome, kad jie neturi kompetencijų ar yra jas praradę. Senjorai gali daryti viską, svarbu specializuoti programas ir padrąsinti mokytis.
Tai mūsų kultūros ir asmeninės žmonių motyvacijos klausimas. Sutarę dėl kertinių vizijos „Lietuva 2050“ klausimų, pamatinių vertybių, matome, kad visur, taip pat ir ekonomikoje, epicentras yra žmogus. Taigi darykime viską, kad jis būtų geriausias. Gerinkime formalų ugdymą, daug dėmesio skirkime perkvalifikavimui.
– Nemažai kalbėję apie globalų kontekstą, persikelkime į Lietuvos miestus ir regionus – kokia ekonomikos situacija ir ateities prognozės juose?
– Vilnius puikiai atrodo tarptautinėje arenoje, bet visgi, žvelgiant atidžiau, Šiaurės Europos šalių grupėje, kurioje esame, Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui nesiekia mažiausio BVP vienam gyventojui, sukuriamo Švedijoje ar Danijoje. Nebegalime dairytis į kitas posovietines šalis ar lygintis su jomis. Atkūrę Nepriklausomybę, pasirinkome Šiaurės kryptį, todėl turime lygiuotis į šio regiono valstybes ir tai yra svarbi motyvacija. Šis pasirinkimas atsispindi ir mūsų prioritetuose: socialinis saugumas, švietimas, krašto apsauga.
Mūsų regionams, kaip ir visai Lietuvai, svarbi specializacija – turime nubrėžti aiškias regionų plėtros kryptis. Dabar visi lygūs ir vienodi, trūksta struktūros, aiškių vystymosi tikslų. Kartais gali atrodyti, kad užsienio investuotojai ateina ten, kur nieko nėra, tačiau priešingai – jie dairosi gerai išvystytos verslo aplinkos. Kur buriasi rizikos kapitalo fondai? Silicio slėnyje, ten, kur daugiausiai veiksmo. Atėjęs į plyną lauką daug nenuveiksi.
Regionuose yra daug profesinių mokyklų, tačiau klausimų kelia jų programų tikslingumas. Kėdainiuose įsikūręs puikus LEZ, daug investuotojų, jiems reikia konkrečių specialistų, bet regione vis dar ruošiamos iš senų laikų paveldėtos profesijos. Trūksta dialogo.
Koją kiša ir infrastruktūra. Urbanistinis planavimas turi vykti efektyviau. Vilnius labai gerai išvystytas, bet provincija vis dar atsilieka. Lietuvoje yra daug tuščios teritorijos, kurios panaudojimas gali būti suplanuotas verslo reikmėms. Supraskime, kad užsienio investuotojai siekia išspręsti turimą problemą, pavyzdžiui, padidinti gamybos apimtis, todėl jiems reikalinga gamykla. Problemą reikia spręsti dabar. Spręsdami problemą tokiam investuotojui atsakome, kad pakeitę bendrąjį planą po 2 metų Radviliškyje atvesime elektrą ir galėsime pradėti statybas. Deja, toks atsakymas versle netinka.
– Ar ekonomikos proveržiui ir skaitmeninei ateičiai pasirengęs mūsų šalies viešasis sektorius? Galbūt galite plačiau pristatyti „GovTech Lab“ iniciatyvą?
– Skaitmeninės technologijos transformuoja ištisus sektorius. Banga, pasidėjusi žiniasklaidoje, persikėlė į finansines paslaugas, o dabar atėjo laikas viešajam sektoriui. Žmonės priprato gauti paslaugas greitai ir patogiai, jų lūkesčiai dideli. Deja, ieškant skaitmeninių spendimų valstybės aparatui, randasi daug trukdžių. Viešasis sektorius negali eksperimentuoti, laisva valia išmėginti ar įsigyti inovatyvių startuolių paslaugų, tenka vykdyti sudėtingus ir daug laiko suvalgančius viešuosius pirkimus.
Su „Kurk Lietuvą“ dalyviais sugalvojome inovatyvią „GovTech Lab“ idėją. Nuspendėme kurti laboratoriją, kurioje galėtume analizuoti viešojo sektoriaus problemas ir su startuoliais ieškotume geriausių sprendimų. Neįtikėtina, kiek įdomių ir išskirtinių idėjų buvo pasiūlyta. Dar 2018 m. „GovTech Lab” pelnė Europos politikos inovacijų apdovanojimą, tačiau iki šios dienos tenka sukti galvą, kaip įtvirtinti šį viešojo sektoriaus skaitmenizacijos standartą visoje Lietuvoje, kad tai taptų masinio vartojimo produktu.
– Ar matydami aiškesnį šiandienos Lietuvos paveikslą – mūsų stiprybes ir sritis, kurias turime tobulinti, galime sakyti, kad esame pasiruošę judėti į ateitį ir siekti labiausiai norimo scenarijaus?
– Turime visas prielaidas judėti pirmyn. Kai diskutuojame apie talentus ir kuriantį žmogų, pirmiausia kalbame ne apie valdžią, o apie tave, mane, kaimyną, mamą, – visi turime tai, ką taikome valstybei, pritaikyti sau – atsakomybę, specializaciją, mokymąsi visą gyvenimą.
Mūsų istorinė trauma lėmė, kad įpratome laukti vadovo sprendimų. Po Nepriklausomybės klausėme naujų vadovų ir neretai vis dar laukiame jų sprendimų. Visgi demokratijos esmė tokia, kad galime spręsti patys. Nėra Kalėdų senelio, kuris tai padarys, – problemas sprendi tu. Išsprendęs savo, gali padėti kitiems. Puiku, kad tai keičiasi, vis mažiau tikime Kalėdų seneliu, suvokiame, kad turime galios, atsakomybės, visų pirma, už save patį.
Tikiuosi, kad 2050 m. dar būsiu gyvas. Užsimerkęs matau, koks norėčiau būti: aktyvus, naudingas, ryte noriu turėti įkvėpimą keltis. Noriu, kad man patiktų tai, ką darau, ir ten, kur gyvenu. Taigi nuo dabar priimdamas sprendimus galvosiu, kaip jausiuosi atsikėlęs 2050 m. sausio 1 d.