„Šiuo atžvilgiu jau turbūt labai rimtai galvočiau – kartu su Vyriausybe – apie valstybinio komercinio banko steigimą. Situacija tapo tokia, kad ir šita alternatyva nebeturėtų būti tabu“, – taip interviu portalui „delfi.lt“ G.Nausėda sakė praėjusią savaitę.
Prezidentas siūlė pradėti diskutuoti apie tai, kokiu pagrindu Lietuvoje galėtų būti sukurtas valstybinis komercinis bankas.
Tačiau dar 2015 m. jo nuomonė buvo gerokai kitokia. Tuomet G.Nausėda vardijo „namų darbus“, kuriuos reikėtų atlikti norint įsteigti valstybinį banką. O tarp namų darbų priminta ir Lietuvos valstybinio komercinio banko istorija, kai jo tarybos pirmininku buvo Gintaras Petrikas, ar valstybinio Lietuvos taupomojo banko istorija, šis bankas galiausiai buvo parduotas „Hansa bankui“ (dabar „Swedbank“). Pateikiame visą įrašą:
„Apie kokį bankų veiklos aspektą bekalbėtų, komentatoriai kartoja tą patį leitmotyvą – Lietuva be valstybinio banko – Lietuva be ateities! Aš taip pat galvoju, kad valstybinis bankas mūsų šaliai yra būtinas! Jam sukurti tereikia atlikti tokius namų darbus:
1. Suformuoti reikalingą minimalų 5 mln. eurų kapitalą (ne problema!) ir surasti negyvenamą, dar neprivatizuotą namą, kuriame įsikurtų banko vadybininkai ir bent vienas filialas.
2. Nepasiduoti pagundai samdyti naujojo banko vadovu Gintarą Petriką, buvusį AB Lietuvos valstybinis komercinis bankas tarybos pirmininką. Specialistas patyręs, tačiau antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi, o ir nereikia...
3. Nutraukti visus fiksuotojo ryšio telefono laidus ir užblokuoti judriojo ryšio telefonus, kad įtakingi politinės kredito išteklių alokacijos mėgėjai neišskirstytų jų po „gerų vyrų“ dominijas, taikant, pvz., 0,01 proc. palūkanų normą ir nereikalaujant užstato.
4. Susilaikyti nuo požiūrio, kad už indėlius galima mokėti 5 proc., o teikti paskolas už 3 proc. metinių palūkanų. Tikrinta ne kartą ir ne du, bet nieko gero neišėjo. Ekonomikos dėsniai, deja, veikia visur, net ir valstybiniame sektoriuje.
5. Įvertinti aplinkybę, kad entuziastingai į naująjį banką pervedamų valstybinių įmonių (ir ne tik jų) indėlius teks apmokestinti 0,45 proc. įmoka į Indėlių draudimo fondą. Šią prievolę beveik prieš 20 metų lygių konkurencijos sąlygų specialistai išaiškino tuometiniam dar neprivatizuotam Lietuvos Taupomajam bankui, kuris laikinai naudojosi privilegijuota padėtimi.
6. Nepradėti veiklos nuo valstybės biudžeto deficito finansavimo, nes baigsis tuo, kad skambant gedulingos muzikos akordams bankas bus išlydėtas iš rinkos „toks gražus ir jaunas“.
7. Įsisavinti šiuolaikines bankininkystės technologijas, tačiau, kaip rodo kitų Lietuvos valstybinių įmonių veikla, naujovių diegimas niekada nebuvo opi problema. Juk galiausiai galima pasinaudoti gerąja patirtimi ir visokiausiais twinningo'o projektais.
8. Neįtraukti banko į buvusių valstybės tarėjų, deputatų, jų pusbrolių, šešurų, sūnėnų ir dukterėčių nedarbo lygio mažinimo programą, kadangi tokie personalo formavimo principai apsunkins uždavinio Nr. 7 įgyvendinimą.
Visa kita – smulkmenos. Jeigu vis dėlto nepasisektų, banką galima privatizuoti už 1 eurą kokiam nors lietuviško kapitalo atstovui. Jei ne valstybinis, tai bent jau tautiškas.“
Apibendrino: „Kalėdų Senelio nėra“
Po minėtu įrašu užvirė įdomi diskusija, kurioje dar aiškiau atsispindėjo tuometinė G.Nausėdos nuomonė.
Jam vienas asmuo paprieštaravo, kad valstybiniame banke nereikėtų mokėti už pinigų laikymą ir norą juos išsigryninti, toks bankas mokėtų „normalius mokesčius“, ir uždirbtų naudą ne tik „skandinaviško kapitalo atstovams“.
„Tik įdomu, kaip tokia pelninga veikla sutaptų su tūlo žmogaus lūkesčiais, kad tautinis bankas privalo dosniai atlyginti už indėlius ir papigiai skolinti?“ – atsakė G.Nausėda.
Kitas asmuo tikino, kad valstybinis bankas „būtų daugiau socialinis bankas Vyriausybei ir gyventojams užtikrinti bazinių paslaugų teikimą, kad nereikėtų taškytis palūkanomis be reikalo“.
