„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ekonomistai: krizės galo Europoje nematyti

Europos ekonomikos krizė nėra pasibaigusi ir dar per anksti kalbėti, kad atsigavimas jau prasidėjo, sako LRT.lt kalbinti ekonomistai. Kai kurias problemas, trukdančias sklandžiai veikti liberaliam Europos ūkiui, ekonomisto Jono Čičinsko teigimu, galėtų pradėti išspręsti socialinės demokratijos reabilitavimas.
Ekonomika
Ekonomika / Tomo Urbelionio/BFL nuotr.

Savo straipsnyje „Social Europe Journal“ Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ekonomistas Jozefas Stiglitzas rašo, kad dvigubas Europos ūkio nuosmukis baigėsi, tačiau niekas negali atsakingai teigti, jog prasidėjo atsigavimas. Su šia mintimi sutinka ir naujienų portalo LRT.lt kalbinti Lietuvos ekonomistai J. Čičinskas bei Stasys Jakeliūnas.

„Kriziniai reiškiniai yra pasislėpę ar paslėpti, bet, be abejo, krizė negali būti pasibaigusi. Daugybę metų kai kurios Europos šalys yra valdomos netvarkingai, ekonomikos augimas skatinamas skolintais pinigais. Tačiau ekonomikos augimas iš tokių šaltinių yra trumpalaikis arba iliuzinis: be tų šaltinių valstybė nesugeba savarankiškai augti. Kelis dešimtmečius brendusios problemos negali dingti per keletą metų“, – sako S. Jakeliūnas.

Kriziniai reiškiniai yra pasislėpę ar paslėpti, bet, be abejo, krizė negali būti pasibaigusi, – sako S. Jakeliūnas.

Anot ekonomisto, Europos ekonomikai koją pakišo besikuriančios Europos Sąjungos (ES) institucijų neapdairumas: kreditai tiek privačiajam, tiek valdžios sektoriui buvo teikiami be priežiūros ir atidesnės besiskolinančių šalių finansų ūkio bei krizės židinių analizės. Tik prieš keletą metų Europos Komisija įvedė makroekonominių disbalansų procedūrą, reikalaujančią ekonominę padėtį analizuoti išsamiau. S. Jakeliūnas teigia, kad, jei dabartinės priemonės būtų griežtai taikytos prieš 10–15 metų, tokios krizės, kokia ištiko Graikiją, Ispaniją ar Lietuvą, būtų išvengta.

Savo ruožtu J. Čičinskas taip pat sako matantis pagrindo abejoti dėl Europos ekonomikos atsigavimo: „Būgštauti tikrai yra dėl ko. Tiek dėl tebesitęsiančio bankų silpnumo, tiek dėl defliacijos pavojaus. Situacija panaši į Japonijos, kuri dešimčiai metų buvo įstumta į stagnaciją. Europoje infliacija sumažėjusi, palūkanos tokios mažos, kad nebelieka įrankių skatinti investiciniam aktyvumui, vartotojų paskolų plitimui. Esant defliacijai reikia susitaikyti ir su mažesnėmis pajamomis, prastesnėmis gamybos perspektyvomis. Taigi defliacijos baubas egzistuoja, o apie atsigavimą kalbėti per anksti.“

Nusiraminimas stabdo reikalingas reformas

JAV ekonomisto J. Stiglitzo manymu, didžiausias pavojus Europai tas, kad dėl įsivaizduojamo atsigavimo gali įsivyrauti nusiraminimas, stabdantis reikalingas reformas. „Pasibaigus 2013-iesiems, juntamas būtinų euro zonos institucinių reformų tempo sulėtėjimas“, – rašo ekonomistas.

S. Jakeliūnas taip pat sako matantis nepagrįstų paskatų nurimti: „Galima pamanyti, kad, jei niekas negriūva, gatvėse nėra revoliucijų, viskas klostosi neblogai. Tačiau daugybė krizės priežasčių niekur nedingo. Iliuzija yra ir tai, kad sukurta bankų sąjunga, reformuota, gerai prižiūrima finansų sistema, valdome jos rizikas. Deja – tikrai ne. Tai yra tik kosmetinė pertvarka, o tikros pertvarkos padaryti beveik neįmanoma.“

Anot ekonomisto, reformos ypač reikalingos toms valstybėms, kurios yra nuolatinės ES finansų donorės. Jo teigimu, ES – de facto jau susikūrusi subsidijų ir dotacijų sąjunga, kai vienos šalys dotuoja kitas. Galima nuolat subsidijuoti Graikiją ar kitas savarankiško tvaraus ūkio nesukūrusias šalis, taip palaikyti jų vegetacinę būseną, jei tik bus neišsenkančių finansavimo šaltinių, tačiau dėl tokios donorystės ilgalaikiškumo ekonomistas nėra tikras.

„Nuolat ES dotuojamų šalių tikslas, pasinaudojus subsidijomis, turėtų būti jų ekonomikos, socialinės sistemos reformos, konkurencingumo skatinimas. Tačiau tai nevyksta, nes politikai, gaunantys tuos pinigus, yra suinteresuoti  kuo greičiau juos išleisti, sugeneruoti trumpalaikes pajamas į biudžetą, iš to kažkaip išgyventi iki kito politinio ciklo, o paskui – kaip Dievas duos. Lietuvoje – lygiai tas pats. Esame visų ydingų procesų, krizės priežasčių, padarinių, išmoktų ir neišmoktų pamokų pavyzdys“, – teigia S. Jakeliūnas.

Liberaliai rinkai reikalinga socializmo pagalba?

