Lietuvoje jau kuris laikas stebimas didžiausias euro zonoje metinės infliacijos rodiklis – balandį jis siekė 16,6 proc., gegužę – 18,5 proc., o birželį pasiekė 20,5 proc.
Pasak Statistikos departamento, tokiam skaičiui daugiausia įtakos turėjo maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų, būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro prekių ir paslaugų, transporto prekių ir paslaugų kainų padidėjimas.
M.Dubnikovas: gerai gyvenome, o dabar reikia už tai susimokėti
Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, vertindamas situaciją iš šios dienos perspektyvų, svarstė, kad metinė infliacija ir toliau turėtų likti aukšta ir gal net šiek tiek paspartėti.
Be to, jis atkreipė dėmesį, kad nieko naujo infliacijos struktūroje nematoma – kainas toliau kelia brangstančios energetikos žaliavos ir maistas.
„Nepaisant to, kad šiandien turime tą baisų 20 proc. siekiantį skaičių, aš struktūriškai jame nieko naujo nematau. Kas mūsų laukia liepą ir rugpjūtį – naftos kaina pasaulyje tikriausiai liks aukšta, nes Kinija švelnina karantino ribojimus ir atsidaro. Karo fronte, tikėtina, fundamentalių naujienų nematysime, o tai reiškia, kad geopolitinis neapibrėžtumo lygis bus aukštas“, – laidoje sakė A.Izgorodinas.
Finansų analitikas Marius Dubnikovas sutiko, kad šiuos metus, tikėtina, šalyje išliks aukštas infliacijos lygis – net kai jis ims mažėti, palengvėjimo nepajusime, nes rodiklis trauksis tik dėl aukštos palyginamosios bazės. Nors lietuviai noriai vartoja net ir esant aukštoms kainoms, M.Dubnikovas svarstė, kad pasibaigus vasaros atostogoms jie bus linkę savo vartojimą peržiūrėti. Jis pateikė ir pavyzdį, parodantį, kaip per dešimtmetį pakilo minimalią algą uždirbančių žmonių pajamos.
„2012 metais minimali alga buvo 830 litų. Tai šiek tiek daugiau nei 200 eurų. Šiandien ji siekia 730 eurų (neatskaičius mokesčių) ir Trišalė taryba svarsto, kad minimali mėnesio alga galėtų pakilti iki daugiau nei 800 eurų. Taigi, per 10 metų minimalios pajamos padidėjo 3 su puse karto“, – kalbėjo M.Dubnikovas.
Tuo metu benzino kaina, pasak jo, prieš 10 metų siekė 5 litus (maždaug 1,70 euro), o dabar – 2 eurus.
Per 10 metų minimalios pajamos padidėjo 3 su puse karto.
„Tai pajamos mažiausiai uždirbantiems padidėjo tris su puse karto, o kuras pabrango 15–20 proc. Tai nėra problema“, – kalbėjo jis.
Jis priminė, kad pastaruoju laikotarpiu infliacijos nebuvo, netgi buvo momentų, kai stebėta defliacija. „Gal per gerai gyvenome, per daug išlaidavome. Dabar reikia už tai susimokėti, o vėliau stabilizuosimės“, – tvirtino jis.
Įmonėse situacija sudėtinga
O kaip su aukšta infliacija tvarkosi verslas? A.Izgorodinas teigė, kad verslui situacija sudėtingesnė, nes antiinfliacinis paketas labiau dengia vartotojų ir gyventojų poreikį. Visgi šioje vietoje ekspertas įžvelgė ir naudą. Tikėtina, kad sparčiai kylant kaštų – atlyginimų, energetikos – eilutėms, įmonės bus linkusios investuoti į produktyvumo didinimą.
„Tai buvo vienas iš kritinių aspektų, kuris lėmė, kad Lietuvos ekonomika labai stipriai krito 2008 metais, nes ekonomika buvo perkaitusi ir įmonės neteko konkurencingumo. Žiūrint į dabartinę situaciją, matau, kad įmonės labai stipriai pagerino savo rodiklius produktyvumo prasme, nes Lietuvoje turime rekordiškai didelį užsienio prekybos perteklių, apie 10 proc. nuo bendrojo vidaus produkto“, – teigiamą aspektą apibūdino ekonomistas.