„Jūsų siūloma „socialinė“ veikla reiškia tik viena, kad jis bus nuostolingas. Kas kompensuos nuostolį – valstybės biudžetas? Primenu, kad Lietuva pinigų emisijos teisės neturi, o net jei ir turėtų – būtų nonsensas (nesąmonė, angl.) finansuoti ja valstybinės įmonės nuostolius“, – prieš ketverius metus atsakinėjo G.Nausėda.
Galiausiai G.Nausėda diskusijoje reziumavo neįsivaizduojąs, kaip „pavyktų atsispirti pagundai nesilaikyti 3 ir 8 punktų, kurie, deja, yra labai svarbūs“.
„Jeigu visgi stebuklingos politinių ir finansinių genų inžinerijos dėka pavyktų išauginti visiškai nepriekaištingą valstybinio banko skiepą, jis sustiprintų konkurenciją, pagerintų vadinamąjį „Herfindahl–Hirschman“ indeksą, tačiau skolintų ir teiktų finansines paslaugas panašiomis į kitus rinkos dalyvius sąlygomis. Kadangi valstybės finansinės galimybės yra ribotos, veikiausiai tai būtų vidutinis ar net mažesnis nei vidutinis rinkos žaidėjas su visomis iš čia išplaukiančiomis pasekmėmis. Atsiprašau, jeigu ką nors nuvyliau pasakęs, kad Kalėdų Senelio nėra“, – rašė G.Nausėda.
Abejonių kėlė ir anksčiau
Tuometinis SEB banko prezidento patarėjas G.Nausėda abejones dėl valstybinio banko kėlė ir 2013-ųjų vasarį – teigė, kad įsteigti tokį banką teoriškai įmanoma ir galbūt jam pavyktų pasiekti tų gražių tikslų, kurie deklaruojami, bet praktiniai pavyzdžiai rodo, kad visi lūkesčiai įsteigus tokius bankus subliūkšdavo, rašo TV3.
„Pirmiausia neaišku, kas suformuos šitokio banko kapitalą. Tam nepakaks vien nekilnojamojo turto, reikės labai apčiuopiamos grynųjų pinigų, kelių šimtų milijonų litų, sumos. Antras dalykas – banko vadyba. Jei banko vadyba liktų profesionali ir nepriklausoma, toks bankas gal ir galėtų egzistuoti, bet akivaizdu, kad toks bankas negalėtų veikti visiškai nepriklausomai. Jam būtų daroma įtaka spaudimu suteikti komerciškai nepagrįstą paskolą ir finansuoti didžiulį nuostolingą projektą itin mažomis palūkanomis. Ir trečias dalykas – tokiam bankui būtų sudėtinga gauti pelno: pavyzdžiui, paskolas teiktų su 2 proc. palūkanomis, o indėlius priimtų žadėdamas 5 proc. metines palūkanas. Neneigiu, kad atsirastų didesnė konkurencija rinkoje ir dėl to visuose bankuose mažėtų palūkanos, bet toks bankas, kaip minėjau, turi atitikti įvardytus kriterijus“, – tuomet kalbėjo prezidentas.
Vėliausia abejonė – 2016-ųjų pabaigoje
Vėliausią abejonę dėl valstybinio banko, kurią pavyko atrasti, G.Nausėda išsakė 2016 m. spalį.
Tuomet viešai buvo kalbama, kad bankas galėtų būti kuriamas Lietuvos pašto pagrindu, o G.Nausėda teigė, kad sukurti valstybinį banką nepakanka vien tik Lietuvos pašto klientų aptarnavimo tinklo ir darbuotojų, tam reikia pritraukti pakankamai kapitalo, rašė BNS.
„Kai kas įsivaizduoja, kad banką sukurti labai paprasta – atidavei pašto pastatus, suvarai urmu visus indėlius tiek įmonių, tiek žmonių, ir bankas sukurtas. Bankas prasideda nuo nuosavo kapitalo ir nuosavo kapitalo negali suformuoti vien tik pastatai – reikalingos šviežios finansinės injekcijos ir pakankamai didelės, jeigu nori, kad bankas nebūtų kažkokia kvazi kredito unija, kuri net nesudarytų rimtos konkurencijos egzistuojančiai komercinių bankų sistemai“, – televizijos laidoje „LRT forumas“ kalbėjo G.Nausėda.
Prezidentūra: reikšmingai pasikeitė aplinka bankų sektoriuje
Prezidentūra 15min perdavė atsakymą, kad nuo 2015 metų vidurio prabėgo jau beveik 4,5 metų, per šį laiką „Lietuvoje neliko kelių tuomet aktyviai dėl klientų konkuravusių bankų“.
„Todėl itin reikšmingai pasikeitė konkurencinė aplinka Lietuvos bankų sektoriuje – tą savo interviu ir akcentavo Prezidentas. Ir būtent todėl jis pasisakė, kad ši tema nebeturėtų būti tabu ir pasiūlė visuomenei diskutuoti apie valstybinį banką, šiuo metu nesiūlydamas konkretaus jo veikimo ar steigimo modelio“, – komentarą atsiuntė prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
