„Švediško gerovės valstybės modelio siekis yra suformuluojamas nežinant viso paveikslo. Lietuvoje kalbėti apie Švediją nėra rimta, o apie ją svajoti neverta. Gerovės valstybė, ypač tokia dosni, kaip Švedijoje, kainuoja. Valstybės įsikišimas į ekonomiką – didžiulis: renkami labai dideli mokesčiai, kad būtų galima finansuoti paslaugas ir išmokas.
Ar mes pasiruošę didinti mokesčius tiek, kad valstybė surinktų dvigubai daugiau, nei dabar? Dauguma ypač įtakingų politikų, kai jie gauna valdžią, pasakytų, kad ne. Pas mus politikai dažnai pažada, kad didins atlyginimus ar kitas valstybės išmokas ir tuo pat metu mažins mokesčius. Tai yra šizofrenija“, – tvirtina ekonomistas.
Švediško gerovės valstybės modelio siekis yra suformuluojamas nežinant viso paveikslo. Lietuvoje kalbėti apie Švediją nėra rimta, o apie ją svajoti neverta. Gerovės valstybė, ypač tokia dosni, kaip Švedijoje, kainuoja. Valstybės įsikišimas į ekonomiką – didžiulis, – aiškina R.Lazutka.
Požiūris, kad gerovės valstybės siekis yra būdingas tik kairiesiems, ekonomisto teigimu, yra klaidingas: daugybėje šalių yra gerovės valstybės, o jų pagrindai neišardomi ir tuomet, kai į valdžią ateina dešinieji. Tačiau pas mus politinė kairė ir dešinė, R. Lazutkos teigimu, apskritai nėra adekvati, o dešiniųjų lyderio A. Kubiliaus kalbos apie švedišką gerovės kryptį nėra rimtos. Tie pasisakymai, anot ekonomisto, greičiau yra susiję su populiarumo siekiu esant opozicijoje.
R. Lazutka nuolatinį gerovės valstybės tapatinimą su Švedija, Šiaurės Europa laiko nesusipratimu. Ekonomistas taip pat atkreipia dėmesį ir į Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje funkcionuojančius gerovės valstybės modelius. Kiekvienam iš tų modelių būdingas tam tikras finansavimo dydis. Britiškas reikalauja mažiausiai, vokiškas – šiek tiek daugiau, o Švediškas – daugiausiai.
Anot R. Lazutkos, Lietuva, įvairias valstybės išmokas finansuodama mažiau nei britai, neturi jokio pagrindo ambicijoms kurti švedišką gerovę, tačiau galėtų orientuotis bent į kuklesnius gerovės valstybės modelius, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, išsprendusi problemas, kurioms esant joks gerovės valstybės modelis funkcionuoti negali.
Gerovės valstybė. Lietuviška versija
Ekonomistas pastebi, kad gerovės valstybės elementų turi ir Lietuva: čia egzistuoja gerovės valstybei būdinga rinkos ekonomika, derinama su demokratine sistema. Tačiau ir viena, ir kita veikia prastai, problemos išsikerojusios ir visuose trijuose gerovės valstybės „banginiuose“ – pensijų sistemoje, švietime ir sveikatos apsaugoje.
„Lietuvoje egzistuojančius gerovės valstybės elementus reikia nuosekliai tvarkyti. Pradedant, tarkime, „Sodra“. Nėra civilizuotos šalies be „Sodros“ sistemos. Visuomenėje neturi būti platinamas supratimas, kad „Sodra“ yra pasmerkta. Tačiau tai daro netgi valdžia vadinamąja pensijų reforma, sustiprinančia baimę, kad „Sodra“ išnyks, o gelbėtis reikia privačiame fonde“, – įsitikinęs R. Lazutka.
Didžiausia yda sveikatos apsaugos sistemoje, trukdanti Lietuvai būti panašiai į gerovės valstybę, anot R. Lazutkos, yra kyšiai. Į ligonių ir gydytojų kraują įaugusią praktiką taip „atsidėkoti“ už gydymą ekonomistas vadina sovietmečio palikimu. Jo teigimu, tik valstybė gali sutvarkyti sveikatos apsaugą, todėl mūsų politikos lyderiai turėtų nustoti šnekėti, kad privačios gydymo įstaigos išspręs Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas.
Kalbėdamas apie Lietuvos švietimo sistemą, R. Lazutka teigia galintis pasidžiaugti dėl vieno: vidurinis išsilavinimas – prieinamas visiems. Tačiau kitose srityse gerovės maža: ikimokyklinio ugdymo tinklas neišvystytas, aukštojo mokslo sistema nėra socialiai teisinga.
„Šiuolaikinė gerovės valstybė yra orientuota į vaikų ugdymą iki mokyklos. Labai daug tyrimų rodo, kad žmogaus pasiekimams labai svarbu tai, ką ir kaip jis veikia ikimokykliniu periodu, kokiomis sąlygomis auga. Skandinaviškas modelis turi pranašumų, nes ten, siekiant visuomenės užimtumo, labai geras išvystytas ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros ir ugdymo tinklas. Lietuvoje, ypač Vilniuje, tai yra didžiulė problema: čia mama pati turi prižiūrėti vaiką arba eiti į darbą ir kone visą savo algą atiduoti už privatų darželį“, – apgailestauja ekonomistas.
R. Lazutka tikina, kad kai kurios mūsų aukštajam mokslui būdingos savybės yra nesuderinamos su vakarietišku gerovės valstybės modeliu. Visose šalys pripažįstama, kad jaunimo galimybė studijuoti neturi priklausyti nuo jų tėvų ekonominės padėties ar jaunuolių socialinės kilmės, tačiau Lietuvoje studentai yra remiami pagal jų akademinius pasiekimus, o ne pagal socialinę padėtį.