Kairiųjų pažiūrų J. Stiglitzas abejoja, kad globali rinkos ekonomika veikia pakankamai efektyviai. Jis pabrėžia, kad tokia sistema negali patenkinti daugumos poreikių, o vyraujanti liberalizmo ideologija neleidžia pagalvoti apie alternatyvias santvarkas. „Turime tinkamai neveikiančią globalią rinkos ekonomiką, neišnaudojamų resursų. Sistema neteikia naudos didelėms mūsų visuomenių dalims. Nacionaliniu ir globaliu mastu politinės sistemos nėra pajėgios atlikti reformų, kuriančių šviesesnės ateities perspektyvas“, – rašo J. Stiglitzas.

Nors pats J. Stiglitzas alternatyvių santvarkų pavyzdžių nepateikia, tuo pat metu „Social Europe Journal“ publikuotame amerikiečių politologo Caso Muddo tekste siūloma reabilituoti socialinės demokratijos vertybes, kurti naują demokratinį socializmą, kuris galėtų tapti atsakymu į dabartinius ir ateities iššūkius Europos ekonomikai.

J. Čičinsko teigimu, nors situacija Europoje yra palanki liberalizmui, vis dėlto globalizacija naikina valstybių galimybes savo ūkį tvarkytis savarankiškai, be nuostolių, šalims greičiau tenka prisitaikyti, nei įgyvendinti savo strategiją: „Nors yra teigiama, kad įgyvendiname tam tikrą strategiją, gerai pasižiūrėjus matyti, kad ta strategija yra prisitaikymas pasaulio rinkose, o ne savų norų ir veiksmų planas.“

Anot S. Jakeliūno, vyraujant liberalizmo ideologijai ir rinkos ekonomikai, visada yra pralaimėjusiųjų, todėl sistema yra nepakankamai veiksminga. Jo nuomone, kai kurie socialinės demokratijos instrumentai turėtų būti taikomi aktyviau.

„C. Muddo siūloma „demokratinio socializmo“ sistema, manau, reiškia didesnį valstybės institucijų vaidmenį reguliuojant, prižiūrint ekonomiką, finansų sistemą, perskirstant finansus tarp mažiau uždirbančių ir finansiškai galingesnių. Beje, Nobelio premijos laureatas Robertas Shilleris rašo knygą apie tai, kad kapitalizmas ir laisvoji rinka – gerai, bet ji turi būti tinkamai reguliuojama ir prižiūrima. Kita jo knyga yra apie finansų demokratizavimą ir apie tai, jog finansų sistemoje turi būti instrumentų, kad paprasti žmonės, negalintys aktyviai veikti finansų sistemoje, nenukentėtų nuo visų svyravimų“, – kalba S. Jakeliūnas.

Ekonomisto nuomone, nors ekonomika yra labai sudėtinga sistema, tai nereiškia, kad ji neturi ir negali būti reguliuojama. Neoliberalizmo filosofija sako, kad visi gali daryti bet ką. Tačiau ši ideologija, kaip ir komunizmas, kur viskas koncentruota valdžios rankose, – kraštutinumas. Vienu atveju gali įsivyrauti valstybinė, kitu – korporatyvinė diktatūra.

„Pavyzdžiui, JAV ar kai kuriose kitose valstybėse galia koncentruojasi korporatyvinėse institucijose, kai kurios jų jau yra galingesnės už pačią valstybę. Taigi akivaizdu, kad turi būti kažkoks balansas, o jį  užtikrinti turi valdžios institucijos, politikai. Tačiau politikai retai sugeba mąstyti tokiomis kategorijomis“, – pastebi ekonomistas.

Trūksta tęstinumo ir pasitikėjimo valdžia

Nors aktyvesnis demokratinio socializmo idėjų taikymas liberalioje rinkos ekonomikoje teoriškai esąs labai sveikintinas ir galįs padėti sprendžiant kai kurias Europos ūkio problemas, tokio ekonomikos modelio sukūrimas mažai tikėtinas, o kad jis veiktų, reikėtų kelių dešimtmečių. Be to, jis turi veikti koordinuotai visose valstybėse, nes finansų sistema yra globali, tikina S. Jakeliūnas.

Kai kuriose Europos valstybėse, anot J. Čičinsko ir S. Jakeliūno, socialinės demokratijos instrumentai gana neblogai veikia drauge su rinkos ekonomika, kitur tik deklaruojama, kad taip yra. „Tarkime, Lietuvoje dabar valdo socialdemokratai. Teoriškai socialinės demokratijos vertybės turėtų būti įgyvendinamos aktyviau, tačiau tai padaryti sunku, nes tokiems sprendimams reikia ir kompetencijos, ir tęstinumo. Jei vieni pradės, kiti netęs, tai diskredituos pačią idėją, net jei teoriškai tai ir yra įmanoma“, – teigia  S. Jakeliūnas.

Anot S. Jakeliūno, tam, kad šalyje pasikeistų sistema, reikia piliečių pasitikėjimo politikais ir valstybės institucijomis. Didesnė valstybės intervencija į šalies ekonomiką, finansų perskirstymas reikštų ir didesnius mokesčius, tačiau žmonės turi neabejoti, kad politikai sugebės efektyviai ir socialiai teisingai panaudoti surinktus mokesčius.

„Trečias veiksnys –  sutarimas visuomenėje. Jei politinė sistema negali suderinti visų interesų ir pati veikti tinkamai, akivaizdu, kad susitarimo būti negali: tada atsiranda opozicija, ir status quo išlieka“, – kalba S. Jakeliūnas. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs