Frankfurte įsikūręs ECB nusprendė, kad pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma ir toliau sudarys 0 proc., o palūkanų norma, naudojantis ribinio skolinimosi galimybe, – 0,25 procento. Tuo tarpu palūkanų norma, naudojantis indėlių galimybe, tebesudarys minus 0,4 procento.
Pinigų politikos formuotojai susirinko Frankfurte prieš vakare Briuselyje įvyksiantį ES lyderių susitikimą, kuriame bus sprendžiama, ar dar kartą atidėti „Brexit“ ir apsaugoti Jungtinę Karalystę (JK) nuo galimybės išstoti iš bloko jau šį penktadienį taip ir nepasiekus susitarimo.
ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier antradienį pareiškė jog tam, kad „Brexit“ būtų dar kartą atidėtas, Jungtinės Karalystės (JK) ministrė pirmininkė Th.May turėtų pristatyti įtikinamą planą, kaip ketina gauti susiskaldžiusio parlamento pritarimą.
ECB nerimauja, kad jei nebus priimtas susitarimas dėl „Brexit“, tai sukeltų sumaištį finansų rinkose ir dar labiau pakenktų lėtam devyniolika narių turinčios euro zonos augimui.
Be šios rizikos, esama ir kitų grėsmių, įskaitant JAV ir Kinijos prekybos derybas bei Vašingtono grasinimus įvesti didelius muitus prekėms iš Europos.
„Capital Economics“ analitikas Jackas Allenas prognozavo, kad po posėdžio surengtoje spaudos konferencijoje ECB vadovas Mario Draghi „neturės kito pasirinkimo, kaip tik sumažinti ekonomikos perspektyvos įvertinimą“.
O atsižvelgiant į ateityje laukiančius rūpesčius, ECB vadovas, tikėtina, gali pabrėžti, kad ECB turi priemonių, skirtų kovoti su bet kokiais kilusiais „gaisrais“, kalbėjo analitikai.
Laimėti laiko
Balandžio mėnesio ECB posėdis buvo perkeltas diena vėliau, kad nesutaptų su Tarptautinio valiutos fondo (TVF) posėdžio data.
Vašingtone įsikūręs TVF antradienį sumažino euro zonos augimo prognozę 2019-aisiais iki 1,3 proc. – tai yra šiek tiek daugiau nei ECB prognozė, siekianti 1,1 procento.
Tikėtina, kad labiausiai ekonomikos augimas sulėtės Vokietijoje ir Italijoje. Į eksportą orientuotai Vokietijai teks grumtis su pasaulinės prekybos nuosmukio keliamais iššūkiais, tuo tarpu Italija susidurs su sunkumais dėl didelio įsiskolinimo ir vangios vidaus paklausos.
„Pinigų politika turėtų ir toliau išlikti palanki“ euro zonoje ir siekti didinti infliaciją, kurios dabartinis lygis yra „gerokai mažesnis už tikslinį“, paragino TVF savo ketvirčio prognozėje.
Praėjusį mėnesį euro zonos centriniai bankai taip pat sumažino savo kainų augimo prognozes, skaičiuodami, kad infliacija nuo 1,2 proc. šiais metai ūgtelės vos iki 1,6 proc. 2021-aisiais.
Visgi turto valdymo bendrovės „Pictet Wealth Management“ ekonomistas Frederikas Ducrozet pareiškė, jog stebima ir „atsigavimo ženklų“. Šiai nuomonei pritaria ir TVF, kuris mano, kad įmonių aktyvumas įgaus pagreitį 2020-aisiais.
„ECB neturi priežasčių skubėti [įvesti daugiau paramos priemonių], bet turi visas priežastis dar kurį laiką nekeisti krypties.“
Pagalba bankams
M.Draghi, regis, dar kartą išsakys savo ilgą laiką kartojamą mintį, kad „vis dar reikalingos įvairios skatinamosios pinigų politikos priemonės užtikrinti tvarią infliacijos konvergenciją“.
ECB vadovaujantis italas greičiausiai paminės ir tolesnį 2,6 trln. eurų vertės vyriausybių ir įmonių obligacijų investavimą, kurias bankas įsigijo 2015–2018 metais vykdydamas savo „kiekybinio skatinimo“ programą.
M.Draghi greičiausiai primins rinkoms, kad centrinis bankas vis dar turi „priemonių rinkinį“, skirtą didinti ūkio augimą, jei padėtis pakryptų nepalankesne linkme.
Kovo mėnesį pinigų politikos kūrėjai nusprendė pasiūlyti bankams naujų pigių paskolų, o vadinamoji trečioji tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų serija (TITRO-III) bus pradėta vykdyti rugsėjį.
Visgi tikėtina, kad iki birželio mėnesio ECB neatskleis visos schemos informacijos, pareiškė ECB vyriausiasis ekonomistas Peteris Praetas.
„Jei ekonomika ir toliau išliks nuvilianti, gali būti, kad bus naudojamos platesnio užmojo skatinimo [skolintis] priemonės“, – pažymėjo „Nomura“ banko ekonomistas Marco Brancolinis.
Tikimasi, kad politikos formuotojai pratęs kovo mėnesį pradėtą diskusiją apie tai, ar mėginti sušvelninti mažų palūkanų normų poveikį bankų pelningumui.
Kadangi ECB palūkanų norma, naudojantis indėlių galimybe, yra minus 0,4 procento, bankai Frankfurto institucijai kasmet moka apie 7,5 mlrd. eurų už pinigų laikymą.
Ekspertai spėliojo, ar centrinis bankas galėtų pasekti Šveicarijos pavyzdžiu ir pereiti prie daugiapakopės indėlių palūkanų normos sistemos, pagal kurią tik daliai indėlių būtų taikomos griežčiausios neigiamos palūkanų normos.
Visgi rinkos gali palaikyti bankų gelbėjimą nuo blogiausių padarinių kaip ženklą, kad palūkanų normos išliks žemos už daug ilgiau nei šiuo metu pripažįstama.