Gerovės valstybėse socialiai teisinga galimybė studijuoti yra užtikrinama arba visuotinai finansuojant aukštąjį mokslą kaip Skandinavijos šalyse, arba kaip Britanijoje, kur mokslas yra mokamas, tačiau visiems prieinamos apdraustos paskolos (jei baigęs studijas žmogus neuždirba pakankamai, jis neturi grąžinti tos paskolos).
Ekonomistas vardija ir kitus Lietuvos trūkumus, neleidžiančius savęs tituluoti funkcionuojančia gerovės valstybe: „Įstatymo viršenybė Lietuvos įmonėse negalioja. Darbdavys, viršininkas ten yra aukščiau įstatymo. Nors sakoma, kad darbuotoją sunku atleisti iš darbo, bet jie patys, neva savo noru parašo prašymus, bijodami, kad antraip bus blogiau. Kad sistema neveikia rodo ir tai, jog tik 15–18 proc. bedarbių gauna nedarbo draudimo pašalpą. Šiuos dalykus reikia spręsti, nes tokios spragos tai nėra būdingos Vakarų šalims, gerovės valstybėms. Ir kol taip yra, kad ir ką perimtumėme iš gerovės valstybės šalių, įrašytume į įstatymus, daug kas vis tiek veiks prastai.“
Kam geriau, kad gerovės valstybės Lietuvoje nebūtų?
R. Lazutkos įsitikinimu, pagrindinė problema, kodėl mums nepavyksta įtvirtinti gerovės valstybės modelio yra ta, kad šalyje yra interesų grupių, nenorinčių pripažinti socialinės pagalbos poreikio.
„Nuolat atsiranda žmonių, teigiančių, jog reikia atsakingai planuoti šeimą, kad vėliau nereikėtų pašalpų ir panašiai. Tačiau iš tiesų taip yra todėl, kad daug uždirbantys asmenys yra suinteresuoti nemokėti didelių mokesčių, vėliau perskirstomų socialinėms išmokoms, pašalpoms. Finansinę galią turintys žmonės, turi ir stiprią galią visuomenės nuomonės formavimui, todėl padėtis yra pateikiama gerokai iškreiptai“, – įsitikinęs ekonomistas.
Tie žmonės, kurių interesas turėtų būti gerovės valstybės plėtra, nepalaiko tokiam valstybės modeliui reikalingų idėjų, nes jiems yra primetamas požiūris, kad pašalpas gauna tinginiai, jie tuo masiškai piktnaudžiauja, sako R. Lazutka.
Kaip atrodo gerovės valstybė?
Gerovės valstybė yra laikoma trečiuoju keliu tarp XIX a. laisvosios rinkos kapitalizmo ir komunistinės sistemos. Jos esmė – valstybės atsakomybės už žmonių gerovę suderinimas su į socialinę nelygybę vedančia rinkos ekonomika.
„Dešimtmečių patirtis rodo, kad rinkos ekonomiką, kuri visada veda į didelę nelygybę, ir demokratinę politinę sistemą, skelbiančią lygybę, gali suderinti gerovės valstybė. Pagal XIX a. laisvosios rinkos kapitalizmo principą, tie žmonės, kurie nedalyvauja darbo rinkoje, turėtų išmirti badu, tačiau dėl gerovės valstybės jie yra apsaugomi. Iš kitos pusės, ta gerovės valstybė neina taip toli, kaip ėjo komunistai – visai panaikinti nelygybės šaltinius: rinkos ekonomiką ir privačią nuosavybę“, – pasakoja R. Lazutka.
Ekonomistas pažymi esant keletą labiau išsiskiriančių gerovės valstybės modelių: šiaurietiškas/skandinaviškas, vokiškas, dar vadinamas Bismarcko, ir anglosaksų. Šie modeliai skirtingi, bet visiems jiems yra būdinga tai, kad valstybė įsipareigoja užtikrinti gerovę žmogui, jei jis to negali padaryti pats.
Šiaurės šalių modelis, anot R. Lazutkos, yra laikomas labiausiai išplėtotu. Šio modelio šalims yra būdinga orientacija į visišką užimtumą ir didelis įsikišimas į ekonominį gyvenimą: labai stengiamasi užtikrinti, kad nedarbas būtų kuo mažesnis, darbo rinka būtų paklausi, žmonės būtų pasirengę dirbti, jiems būtų suteikiama pagalba prisitaikant darbo rinkoje bei išgyventi, kol neturima darbo.
Skandinaviškam modeliui taip pat yra būdinga universali pagalba: žmonėms suteikiama pagalba ne tiek vertinant jų nuopelnus darbo rinkoje, bet pripažįstant, kad žmonės yra lygūs, jų poreikiai vienodi. Skandinavai dosniau remia šeimas su vaikais, ten gerai išplėtota vaikų priežiūros sistema, neatsižvelgiant į tai, ar patys tėvai galėtų mokėti už priežiūrą ir paslaugas, ar ne.
Pagrindinis vokiško gerovės valstybės modelio išskirtinumas yra tas, kad socialinė apsauga priklauso nuo to, kiek žmogus dirbo ir kiek uždirbo. O tai reiškia, kad senatvėje, netekęs darbo ar ligos atveju, žmogus gaus daugiau, jei dalyvavimo ekonomikoje nuopelnai yra didesni.
Britiškas modelis yra laikomas kukliausiu gerovės valstybės pavyzdžiu. Jam būdingas privačių paslaugų tiekėjų įtraukimas į socialinės apsaugos sistemą (pvz., senelių namų). Didžiojoje Britanijoje laikoma, kad jei žmogus turi pakankamai pajamų senatvėje, tai jis pats turėtų save išsilaikyti, o tie, kuriems pajamų stinga, yra išlaikomi valstybės.