Kalbėdamas apie įmonių situaciją, jis paminėjo ir tai, kad dabar laukia masinė darbuotojų migracija, nes dėl sparčiai augančių kainų jie bus linkę ieškoti jiems palankesnių variantų.
M.Dubnikovas, be kita ko, svarstė, jog norą gauti didesnį atlyginimą lemia ne tik infliacija, bet ir praeityje susiformavę lūkesčiai.
„Šešerių metų atlyginimų augimas jau yra suformavęs tokią tendenciją, kad atlyginimas turi augti ne mažiau nei 10 proc. O tai yra norma. Bet tai nėra norma. Paprastai normalu, kad atlyginimas augtų kartu su ilgamete infliacija, kuri siekia 3–4 proc.“, – aiškino M.Dubnikovas.
Anot analitiko, verslui taip pat nėra lengva vartotojui perkelti patiriamą kaštų augimą. Pavyzdžiui, jei elektros sąnaudos sudaro nuo 5 iki 10 proc. savikainos, tris kartus padidėjusi elektros kaina turi milžinišką įtaką bendrai savikainai.
Centrinių bankų žingsniams – kritika
Paklausus, kaip vertina centrinių bankų mėginimus suvaldyti infliaciją keliant bazines palūkanų normas, ekonomistai negailėjo kritikos. A.Izgorodinas įvardijo, jog infliacija jau tapo ne ekonominiu, o politiniu aspektu.
„Euro zonoje matome akivaizdžius sulėtėjimo požymius, bet centriniai bankai vis tiek bus pasiruošę kelti palūkanas, kad parodytų, jog kažką daro su infliacija. Yra didelė rizika, kad centriniai bankai nesubalansuos savo pinigų politikos ir ekonomikos ciklo. Kol kas panašu, kad jie ir toliau elgsis agresyviai, kels palūkanas ir tai gali sukelti techninę recesiją. Federalinis rezervas pasakė, kad nustos kelti palūkanas, kai kelis mėnesius iš eilės matys neigiamą mėnesinę infliaciją, iki kurios yra dabar labai toli“, – sakė A.Izgorodinas.
Jis teigė, kad situacija dar blogesnė euro zonoje, kur daugiau nei pusę infliacijos generuoja energetikos komponentė, o vartotojų nuotaikos yra prasčiausios per visą istoriją.
„Netrukus tai atsispindės ir realiuose vartojimo rodikliuose, bet Europos Centrinis bankas tikriausiai kels palūkanas dėl visiškai politinių aspektų. Yra rizika, kad centriniai bankai nužudys infliaciją, bet kartu – ir ekonomikos augimą“, – niūrų scenarijų piešė jis.
Su tokia nuomone sutiko ir M.Dubnikovas, kuris teigė, kad 2020 metais centriniai bankai nustūmė krizę į priekį, ėmęsi pinigų spausdinimo politikos.
„Pinigų spausdinimas nuspyrė skardinę į priekį, o dabar tą skardinę reikia pakelti ir pažiūrėti, kas joje yra. O situacija nėra gera, nes ji jau buvo pašvinkusi prieš 2 metus, o dabar įgavo dar geresnio kvapo“, – vaizdingai kalbėjo finansų analitikas.
Visgi didžiausią riziką jis įžvelgė šalies politikų veiksmuose, kurie, anot eksperto, siūlo vis didesnius antiinfliacinius paketus ir dar labiau infliaciją didinsiančius pakeitimus – pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio lengvatas (PVM) ar akcizų mažinimus.
Jis įspėjo, kad tokie veiksmai gali dar labiau įpilti žibalo į infliacijos laužą ir didinti valstybės skolą.
Pinigų spausdinimas nuspyrė skardinę į priekį, o dabar tą skardinę reikia pakelti ir pažiūrėti, kas joje yra.
„Ateis diena, kai skolą reikės refinansuoti ir skola mums pradės kainuoti tiek daug, kad mes jau nebegalėsime ne tik „antiinfliacinių“ planų rengti, bet net ir finansuoti tų sričių, kurios mums yra reikalingos“, – akcentavo M.Dubnikovas.
A.Izgorodinas tuo metu pridūrė, kad Lietuvos skolinimosi kaina nuo sausio pakilo 5 kartus ir toliau didės.
