„2010-aisiais Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prognozavo, kad per porą metų taupymo politikos Graikijos ekonomika pradės augti, tačiau faktiniai duomenys rodo priešingai“, – apie tai, kodėl graikai nebenori ir neturėtų taupyti, kalba ekonomistas.
Nuo pirmojo pagalbos paketo 2010 metais Graikija vis žada reformas: peržiūrėti didelius atlyginimus ir pensijas, prastą mokesčių surinkimą, teisinę sistemą ir importo sritį. Tačiau kažkodėl visa tai niekaip netampa realybe.
Pavyzdžiui, Lietuva 2009-aisiais, norėdama įveikti krizę, ėmėsi taupymo politikos, jos ekonomika susitraukė 15 proc., tačiau jau kitais metais buvo pastebimas 1 proc. augimas, kuris vėliau buvo dar spartesnis.
Trumpuoju laikotarpiu tenka susispausti, atstatyti pusiausvyrą, o tuomet ekonomika pradeda augti. Kita išeitis, kurią, panašu, rinkosi Graikija – neribotą laiką plūduriuoti ekonominėje netvarkoje ir gyventi nuo streiko iki streiko, pažymi ekonomistai.
Graikai gyvena blogiau ne tiek dėl nukarpytų atlyginimų ir pensijų, kiek dėl smunkančios nesubalansuotos ekonomikos. Jei taupymas būtų buvęs ne imituojamas, o iš tiesų vykdomas, šiandieną būtų matomi apčiuopiami rezultatai. Tad kodėl kreditoriai turi dovanoti pinigus Graikijai? – klausia dažnas ekonomistas.
Pažymima, kad pensijos Graikijoje sudaro apie 17 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), kai, pavyzdžiui, Lietuvoje šios išmokos tesiekia 5–6 proc. BVP.
Taupymas smukdo šalies ekonomiką
Ekonomisto R. Lazutkos teigimu, graikai protestuoja prieš taupymą ne tiek dėl to, kad jų pensijos ir atlyginimai yra jiems per maži, o todėl, kad pastebėjo, kad jau keletą metų tęsiama taupymo politika nepadeda atsigauti ekonomikai.
„2010-ais TVF prognozavo, kad per porą metų taupymo politikos Graikijos ekonomika pradės augti, tačiau faktiniai duomenys rodo priešingai – ekonomika toliau smunka.
Jei biudžetinių įstaigų darbuotojų algos, pensijos sumažinamos, žmonės mažiau perka. Kai taip nutinka, įmonėms tenka atleisti darbuotojų, šie, būdami bedarbiais, dar labiau mažina paklausą. Be to, valstybė surenka mažiau mokesčių, todėl turi dar daugiau skolintis savo poreikiams bei brangstančių skolų grąžinimui. Taupumas tiesiog dar labiau siaurina ekonomiką“, – aiškina ekspertas.
Valstybė savo išlaidomis labai smarkiai prisideda prie visuomeninės paklausos ir taip atveria galimybes ekonomikai atsigauti, – tikina R. Lazutka.
Pašnekovo teigimu, taupymo politiką Graikijos atveju kritikuojantieji ekonomistai ir politikai tai daro ne iš moralinių pozicijų, o todėl, kad į ekonomiką žiūri iš namų ūkio perspektyvos.
„Manoma, kad šiandieną šeimoje išleisi mažiau, ateityje turėsi daugiau santaupų ir galėsi pirkti daugiau. Visuomenės mastu tai neveikia, nes, jei dauguma žmonių taupo, tai lemia mažesnę paklausą ir poreikį atleisti darbuotojus. Bedarbio pašalpas gaunantys žmonės – menki pirkėjai, ir ši spiralė sukasi žemyn. Tačiau valstybė savo išlaidomis labai smarkiai prisideda prie visuomeninės paklausos ir taip atveria galimybes ekonomikai atsigauti“, – tikina R.Lazutka.
Paskolos graikų beveik nepasiekė
Graikijai nuo 2010-ųjų buvo suteiktos dvi skolinimo programos. Viena jų tęsėsi nuo 2010-ųjų gegužės iki 2013-ųjų birželio, šalis gavo 30 mlrd. eurų iš TVF ir 80 mlrd. eurų iš ES vyriausybių. 2012–2014 metais Graikijai buvo suteikta 19,8 mlrd. eurų paskola iš TVF, 144,7 mlrd. eurų šalį pasiekė iš Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF).
Kodėl tuomet graikams pikta, kad jie vadinami išlaidautojais? Didžioji paskolų dalis atiteko senų paskolų grąžinimui, bankų rekapitalizavimui. Įvairiais skaičiavimais, bankams atiteko 65–90 proc. skolintų pinigų, kurie gyventojų nepasiekė.
„Kita vertus, paskolos suteikimas yra verslas. Jei bankas neapdairiai suteikė paskolą, o klientas tapo nemokus, tai yra banko nuostolis. Bet didžiųjų finansinių institucijų griūties vengiama, valstybės jas gelbėja.
Lietuvoje beveik nekalbama apie tai, kad didžioji dalis paskolų atiteko bankams, o gyventojų taip ir nepasiekė. Pas mus vyrauja neoliberalus požiūris, ir visa problema perteikiama namų ūkio lygiu – kad graikai yra tingūs, išlaidūs ir juos reikia pamokyti. Žinoma, ten yra daug nepotizmo, korupcijos, bet ne lietuviams juos tose srityse mokyti“, – pažymi R. Lazutka.
Ir mūšis nepralaimėtas, ir Europa negriūva
Kai kurie ekonomistai Graikijos vyriausybės nenorą taupyti (šios nuostatos, sutikdama su kreditorių siūlymais, Graikija formaliai atsisakė) ir tarptautinių kreditorių reikalavimus bei požiūrį vadina ekonominių paradigmų mūšiu. R.Lazutka teigia pritariantis idėjai, jog tai buvo skirtingų ekonomikos paradigmų kova ir nemano, kad sutikusi su kreditorių pasiūlymais Graikija savo mūšį pralaimėjo.
„Nemanau, kad su euro grupės sąlygomis sutikusios Graikijos mūšis pralaimėtas. Modelis „kuo mažiau išleisti“ tikrai neveiks, nes reikia, kad kažkas pirktų prekes. Todėl manau, kad taupymo reikalavimai gali būti pakeisti kitais instrumentais. Kalbama apie galimybę nurašyti skolas.
ES iki šiol derėjosi ir ieškojo kompromisų, todėl, matyt, abi pusės, stebėdamos, kaip keičiasi padėtis, koreguos tą susitarimą, darys nuolaidas. Europoje nenorima politinio nestabilumo židinio. Nors viešojoje erdvėje kalbama, kad Graikijos atveju buvo pademonstruotas visiškas demokratijos ES nebuvimas, aš taip nepasakyčiau“, – kalba R.Lazutka.
