Bazinių pajamų eksperimentą Suomija pradėjo 2017 m. Tuomet atsitiktinai atrinkti 2 tūkst. bedarbių, kuriems mokama po 560 eurų per mėnesį, net jei jie ir susiranda darbą. Norima išsiaiškinti, ar tokios išmokos paskatina bedarbius grįžti į darbo rinką – imtis laikinų darbų ar dirbti dalį dienos, keisti savo veiklą, o gal vėl pradėti mokytis.
Juha Jarvinenas – vienas iš bazinių pajamų eksperimento dalyvių. Jis sako, kad šis bandomasis projektas leido jam sukurti savo paties verslą. Prieš tai, J.Jarvinenui reikėjo dėmesį skirti tam, ką siūlė įdarbinimo agentūra, o dabar jis gali daryti tai, ką pats nori.
„Jis yra šešių vaikų tėvas, augina šunis ir avis, gyvena kaime, gamina būgnus ir nori groti pagal „Kalevalos“ melodijas. Bet dabar jis tiesiog mėgaujasi, kad yra toks žinomas pasaulyje, – vieną eksperimento dalyvių apibūdina LRT radijo bendradarbė Suomijoje Aurelija Kaškelevičienė. – J.Jarvinenas yra labai aktyvus. Jis sakė, kad kasdien duoda interviu ir Suomijos, ir tarptautinei žiniasklaidai. Duodamas interviu jis sako, kad kelia Suomijos įvaizdį užsienyje, nes mano, kad bazinės pajamos yra puikus eksperimentas. Jis taip prisideda prie Suomijos gero įvaizdžio pasaulyje.“
Jis yra šešių vaikų tėvas, augina šunis ir avis, gyvena kaime, gamina būgnus ir nori groti pagal „Kalevalos“ melodijas. Bet dabar jis tiesiog mėgaujasi, kad yra toks žinomas pasaulyje, – vieną eksperimento dalyvių apibūdina LRT radijo bendradarbė Suomijoje Aurelija Kaškelevičienė.
Nors oficialius eksperimento rezultatus šalies socialinio draudimo įstaiga KELA pateiks tik 2019 ar 2020 m., žiniasklaida jau dalijasi tam tikrais pastebėjimais. Anot A.Kaškelevičienės, seniau žmonėms, jų pačių vertinimu, neapsimokėdavo ieškoti trumpalaikio darbo, nes iš jų būtų atima parama.
„Dažnai ta parama būtų didesnė už uždirbamus pinigus. Keli [eksperimento dalyviai], kurie apie tai jau pasakojo žiniasklaidai, sakė, kad dabar būtent tai juos motyvuoja ieškoti trumpalaikio darbo, dirbti keletą savaičių per mėnesį arba padirbti porą valandų vakarais. Ką jie užsidirba, neturi jokios įtakos jų bazinių pajamų gavimui“, – pasakoja A.Kaškelevičienė.
Jos pastebėjimu, yra ir tokių eksperimento dalyvių, kurie bazinių pajamų naudos nepastebi ir tvirtina, kad gauti paramą jiems buvo geriau: „Iš tikrųjų parama negalėjo sumažėti. Tai buvo vienas iš eksperimento aspektų. Tas skirtumas kompensuojamas.“
Su bazinių pajamų eksperimento vadovu Olliu Kangasu ryšį palaikanti Vilniaus universiteto mokslininkė, ekonomistė Birutė Visokavičienė teigia, kad O. Kangasas teigiamai vertina eksperimento sėkmę: „Eksperimento sėkmę jis įvertina taip – žmonės, kurie neturėjo darbo, dabar geriau ir sėkmingiau susiranda darbą ir įsidarbina. Nesunku suprasti, kodėl taip yra, – žmogus jaučiasi saugiai, oriai, jis žino, kad niekas tų universalių bazinių pajamų iš jo neatims.“
Anot B.Visokavičienės, eksperimentas vadovas pastebi, kad žmonės labiau siekia įsidarbinti ir turėti daugiau pajamų, save realizuoti. Kaip teigia B.Visokavičienė, motyvacija dirbti atsiranda daug greičiau negu kad gaunant pašalpas, kurios yra atimamos įsidarbinus ar gavus kitokių pajamų.
Gauti bedarbio pašalpą Suomijoje tapo sudėtingiau
Visai neseniai didžiosios pasaulio žiniasklaidos priemonės dalijosi pranešimais, kad Suomija baigia savo žymųjį eksperimentą. Teigta, kad vyriausybė neskyrė papildomo finansavimo tolesnei tyrimo plėtrai. Patys tyrėjai visgi pabrėžė, kad būtent šis eksperimentas, kaip ir planuota, su bedarbiais baigsis šių metų pabaigoje. Tiesa, jie anksčiau yra kalbėję apie galimybę finansuoti ir dirbančius asmenims.
Pranešimai apie tai, kad eksperimentas nebus plečiamas, vėl sukėlė diskusijų bangą. Tyrimą kritikuojantys teigia, kad pasirinktas per trumpas laikotarpis, žmonėms skiriama 560 eurų suma Suomijoje yra per maža. Taip pat pabrėžia, kad tiriami tik darbo neturėję žmonės. Kai kurie ekonomistai sako, jog panašios programos yra labai brangios ir neefektyvios. Jos gali pykdyti ir dirbančiuosius.
Universalias bazines pajamas palaikantieji siūlo neskubėti kritikuoti ir sulaukti oficialių eksperimento rezultatų. Jų laukia ir patys suomiai, o kol laukiama, pasak LRT radijo bendradarbės A.Kaškelevičienės, darbo neturintys žmonės yra skatinami aktyviai jo ieškoti.
„Tiems žmonėms, kurie jau ilgai nedirbo, savotiškai buvo paranku nedirbti. Jie gaudavo pakankamai gerą socialinę paramą ir nieko nedarydami kažkaip gyvendavo. Gudresnieji kažkaip mokėjo pasinaudoti keliomis paramomis. Dabar iš tikrųjų manoma ir stengiamasi taip padaryti, kad žmonės vis dėlto ieškotų darbo, o ne sėdėtų sudėję rankas, kad žmonės nebijotų persikvalifikuoti ir dirbti visuomenei naudingą darbą“, – sako A.Kaškelevičienė.
Jos pastebėjimu, Suomijoje pradėta kalbėti apie tai, kad žmonėms reikėtų atidirbti bent jau 18 valandų per mėnesį ir užsidirbti apie 250 eurų. Taip pat reikėtų įrodyti, kad žmogus tikrai ieško darbo ir bent jau penkias dienas per mėnesį skiria aktyvioms paieškoms.
„Yra visi šie reikalavimai ir žmonės iš tikrųjų nebegali gauti bedarbio pašalpos ar kitos paramos, jeigu jie iš tikrųjų nieko nedaro ir nesistengia įsidarbinti“, – sako A. Kaškelevičienė.
Bazinės pajamos panaikintų „vokelius“, nereikėtų ir pašalpų
Amerikiečių žurnalas „Time“ svarsto, ar Suomijos valdžios sprendimai nerodo, kad gerovės valstybė gręžiasi į priešingą pusę nuo bazinių pajamų. Pastebima, jog į panašius eksperimentus įsitraukia vis daugiau šalių. Nuo praeitų metų birželio tyrimas vyksta keliuose Kanados miestuose, nuo spalio – Barselonoje, pirmus žingsnius žengia ir Škotija, eksperimentuoja Nyderlandai, Kenija ir kitos šalys.
„Dar maždaug prieš 30–40 metų buvo manoma, kad bazinės pajamos geriausiai tinkamos labai išvystytoms pramoninėms šalims. – tvirtina ekonomistė B.Visokavičienė. – Iš paskutinio Davoso forumo galima susidaryti nuomonę, kad yra kaip tik priešingai – šis metodas labiausiai tinkamas toms šalims, kuriose pajamos mažos, kur skurdo lygis gana aukštas, kur reikia kelti žmonių gyvenimo lygį, mažinti skurdą, mažinti atskirtį.“
Ekonomistės nuomone, toks modelis labai tiktų Lietuvai ir netgi yra reikalingas mūsų šaliai, nes tai pakeltų pragyvenimo lygį: „Šis modelis būtų labai savalaikis ir labai reikalingas. Pirmiausia, žmonės galėtų oriai gyventi. Antra, darbdaviai nebijotų priimti žmonių į darbą ir žmonės taip pat nebijotų plėtoti savo kūrybinės veiklos, ieškoti darbo, kurti verslą. Jie jaustųsi oriai, saugiai.“
B.Visokavičienė taip pat įsitikinusi, kad dėl bazinių pajamų išnyktų vadinamieji vokeliai, žmonės nebūtų linkę slėpti pajamų: „Viskas būtų labai skaidru. Tai būtų proveržis ekonomikoje, nes tie pinigai niekur neišgaruotų, jie liktų čia, Lietuvoje, ir būtų visą laiką apyvartoje: vartojime, investicijose, taupyme.“
Ekonomistė teigia, kad įvedus bazines pajamas nereikėtų mokėti pašalpų, valstybė sutaupytų ir administravimo išlaidų.
B.Visokavičienė drauge su kitais Vilniaus universiteto mokslininkais Lietuvos mokslo tarybai yra teikusi paraišką dėl Universalių bazinių pajamų tyrimo finansavimo. Paraišką planuojama teikti ir dar kartą.
Pagal Giedrės Trapikaitės pasakojimą LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ parengė Vaida Kalinkaitė.
